Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
2017 m. lapkričio 26 d. po Votyvos šv. Mišių apie 13 val. Ariogalos parapijos namuose vyks susitikimas su Raseinių garbės piliečiu, buvusiu Raseinių meno mokyklos direktoriumi, ilgamečiu kapelos „Dubysa“ vadovu, nuolat naujais sumanymais kunkuliuojančia asmenybe – Gintautu Grigaliumi.
 
Jam vadovaujant „Dubysos“ kapelos muzikantai vos ne nuo pat įsikūrimo sulaukė dėmesio ir pripažinimo, palankaus klausytojų įvertinimo. Pirmu rimtu jėgų išbandymu tapo 1968 m. rajono Dainų šventė, 1969 m. dalyvauta Žemaičių krašto kaimo kapelų konkurse „Žemaitiškas smuikelis“ (užimta III vieta). 1970 m. kapela sėkmingai pasirodė  respublikos kaimo meno saviveiklos apžiūroje, zoniniame ture iškovojo I vietą.
 
Renginio metu bus rodomi „Dubysos“ kapelos atliekami kūriniai. Jų intarpuose daktaras poetas Juozas Mickevičius skaitys savo kūrybos eiles. Programos metu galėsite pateikti svečiui savo klausimų ir kartu pabendrauti po renginio surengtoje Agapėje. Taip pat kviečiame atsinešti ir po sumuštinį.
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

PROTAS PRIEŠ TIKĖJIMĄ NEMAIŠTAUJA
 
Mokslo istorijos puslapiuose galima aptikti faktų apie antimokslinę Bažnyčios poziciją. Bažnyčios kritikai nepamiršta Galilėjaus „bylos“, kurioje buvo kaltinamas tvirtai palaikęs heliocentrinės sistemos modelį. Vėliau visa Europa, įskaitant Bažnyčią, turėjo patikėti mokslo revoliucija Visatoje – Žemės sukimusi apie Saulę.
 
Dar prieš keletą šimtmečių buvo siekiama pusiausvyros tarp proto ir tikėjimo arba tarp mokslo ir religijos. Šį istorinį faktą patvirtina ir 1603 m. įsteigtos Popiežiškosios akademijos mokslinė veikla.
 
Savo rašinį pradėsiu nuo  visiems žinomų mokyklinių tiesų ir faktų. Mūsų planetai Žemei 4,7 mlrd. metų. Pirmasis apie apvalios Žemės formą prabilo matematikas, filosofas Pitagoras (582-296) pr. Kr. Vėliau, įtakingi krikščionių mąstytojai Milano vyskupas šv. Ambraziejus (340-397), filosofas, religinio mokslo skleidėjas Bažnyčios mokytojas šv. Augustinas (354-430), Romos vyskupas Bažnyčios tėvas šv. Klemensas (apie 99 m), filosofas, Bažnyčios tėvas Tomas Akvinietis (1225-1274) taip pat pripažino, kad Žemė yra rutulio formos.
 
Tačiau rimtesnė problema buvo heliocentrinio modelio (pagal kurį Visatos centre yra Saulė) priešpastatymas senam geocentriniam modeliui (pagal kurį Visatos centre yra Žemė).
 
Mikalojus Kopernikas, lenkų astronomas (1473-1543) buvo pirmasis paskelbęs heliocentrinio modelio idėją, pagal kurį Žemė skrieja apie Saulę. Šį modelį 1611 m. patvirtino Romos kolegijos jėzuitų matematikų atrastos Veneros fazės. Galilėjus šiuos mokslo žmones laikė „šiuolaikiškais mąstančiais humanistais, mokslo ir atradimų bičiuliais“.
 
Daugelis to meto teologų taip pat buvo „šiuolaikiškai mąstantys“ žmonės. Vienas pagrindinių kilusio ginčo veikėjų buvo jėzuitų kardinolas šv. Robertas Bellarmine`as. Jis teigė, kad įrodžius Žemės sukimąsi apie Saulę, reikėtų atidžiau aiškinti tas Šventojo Rašto vietas, kurios moko priešingų dalykų. Jis Koperniko mokslą laikė darbine hipoteze.
 
Koperniko pristatytas heliocentrizmas labiau buvo vizija, o ne patvirtintas faktas. Galilėjus tai suprato, tačiau buvo aistringas Koperniko idėjos šalininkas. Kai kuriems teologams pareiškus, kad jo teorija prieštarauja Šventajam Raštui, jis įsivėlė į teologinę diskusiją apie tai, kaip turi būti aiškinamas Šventasis Raštas.
 
Filosofijos mokslo daktaras Gerardas Verschuurenas pažymi, kad Galilėjaus ūmus charakteris, įsivėlimas į teologinius klausimus jį atvedė prie „teismo“ ir namų arešto. Kardinolas R. Bellarmine`as, pagrindinis to meto Bažnyčios teologas, pasiuntė perspėjimą į Vatikaną, kad Galilėjus išvengs inkvizicijos, jeigu Koperniko teoriją vertins kaip hipotezę, o ne fizinę tiesą ir nemėgins Šventojo Rašto suderinti su savo neįrodyta teorija.
 
G. Verschuurenas pažymi, kad 1615 m. dominikonų pamokslininkas N. Lorinis apskundė Galilėjų Romos inkvizicijai ir pateikė suklastotus teiginius. Galilėjus dar labiau sustiprino savo kampaniją, siekdamas priversti Bažnyčią pripažinti Koperniko mokymą kaip nepaneigiamą tiesą.
 
1616 m. Romos inkvizicijos konsultantų komanda pateikė savo vertinimą ir Galilėjų „pasmerkė“. Buvo teigiama, kad Koperniko teorija yra eretiška Šventojo Rašto pagrindu, „kvaila ir absurdiška“ filosofijoje. Inkvizicijos kardinolų susirinkimas, kuriam vadovavo Bellarmine`as, popiežiaus Pauliaus V nurodymu Galilėjus turėjo atsisakyti Koperniko teorijos kaip mokslinio fakto, o laikytų ją kaip hipotezę.
 
1632 m. Galilėjus išleido knygą „Dialogas apie dvi pasaulio sistemas“, kurioje pamynė 1616  m. susitarimą nesilaikyti ir neginti Koperniko teorijos kaip tikro fakto. Naująją Galilėjaus knygą Bažnyčia priėmė kaip iššūkį. Galilėjus netekęs Romoje daugelio užtarėjų, vėl turėjo stoti prieš teismą. Galilėjus privalėjo išsižadėti „erezijos“ ir apskritai nekalbėti šia tema.
 
G. Verschuurenas rašė, kad Galilėjus aistringai ginė savo teoriją, su valdingu, įtaigiu ir net užgauliu sarkazmu užsipuolė priešininkus, todėl tarp mokslo ir Bažnyčios sluoksnių įgijo nemažai priešininkų už tai, kad vertė krikščionybę priimti Koperniką be akivaizdžių mokslinių įrodymų ir netgi pasitelkdamas pusiau teologinius argumentus. Teologai nebuvo pasirengę priimti heliocentrinės teorijos, paremtos pasauliečio Šventojo Rašto aiškinimu. Galilėjus primygtinai siekė, kad diskusija būtų perkelta į teologinę plotmę. Galilėjus teigė, kaip tvirtas katalikas ir teisėjai laikėsi to paties požiūrio, kad mokslas ir Biblija negali vienas kitam prieštarauti.
 
1633 m. teismo pagrindas buvo klausimas ar Galilėjus pažeidė 1616 m. jam paskelbtą įsakymą. Dalykas, už kurį Galilėjus buvo nuteistas, nebuvo susijęs su mokslu. Tai buvo ankstesnio susitarimo sulaužymas. 1633 m. teismas vaizduojamas, kaip proto viršenybę pripažįstančio mokslininko Galilėjaus ir teismo teisėjų, reikalaujančių, kad protas paklustų tikėjimui, susidūrimas. Šis faktas parodė, kad protas ir tikėjimas nekonfliktuoja. Šie filosofiniai pamąstymai tapo aktualūs XXI amžiuje. Popiežius Pranciškus yra taip pasakęs: „Tikėjimas nebijo proto, priešingai, jo ieško ir pasitiki. Ir proto ir tikėjimo šviesa kyla iš Dievo.“
 
Kopernikui tikėjimas, o ne protas leido suprasti, kad Dievas yra Visagalė būtybė, kuriai nėra nieko lengviau kaip priversti Žemę suktis. Paprastoje Visatos tvarkoje Kopernikas regėjo Dievo egzistencijos įrodymą. Jis į šį pasaulį žvelgė kaip į asmeninio, protingo Kūrėjo vaisių.
 
Mokslas pristato teorijas, kurios padeda mums suprasti, bet yra pasmerktos kaitai. Religija pristato tiesas, kurias stengiamės suprasti, bet jos niekada nesikeičia. Galilėjus ir jo priešininkai tarpusavio susidūrimo nevertino kaip susidūrimo tarp religijos ir mokslo. Abi pusės suvokė, kad pusiausvyra tarp proto ir tikėjimo yra būtina. Abi pusės sutarė, kad susiduria su dviem skirtingomis knygomis. Buvo pripažinta, kad mokslas skaito Gamtos knygą, o Bažnyčia Šventojo Rašto knygą. Jos papildo viena kitą.
 
Galilėjų pasmerkė ne dėl jo astronomijos. Jis buvo pasmerktas už tai, kad pasivadino teologinių klausimų ekspertu, ir už tai, kad nesant pakankamų mokslinių įrodymų, savo teorijas pristatė kaip akivaizdžią, tikrą ir įrodytą tiesą.
 
XVII a. subrendo „mokslinė revoliucija“, esant tvirčiausiam krikščionių tikėjimui. Dievas tapo mokslininkų paskatinimu tyrinėti gamtą ir pasitikėti moksliniais samprotavimais. Kvantinės fizikos kūrėjas Maksas Plankas pastebėjo: „Neatsitiktinai didžiausi visų laikų mąstytojai buvo itin religingos sielos. Įsimintini tokie žmonės, kaip Johannesas Kepleris, Izaokas Niutonas, Blezas Paskalis, Grigalius Mendelis, Luji Pasteras, Georgesas Lemetras ir kiti. Kaip pažymi G. Verchuurenas, vadinamaisiais „tamsos viduramžiais“ buvo  Proto – šviesos gimimo laikotarpis. Faktiškai mokslo srityje viduramžiai buvo sistemingo progreso laikotarpis.
 
Šiame amžiuje buvo įsteigti garsūs Europos universitetai. Pirmasis Bolonijos universitetas įsteigtas XII a. Visų autoritetingiausių universitetų Osfordo, Kembridžo, Salamankos, Prahos, Krokuvos, Koimbros pradžia buvo viduramžiai. Juos globojo Bažnyčia. Šv.Tomas  Akvinietis Sorbonos prof. pažymi, kad be teologijos ir Bažnyčios palaikymo, viduramžiais universitetai į savo programas niekada nebūtų įtraukę gamtos mokslų, logikos, prigimtinės filosofijos studijų, nuo kurių prasidėjo Vakarų Europos ilgalaikis, nepertraukiamas dalyvavimas mokslinėse idėjose ir priemonėse.
 
Mokslas buvo išrastas tam, kad pašlovintų Dievą tiriant jo nustatytus gamtos dėsnius. Išminties knygoje pasakyta: „Tu sutvarkei visa, paisydamas saiko, skaičiaus ir svorio“. O mokslas susijęs su tuo, ką galima suskaičiuoti, pasveri, išmatuti.
 
Nuo šv. Augustino (354-430) teologo, filosofo ir Alberto Didžiojo (1193-1206) vyskupo filosofo laikų skelbiama, kad Bažnyčia siekia palaikyti darnų mokslo ir religijos santykį. Tikėjimas ir protas negali vienas kitam prieštarauti. Daugiau kaip prieš šimtą metų popiežius Leonas XIII (1878-1903) rašė: „tarp teologo ir mokslininko negali būti tikro nesutarimo“. Jis kylantiems nesutarimams priskyrė kitas priežastis, neturinčias nieko bendro su mokslu ir tikėjimu.
 
Reikšmingą vaidmenį skelbiant naujas mokslines idėjas, atliekant dangaus stebėjimus, propaguojant dvasines tiesas atliko XVII a. Jėzuitai misionieriai (M. Kuzanietis, Picard, Bosovič, O. Krueger ir kt.). Jie vyko į tolimus kraštus, skleisdami ne tik religiją, bet ir mokslą. Jie Kinijoje mokslinėmis studijomis darė įtaką kinų astronomijai.  Kinija 17-e amžiuje buvo atsilikusi nuo Europos. Jėzuitai, siekdami įrodyti europietiško mokslo pranašumą, pasitelkdavo įvairius prietaisus, tame tarpe naudojamus ir astronomijoje. Tai stebino kinus, nes astronomija buvo išimtinė imperatoriaus dvaro privilegija.
 
Kinijoje misijonieriavo ir lietuvis kunigas Andrius Rudamina (1596-1631). Tai buvo subtili talentinga asmenybė, mokanti kinų kalbą, su kinais diskutavo teologinėmis, dvasinėmis, astronomijos ir kitomis mokslo temomis. A. Rudamina su kinais kalbėjosi apie teleskopo veikimo principą, bet klausytojai buvo labai atsargūs dėl draudimo domėtis astronomija. Tačiau kinų astronomai užfiksavo didžiausių astronominių įvykių skaičių iki pat XVII amžiaus – kometų, Saulės, Mėnulio užtemimų, novų, supernovų (naujų žvaigždžių) pasirodymą. Tarp Keplerio mokslo misijonierių ir Kinijos buvo nuolatinė komunikacija.1900 m. Amerikos lietuviai įteikė popiežiui Leonui XIII prašymą paskelbti A. Rudaminą palaimintuoju.
 
Praslinkus šimtmečiams nuo Galilėjaus konfliktų su Bažnyčia iki XX a. iš esmės sustiprėjo mokslo ir Bažnyčios santykis.1936 m. popiežius Pijus XI atkūrė Popiežiškąją mokslų akademiją tam, kad Katalikų Bažnyčioje palaikytų rimtas mokslines studijas. Jis būdamas mokslininku skatino atnaujinti mokslo ir religijos dialogą. Jis rašė: „Kam mokslas yra tikras pažinimas, jis niekada neprieštarauja krikščioniško tikėjimo tiesai“.
 
Popiežius Pijus XII 1939 m. paskelbė Kreipimąsi į akademiją apie mokslo ir religijos harmoningą santykį. Pacitavęs iš Išminties knygos „Tu sutvarkei visa, paisydamas saiko, skaičiaus ir svorio“ rašė: „Tai tarsi kelionė į didžiulę chemijos, fizikos, astronomijos laboratoriją. Iš Dievo rankų sukurtasis pasaulis įgyja svorį, skaičių ir saiką. Jis Galilėjų pavadino vienu drąsiausių tyrinėjimo herojų, nebijančių iškylančių kliūčių ir rizikos“.
 
1983 m.  popiežius Jonas Paulius II, surengęs konferenciją 350-ųjų Galilėjaus knygos „Dialogas apie dvi pagrindines pasaulio sistemas“ išleidimo metinių proga, pastebėjo, kad patirtis su Galilėjumi Bažnyčiai suteikė brandesnį požiūrį ir geresnį savo autoriteto supratimą, kurio dėka ji geba geriau atskirti esminius tikėjimo dalykus ir mokslines konkretaus amžiaus sistemas. Jis atgaivino „Gamtos knygos“ įvaizdį, kurį naudojo Galilėjus –  samprotaudamas apie gamtą, žmogus gali prieiti Kūrėją: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas jų Kūrėjas“. Galilėjaus susidūrimą su Bažnyčia popiežius pavadino „tragišku tarpusavio nesusipratimu“, kuriame kaltos buvo abi pusės. Katalikų Bažnyčia nebijo mokslo ar mokslinių atradimų. Ji gina poziciją, kad tikėjimas ir protas vienas kitam neprieštarauja, nes kyla iš to paties šaltinio – Dievo.
 
2008 m. spalio 31 d. kreipdamasis į Popiežiškąją mokslų akademiją popiežius Benediktas XVI  dar kartą pabrėžė tą pačią žinią: „Gamtos kaip knygos įvaizdis kyla iš krikščionybės ir yra brangus daugeliui mokslininkų. Galilėjus Gamtą regėjo kaip knygą, kurios autorius yra Dievas, lygiai taip pat kaip Dievas yra Švento Rašto autorius.
 
Popiežius Pranciškus pritaria Bažnyčios ir mokslo ryšiams. Jis 2013 m. rašė: „Bažnyčia nesiekia sustabdyti įstabios mokslo pažangos. Priešingai, ji džiaugdamasi ir net mėgaudamasi pripažįsta milžinišką Dievo žmogaus protui dovanotą potencialą.“
 
Popiežiškoje mokslų akademijoje,  pastaruoju metu atliekami svarbūs moksliniai darbai ir tyrimai, skirti Visatos ir gyvybės evoliucijai. Keliami klausimai fizikos – kosmologijos ir biologijos srityje. Kosmologinėje perspektyvoje atlikta daug atradimų bei stebėjimų rezultatų apie tai, kokia yra mūsų Visata ir kaip ji „veikia“.
 
Visata plečiasi ir ne taip seniai atrasta, jog tas plėtimasis yra greitėjantis. Yra įdomių teorinių svarstymų, deja, kol kas nepatikrinamų. Pvz., galbūt buvo ne vienas „didysis sprogimas“, kuriuo paaiškinama mūsų Visatos atsiradimas, o keli „didieji sprogimai“, sukūrę skirtingas Visatas.
 
Vatikano radijo paklaustas Nicola Cabibbo, Romos Sapienza universiteto dalelyčių fizikos  docentas, ką mano apie evoliucijos ir dieviško pasaulio sukūrimo idėjos supriešinimą, mokslininkas sakė, jog idėja, kad pasaulis sukurtas Dievo, nėra moksliškai patikrinama ir priklauso tikėjimo planui. Evoliucijos teorija priklauso kitam, mokslo planui.
 
Mokslininkai dalijasi požiūriu, jog mokslo centre turi būti žmogus ir visos žmonijos ateitis.
 
Šios mokslo institucijos tikslas – skatinti matematikos, fizikos ir gamtos mokslų progresą bei studijuoti su šiais mokslais susijusias epistemologines (pažinimo) temas.
 
Šioje mokslo institucijoje tarp besidarbuojančių akademikų nemažas skaičius yra Nobelio premijos laureatų.
 
Petras URBONAS

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 11 13
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija