Liepos 30 dieną 12 valandą Lesčių Dievo Apvaizdos bažnyčioje buvo švenčiami Švento Ignaco Lojolos vardo atlaidai. Tai kasmet didelį būrį tikinčiųjų iš visų Lietuvos kampelių sukviečiantis įvykis. Šį kartą šv. Mišias aukojo Skriaudžių ir Ąžuolų Būdos parapijų klebonas Arūnas Simonavičius. Jis į Lesčius, savo senelio gimtinę bei amžinojo poilsio vietą, atvyko ne vienas, o kartu su Ąžuolų Būdos parapijos choru, kuris ir giedojo šv. Mišiose.

 

Iškilmingas šv. Mišias kunigas Arūnas pradėjo sugiedodamas šv. Ignaco litaniją ir taip pagerbdamas šį dvasinio gyvenimo mokytoją, Jėzaus draugijos įsteigėją, prašant visiems šventojo užtarimo ir tikėjimo, bei Bažnyčios sustiprinimo malonės. Ta malonė buvo jaučiama visų šv. Mišių metu, nes bažnyčioje vyravo tyro, nuoširdaus pamaldumo atmosfera, nuolat palaikoma darnaus svečių giedojimo.

 

Pamokslo metu kunigas Arūnas Simonavičius priminė šv. Ignaco gyvenimo faktus, apžvelgė jo parašytus raštus ir išryškino kai kuriuos aspektus, ypač svarbius kiekvieno šių dienų žmogaus gyvenime. Tai savo darbų ir poelgių kasdienio apsvarstymo ir įvertinimo būtinybė, emocijų atpažinimo ir suvaldymo menas, mokslo, žingeidumo svarba.

 

Šventasis Ignacas būdamas karvedžiu ir kasdien matydamas bei dirbdamas su būriais jaunų vyrų – kareivių suprato, kaip svarbi yra kiekvienam žmogui jo emocinė būtis bei jausmų atpažinimas, įvertinimas, susidėliojimas, kad gyvenimas nepavirstų vidine kančia ar agresija. Tiesiog būtina apmąstyti kiekvieną pragyventą dieną, nes neapmąstyta diena – pražuvusi diena. Taip pat svarbu atpažinti, įvardinti ir savo emocijas, ypač vyrams, atsiminti, kad bijoti, būti liūdnam, supykti ar nusivilti yra normalu, kad neįmanoma visados išlikti žvaliam, drąsiam, linksmam ar pakilios nuotaikos. Tik įvardijus, atradus savyje slegiančius sielą negatyvius jausmus, reikia stengtis juos pakeisti, iš jų išsivaduoti.

 

Jei nepavyksta – būtina ieškoti pagalbos maldoje arba pas kitus žmones. Tai labai aktualu šiandienos skubančiam, į rutiną įsuktam žmogui, nes neapmąstytas gyvenimas, neįvardinti ir neperkeisti, o tik nuslopinti negatyvūs jausmai, dažnai net pačiam jų turėtojui netikėtu būdu, pavirsta agresija, nukreipta tiek prieš aplinkinius žmones, tiek prieš save patį. Kelias tobulėti – mokslas bei žinojimas. Žmogus nematantis toliau savo kūno poreikių ar toliau savo kiemo vartų, neplečiantis akiračio, neskaitantis knygų yra bevertis žmogus. Net patį paprasčiausią darbą, pavyzdžiui karvę pamelžti, reikia išmokti. Todėl mes visą savo gyvenimą nuolat turim mokytis semtis žinių ir išmokti ne tik dirbti, bet ir ramiai, pilnavertiškai gyventi, patenkinti ne vien kūno, bet ir sielos poreikius.

 

Taip pat būtina skatinti ir kitus šeimos narius, pirmiausiai vaikus, mokytis. Skatinti visais įmanomais būdais, kad jie neprarastų žingeidumo, nesutingtų. Galbūt jie bus nepatenkinti, bet užaugę bus dėkingi. Baisiausia, kai žmogus kartoja posakį: "Kaip radom, taip paliksim" ir visai nenori, bei nebando nei pats tobulėti, nei aplink esančių negerovių keisti. Kunigas rekomendavo nuolat skaityti Šventą Raštą, o tarp kitų leidinių paskaityti ir neseniai "Vagos" leidyklos išspausdintą knygą "Augant Kainui", kad galėtume lengviau susigaudyti žmogiškų jausmų ir emocijų vingiuose.

 

Kiekvienas pamokslo žodis buvo labai įtaigus, ne teorinis, o rodos, išgyventas.

 

Iškilmingų šv . Mišių pabaigoje vyko procesija aplink bažnyčią, Švč.Sakramento garbinimas ir palaiminimas. Po jo svečiams kunigui Arūnui Simonavičiui ir Ąžuolų Būdos choristams padėkojo nuolat Lesčių bažnyčią aptarnaujantis Ariogalos parapijos klebonas Gintautas Jankauskas ir Lesčių parapijiečiai.

 

Parapijiečiai svečiui įteikė kuklią kaimiškų gėrybių dovaną bei pasidžiaugė, kad Lesčiai, būdami maža kaimo parapija, yra tikrai neprastesnė, nei kuri kita Lietuvos žemė ir pagrįstai gali didžiuotis iš šios parapijos kilusiais žmonėmis, nes čia kasmet į atlaidus nori suvažiuoti, pasimelsti, padėkoti Dievui už jo teikiamas malones nemenkas būrys žmonių.

 

Lesčių parapija kasmet su didele meile ruošiasi šiems atlaidams. Negali nejaudinti tokie pavyzdžiai, kai aštuoniasdešimtmetė močiutė primygtinai išsireikalauja, kad ją iš Kauno, kur ji apsigyveno, dukra parvežtų į kaimą padėti buvusioms kaimynėms nupinti vainikus bažnyčios puošimui. Matyt ir tie su meile atlikti bažnyčios tvarkymo, puošimo darbai didina atlaidų trauką. Atvažiavusiems stiprėja Dievo Apvaizdos veikimo ir globos pojūtis, gerų pamokslininkų skelbiamos tiesos gydo sužeistas sielas. Didelis ačiū kunigui Arūnui, kurio aukojamos šv. Mišios pavirto ypatinga dvasine dovana jo senelio Vaclovo gimtajai parapijai.

 

Po šv. Mišių, bažnyčios buvusios klebonijos vietoje, kaip ir praeitais metais, vyko agapė. Dar ilgai svečiai iš Sūduvos, vietiniai parapijiečiai ir išeiviai vaišinosi, kalbėjo, dainavo liaudiškas ir chorines dainas.

 

Pasaulyje egzistuoja ir gėris ir blogis. Bet paskutinį šių metų liepos mėnesio saulėtą sekmadienį, didelį būrį žmonių vienijanti tyra malda, tikėjimas, meilė Dievui ir artimui, pasidalijimas nuoširdumu, vaišėmis, geromis emocijomis ir vidinis pasiryžimas tobulėti, pasaulinį gėrį stipriai padidino.