Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:

 

 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

ŽOLINĖ - GRAŽIAUSIA VASAROS ŠVENTĖ
 
Žolinė savo prasme yra katalikiška ir gamtos šventė. Prisimename tikėjimo tiesą – Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų, skelbiant žmogaus pašaukimą į tobulą gyvenimą Dievo artumoje. Žemiška prasme, ši šventė padėkos už derlių, už žmogaus ir gamtos vaisingą bendradarbiavimą, už darnų žmogaus sugyvenimą su Dievo kūrinija.
 
Žolinė švenčiama visose Lietuvos katalikų bažnyčiose, kaip pati seniausia ir garbingiausia Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų šventė. Titulą turinčiose bažnyčiose nuo seno vyksta dideli Žolinės atlaidai – Pivašiūnuose (Alytaus  raj.), Krekenavoje (Panevėžio raj.), Zarasuose, Rumšiškėse ir kt.
 
Žolinė yra privaloma šventė katalikams. Per iškilmingas Žolinės atlaidų  šv. Mišias  giedama  Marijos garbinimo giesmė „Magnificat“. Kaimo žmonės atneša pašventinti naujo derliaus gėrybių ir žolynų, kurie vėliau užkišti namuose už šventų paveikslų, sergi nuo gaisro, bado ir kitų negandų. Perkūnijos metu, smarkiai žaibuojant žolynais smilkomi namai, sveikatai stiprinti geriami jų nuovirai. Per Žolinę įvairiose Lietuvos vietovėse buriasi kraštiečiai, tėviškėse susitinka giminės, artimieji, kaimynai, kaimo bendruomenės.
 
Apie Žolinės šventės katalikišką ir žemišką prasmę kalbėjausi su Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos kunigu klebonu Gintautu Jankausku, kuris maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų.
 
Gerb. Kunige Gintautai, papasakokit apie Švč. M . Marijos Ėmimo į dangų šventės ištakas.
 
Žinių apie Marijos gyvenimo šlovingą pabaigą rašytiniuose šaltiniuose randame III – IV a. parašytame tekste „Dievo Motinos užmigimas“.  Dokumentas parašytas apaštalo Jono vardu, kuriam Kristus nuo kryžiaus pavedė savo Motiną. Tekste pasakojama apie Marijos mirtį, palaidojimą ir dangun paėmimą. Apaštalai stebuklingu būdu iš skirtingų pasaulio kraštų, kur jie skelbė Kristaus Evangeliją, staiga buvo surinkti į Jeruzalę ir drauge meldėsi prie mirštančios Motinos.
 
Dievo Motinai mirus Ji buvo palaidota Jeruzalėje Getsamanės (Alyvų) kalno šlaite, netoli tos vietos, kur Jėzus meldėsi prieš savo kančią. Marijos kūnas buvo palaidotas kape, o jos siela vėl suvienyta su kūnu ir paimta į dangų jos išaukštinimui. Kai apaštalas Tomas pavėlavo ir negalėjo patikėti Marijos Paėmimu į dangų, į tuščią Marijos kapą pradėjo byrėti rožės. Marijos mirties vietoje stovi vokiečių benediktinų abatija (vienuolynas) su didinga bažnyčia, kuri pradėta statyti 1898 m., Jeruzalėje lankantis Vokietijos imperatoriui ir Prūsijos karaliui Vilhelmui II. Kaip ir Kristaus taip ir Marijos kapas yra tuščias ir liudija mums apie naujojo gyvenimo Kristaus Prisikėlimo tikrovę.
 
Ar Vakarų bažnyčioje taip pat gyvuojaŠvč. M. Marijos Ėmimo į dangų kultas?
 
Vakarų Bažnyčioje taip pat gyvavo Marijos Ėmimo į dangų kultas, tačiau nebuvo stiprių doktrinos pagrindų. Pirmasis Marijos kūniškojo išaukštinimo teologijos liudijimas  Vakaruose pasirodė XI a. (jo autorius nežinomas). Jame argumentuotai nurodoma, jog Marijos motinystė visam laikui Ją siejo su Sūnumi. XIX a.  praslinkus protestantizmo ir Apšvietos laikmečio iššūkiams, aprimus politiniams skersvėjams, buvo sugrįžta prie katalikų teologijos klausimų, pasigirdo daugybė prašymų paskelbti Marijos Nekalto prasidėjimo, Visų malonių tarpininkės ir Ėmimo į dangų dogmas. Prie to, žinoma, prisidėjo Marijos apsireiškimai Lurde  (Prancūzija 1858 m. ), bei Fatimoje (Portugalija 1917 m.)
 
Kada buvo žengtas esminis žingsnis paskelbiant Marijos Ėmimo į dangų kaip tikėjimo tiesą?
 
Baigusi savo žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip Visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją.  Ėmimas į dangų yra Marijos ypatingas dalyvavimas Sūnaus prisikėlime bei busimojo kitų krikščionių prisikėlimo pirmavaizdis. Tai Dievo veikimo, kurį Jis atliko Marijos išganymo istorijoje, užbaiga ir tuo pačiu metu nauja pradžia, ne tik Marijos tikėjimo kelionėje, bet ir visos žmonijos, viso kosmoso istorijoje.
 
Esminis žingsnis šioje istorijoje buvo žengtas 1950 m. lapkričio 1 d.., kai popiežius Pijus XII po daugelio konsultacijų ir diskusijų, raštu apklausęs visus vyskupus apie katalikų įsitikinimą šiuo klausimu, išleido bulę „Munificentissimus Deus“ ir paskelbė, jog Marijos Ėmimas į dangų yra tikėjimo tiesa – dogma.
 
Koks Marijos mirtyje įvyko Dievo užmanymas?
 
Žvelgiant į visą Jos gyvenimą, savaime suprantama, kad ir Marijos mirtyje turėjo įvykti Dievo užmanymas. Į dangų paimtoji mergelė tampa žmonijos atbaigimo, perkeitimo Kristuje vilties ženklu. Apaštalas Paulius pirmame laiške korintiečiams rašo: „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakelti – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės ir mirusieji bus prikelti jau negendantys ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis kūnas apsivilktų negendamybe, nemarybe – todėl Ji stiprina mūsų tikėjimo kūno prisikėlimu viltį, kad ne tik žmogaus siela yra nemirtinga, bet ir žmogaus kūnas po mirties atskirtas nuo sielos, Dievo galybe vėl bus suvienytas su siela ir sudvasintas.
 
Kartais pasitaiko teologinė diskusija apie  Marijos mirties įvykį: ar Marija mirusi ar nemirusi buvo paimta į dangų? Abi šalys turi argumentų, tačiau galutinis atsakymas nepakeistų dogmos esmės. Dauguma mano, kad Marija mirė, nes ir Jėzus mirė, tačiau, kaip Jėzaus kūnas netapo dulke, taip ir Marijos kūnas nesuiro kape, bet buvo prisikėlusio Jėzaus galia perkeistas negendamybe ir paimtas į Dievo artumą šlovinti Švenčiausios Trejybės.
 
Gerb . Kunige Gintautai, pakalbėkime apie liturginio šventimo platesnį supratimą.
 
Reikia suprasti, kad Dievo garbinimas bažnyčioje, tai nėra tik susirinkusios bendruomenės šventė, bet išskirtinis įvykis. Žolynų puokštė yra tarsi Visatos ir gyvenimo mozaika, laikoma mūsų rankose. Joje telpa Saulės šviesa ir vasaros liūtys su griausmais, kvietys, pareikalavęs žmogaus prakaito, žiedas bitėms atidavęs medaus nektarą. Apaštalas Paulius romiečiams rašė: „Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir netik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įsikūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo“. Šventoji liturgija, dieviškoji Eucharistija yra globalus, visą kūriniją, visą Visatą apimantis veiksmas. Todėl žmonėms duona, vynas, aliejus, žolynai, gėlės, vaisiai yra įtraukiami į Didijį Dievo sumanymą – visa atnaujinti, visa perkeisti, visa pašventinti, visa atbaigti,  visa įkūnyti Kristuje, kaip jau perkeista yra į dangų paimtoji Švč. M. Marija.
 
Kas mus džiugina Marijos Ėmimo į dangų šventėje?
 
Kalbėdami apie tikėjimo išpažinimą, išpažįstame vieną Dievą trijuose asmenyse ir įsikūnijusį Dievo Sūnų Jėzų Kristų, kuris savo prisikėlimu užtikrina mums tikrąjį vilties šaltinį – amžinąjį gyvenimą. Marijos Dangun  Ėmimo šventėje mes džiaugiamės, kad Marija pati pirma įtikėjusi ir atsiliepdama, visą savo gyvenimą patikėjusi Dievui, gavo brangią ir nepakartojamą malonę. Ta nepakartojama malonė  laukia ir mūsų einant šiuo keliu.
 
Šventasis popiežius Jonas Paulius II, kuris daugiau kaip prieš 20 m. lankėsi Lietuvoje, pakartotinai mus ragina atverti savo širdis Kristui – įsileisti Jį ir leisti Jam vadovauti kiekvieną gyvenimo akimirką – kai džiaugiamės ar verkiame, kai esam sveiki ar užklumpa negalia.
Žolinės šventėje mūsų Motinai atnešam rūpesčius, savo nerimą, savo sukauptą liūdesį. Prisiminkime Marijos stebuklus, kurie paliudija Marijos galią ir rūpinimąsi, viltį praradusiais asmenimis.
 
Kuo įprasminamas mūsų kvietimas į gyvą tikėjimo santykį su Dievu?
 
Esame pakrikštyti, bet to neužtenka. Mes kviečiami į gyvą tikėjimo santykį su Dievu, kuris reiškiasi ne tik švenčių proga, bet kasdien kreipiantis į Viešpatį su pasitikėjimu ir Jam pavedant visus savo gyvenimo rūpesčius. Turime klausyti Jo balso ir kaip Marija mokė, daryti tai, ką Jis mums lieps. Tai vienintelis kelias, leidžiantis susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, patirti tikrąją paguodą liūdint ir viltį bei ramybę šio gyvenimo sūkuriuose. Tie, kurie pažįstame šią viltį, Marijos Sūnų, privalome padėti kitiems. Marija savo šlovinimo giesmėje liudija tuos dydžius dalykus, kuriuos Viešpats padarė. Tad ir mes negalime tylėti, bet turime šia viltimi dalytis tiek savo artimoje aplinkoje, tiek visuomenėje. Turime pasakoti, ką Viešpats yra padaręs mūsų gyvenime, kiek Jis mus yra palietęs, pamilęs ir globoja. Krikščionys privaro dalytis tikėjimo vaisiais, Bažnyčia artimo meilės darbais siekia ne tik suteikti stokojantiems maisto, drabužį ir pastogę, bet visų pirma pasidalyti Dievo suteikta viltimi. Tai ne vien „Caritas“ organizacijos veikla, bet ir kiekvieno krikščionio pareiga, kurią siekiame atlikti darbu ir malda, veikdami kartu su savo parapijų bendruomenėmis.
 
Kuo svarbi Žolinė dabartiniam laikmečiui?
 
Dabartiniam laikmečiui Dievo Motina Marija gali tapti labai reikšminga ir svarbia nuoroda ieškant tikrosios žmogaus ir visuomenės laisvės sampratos, – nurodo kunigas Kęstutis Brilius.
 
Naujaisiais laikais daugeliui Dievas nustojo būti akivaizdžiu prasmingumo garantu – žmogus netik paskelbė gyvenimo prasmingumą sau, bet ir bando jis pats išrasti visiškai naują. Kaip argumentą susikūrė sau ideologijas apie neribotas žmogaus galimybes.  Tomis ideologijomis pagrindė materialistinį mąstymo būdą.
 
Vertinga pagalba visuomenei gali būti Švč. Mergelės Marijos pavyzdys. Laisvė reiškia asmens realizacijos pilnatvę. Ji laimina per Dievo Kūrėjo ir žmogaus ryšius. Nekaltai pradėta, laisva nuo nuodėmės, kaip žmogus ji yra tobulai laisva savo sprendimais. Švč. Mergelėje matome tą laisvę, kurią žmogus laimi per ryšį su Dievu. Kelias, kuriuo Ji praėjo yra atviras ir mums. Turime ir mes juo eiti.
 
Žolinė yra katalikiška valstybinė šventė. Ką ji galėtų reikšti šiuolaikiniam žmogui, kuris nėra tikintis ir Švč. Mergelės Marijos garbintojas?
 
Svarstant, ar įtraukti Žolinę į valstybinių dienų sąrašą, – pasakoja žurnalistė, filosofė Jurgita Noreikienė, buvo atsižvelgta, kad ji turi labai gilias tradicijas, siekiančias amžių gludumą – derliaus šventės tradicijas. O šventę persmelkiantis bendruomeniškumas reikalingas visur. Mums to labai trūksta – pagalbos savo artimui, giminei, kaimynui. Žolinė puiki proga giminei susibėgti, ypač kai atostogų metas. Dabar populiaru kaime, gimtajame sodžiuje susirinkti visiems, kas iš jo kilę. Gali atvykti net ir tie, kas išvykę į užsienį. Tėviškės ir Žemės jausmas šiandien mums labai reikalingas, nes esame mirštanti ir beišsivaikščiojanti tauta.
 
Ar Žolinė buvo švenčiama sovietmečiu?
 
Sovietmečiu žmonės išgyveno tamsius ateizmo laikus. Valdininkai, įstaigų vadovai ir kiti valdžios atstovai nedrįsdavo net prasitarti apie katalikiškas šventes, taip pat ir apie Žolinę. Buvo smerkiamas žmonių tikėjimas, reiškiama neapykanta kunigams, skatinantiems visuomenės gyvenimą pagal Evangeliją, įvairiais būdais buvo trukdoma  Bažnyčios sielovadinei veiklai.
 
Tačiau per Žolinę rugpjūčio 15 d. žmonės su gėlių puokštėmis, pasipuošusios šeimos su vaikais, spindinčios spalvingais žiedais ateidavo į Bažnyčią išklausyti šv. Mišių, nuoširdžiai pasimelsti, pašventinti žolynus. Prie Bažnyčios atriedėdavo puošnūs vežimai iš kaimų, traukiami arkliukų ir prisėdusių šeimų su giminėmis ir artimaisiais.
 
Kitu laiku kolūkiuose vykdavo rugiapjūtės pabaigtuvės. Negalima to nuneigti, kad buvo pagerbiami kombainininkai, kuriems merginos, skambant muzikai, uždėdavo ąžuolo vainikus. Nepamirštami buvo ir kiti derliaus dorotojai. Žmonės mokėjo ir linksmintis.
 
Petras URBONAS

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 10 13
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija