Šiandien Bažnyčia šią šventę interpretuoja Evangelijai artimesne dvasia. Ji iškilmingai ir gražiai buvo pažymėta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje,  į kurią susirinko gausus būrys parapijiečių ir svečių. Šioje šventėje dalyvavo Raseinių kultūros centro kapelos „Dubysa“ vadovas Gintautas Grigalis su atlikėjais, gydytojas poetas Juozapas Mickevičius.

 

Ne vienam tikinčiajam kyla mintis, kaip ši šventė liečia mus asmeniškai. Čia reikia suprasti, kad egzistuoja dvi Visatos, du pasauliai: makrokosmosas, tai išoriškai, didžioji Visata, ir mikrokosmosas, arba mažoji Visata, kuri glūdi kiekviename žmoguje. Liturgija, po Vatikano II susirinkimo paskatintos reformos, pakoregavo šios šventės akcentą, labiau pabrėžiant žmogiškąjį ir dvasinį šios šventės aspektą.

 

Vienas senas Ariogalos gyventojas, nuoširdus katalikas man paaiškino, kad derėtų iškelti sau klausimą, ne ar Kristus Karalius viešpatauja pasaulyje , bet ar Jis viešpatauja manyje, ne ar Jo karaliavimą pripažįsta valstybės , bet ar aš Jį pripažįstu ir pagal tai gyvenu.

 

Liturginių metų pabaigoje Bažnyčia ragina mus daug stipriau laukti dangiškojo Karaliaus antrojo atėjimo, kai Jis vėl ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tada Jis pašalins mūsų paskutinį priešą – mirtį.

 

Šv. Mišias aukojo kunigas klebonas Gintautas Jankauskas, prašydamas Dievo parapijiečiams sveikatos, stiprybės ir globos. Pamokslo metu kunigas kalbėjo: „Vis dėl to Kristus yra Karalius: laikų ir tautų Karalius. Viskas praeina, o Kristus Karalius viešpatauja. Jo karalystė yra dvasinė ir liečia tik dvasinius dalykus.  Į Kristaus  įkurtąją karalystę žmonės eina per tikėjimą ir krikštą, atgimdami naujam gyvenimui. Kristaus Karalystė ne jėga užkariauta, bet absoliučiai jam priklausanti, švenčiausiu jo krauju atpirkta ir jo krauju pašventinta. Svarbiausias šios Karalystės įstatymas yra meilė, priešpastatoma tikėjimo priešų skelbiamai ir praktikuojamai neapykantai. Jei tik visi žmonės pripažintų Kristų Karalių, tuomet ir socialinio ir politinio gyvenimo srityse įsiviešpatautų Kristaus Karaliaus dvasia, tikrai visur plistų ramybė ir taika, nereikėtų naujų demokratijų ir persitvarkymų. Kristaus Karalystė griežtai pasisako prieš įvairias diktatūras, terorizmą, gina žmogaus  teises, jo sąžinės laisvę ir teisę viešai reikštis“.

 

Būta istorijoje nutikimų, kai tarp krikščionių atsirasdavo noras statyti Bažnyčią, nepripažįstant joje Dievo karalystės ir gyventi joje vien tik keliančiomis prievartomis ir baimę sėjančiomis priemonėmis: turtais, ginklais, kitų asmenų išnaudojimu. Šiandien kai kurie kitų religijų atstovai, panaudodami smurtą, nori Žemėje įgyvendinti savo religinę ideologiją. Todėl svarbu neužmiršti, kokiam karaliui mes priklausome. Jėzaus karalystė nėra iš šio pasaulio. Jis yra tam gimęs ir atėjo į pasaulį, kad liudytų tiesą. Jis atėjo atkurti Dievo karalystę tarp žmonių. Jis atėjo liudyti, kad Dievas yra meilė, kad Jis gailestingai myli visus žmones ir nori jų išganymo. Jis atėjo ne tam, kad jam tarnautų, bet atėjo pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti už daugelį.

 

– Sunku nusakyti Jėzaus karališkąjį didingumą, – sakė šventėje dalyvavęs gydytojas poetas Juozapas Mickevičius. – Pasaulis pažino daugelio amžių valdovų, imperatorių, karalių ir diktatorių. Visi jie ateidavo ir išeidavo nepalikę gilesnio pėdsako žmonių širdyse. Priešingai nei žemiškieji valdovai, Kristus Karalius bičiuliais rinkosi vargo prispaustuosius, niekinamus ir žeminamus, laikomus nusidėjėliais. Niekuomet neskatino jų sukilti, priešingai, guodė juos vadindamas „palaimintais“ ir žadėdamas jiems Dievo Karalystę, kur jų laukia amžinasis džiaugsmas ir laimė. Vietoje prievartos, keršto ir smurto Jis siūlė meilę, kviesdamas mylėti vieni kitus, netgi priešus. Svarbiausia jam buvo asmuo, o ne jo kilmė, tapatybė. Mylėti ir pasitikėti – dvi sąlygos, kurių prašo pasaulio Valdovas, Kristus Karalius. Naktį prieš mirtį, kai žinojo, jog bus išduotas, kad pasaulio galiūnai teis Jį žemiškuoju teismu, kuriame viršų paims melas, šmeižtas, klasta, Jėzus mums paliko testamentą: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“.

 

Su kuo mes esame šiandien? Praėjo buldozerinio ateizmo laikai, kai buvo viešai tyčiojamasi iš Kristaus ir jam ištikimų žmonių. Vis dar sutinkame tokius asmenis, kurie sąmoningai laiko nieku Dievo valią. Pinigų godulio kamuojami per televiziją rodo smurtu ir seksu alsuojančius filmus, organizuoja jokių moralinių normų nesilaikančius vadinamuosius realybės šou bei renginius. Paaugliai žaidžia smurtinius žaidimus ir mokosi gyventi, nesilaikydami jokio padorumo. Kas atsitiko, kad paaugliai žiaurėja, šeimos yra, žmonės žudosi. Niekas nenori prisiimti atsakomybės už šiuos mirties kultūros padarinius. Kristus Karalius kviečia mus prisiimti atsakomybę už dabartinį gyvenimą ir nepalikti jo tiems, kurie neturi jokių kitų vertybių, išskyrus nešvarų pelną ir valdžios godulį. Prisiimti atsakomybę – tai nepiktnaudžiauti alkoholiu ir nelaukti, kad koks nors karalius mus apdovanotų, bet sąžiningai darbuotis, kad visiems būtų geriau, kad vaikai turėtų ateitį.

 

Kunigas G. Jankauskas savo parapijiečius kviečia ne tik į Dievo namus atlikti katalikiškas apeigas, pamąstyti apie Evangelijos prasmę kasdieniniame žmogaus gyvenime, liudyti tiesą apie Dievo meilę, bet ir atlieka  nuoširdų, prasmingą darbą, organizuodamas kultūrinius renginius Parapijos namuose. Į juos kviečiami mokytojai, rašytojai, meno atstovai, poetai, muzikiniai kolektyvai ir pan. Čia tikintiesiems atveriamas naujas dvasinis pasaulis, į jų sielas skiepijamos meile ir tiesa pagrįstos žmogiškos vertybės.Todėl po šv. Mišių kunigo G. Jankausko iniciatyva įvyko gražus ir prasmingas Ariogalos parapijiečių, kapelos „Dubysa“ atlikėjų (vad. G. Grigalis) ir

poeto J. Mickevičiaus susitikimas Parapijos namuose. Kunigas supažindino susirinkusius su šio susitikimo tikslais, su kapelos „Dubysa“ misija, gydytojo poeto J. Mickevičiaus kūryba.

 

„Kaip ąžuolas įaugęs į mūsų krašto meno istoriją garsusis Raseinių kapelos „Dubysa“ kolektyvas, kuriam vadovauja,kūrybine energija trykštantis, vadovas Gintautas Grigalis, – kalbėjo kunigas G. Jankauskas. Kunigo mintyse apie poetą J.Mickevičių atsispindėjo pagarba piliečiui, gydžiusiam žmones, kovojusiam už kiekvieno asmens gyvybę, o dabar poezijos eilėmis gydantį žmonių sielas.

 

Parapijiečiai džiaugsmingai susipažino su kapelos „Dubysa“ susikūrimo istorija. Ji gimė 1968 m. ir nuo įsikūrimo pradžios kapelai vadovauja G. Grigalis. Jo vadovaujama kapela nuo 1967 m. groja visose Lietuvos Dainų šventėse, yra šešių respublikinių konkursų, Sąjunginės meno saviveiklos apžiūros (1985 m.) laureatė, Lietuvos radijo laidų, žymiausių Lietuvos bei rajono renginių ir švenčių dalyvė, vokalinių ansamblių, šokių kolektyvų, „Sidabrinių balsų“, „Dainų dainelės“ ir chorų akompaniatorė, geriausio Lietuvos kaimo kapelos kolektyvo „Aukso paukštė“ laimėtoja (2001 m.). Kūrybiniai kapelos darbai apvainikuoti knygoje „Keturiasdešimt Dubysos vingių“. Daugelį kartų kapela garsino Lietuvos liaudišką muziką kitose šalyse: Vokietijoje, Vengrijoje, Moldavijoje, Rusijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Lenkijoje.

 

Parapijos namuose susirinkusius sužavėjo video filmas, istoriniai siužetai, įprasminti, vadovo ir kolektyvo kūrybine dvasia alsuojantys, muzikiniai kūriniai, svajingos dainos, muzikantų ir dainininkų subtilaus atlikimo džiaugsmas nuostabiame ir viliojančiame Raseinių apylinkių gamtos prieglobstyje. Pakiliai ir jaudinančiai skambėjo Ingos Šatkauskienės ir Linos Urniežiūtės dueto atliekamos dainos: „Ateik pakrantėm“, „Sugrįšiu“, „Armonika grok“, Stanislavos Vežbavičienės, mergaičių ansamblio (vad. dr.J. Daugelienė) ir kitų atlikėjų melodijos. Vadovui mielas ir brangus jo oranžuotas tėvelio Povilo Grigalio „Vidurnakčio valsas“. Kapelos atliekamų muzikinių kūrinių, dainų sąraše vis gausėja jos vadovo autorystė ir populiarumas.

Renginio programoje muzikos skambesį keitė poeto J. Mickevičiaus sukurtos ir paties autoriaus išraiškingai žiūrovams skaitomos eilės.

 

Daugelyje garbingo svečio eilėraščiuose suspindėjo mintys apie daugiaspalvį žmonių jausmą – meilę, kuriai paklūsta kiekvieno širdis. Pasak poeto J. Mickevičiaus meilėje nuo žodžių tirpsta skausmas, nuo žvilgsnio – laužas širdyje. Ne vieną posmą jis skyrė mylimai tėviškei, jos grožiu spindinčiai gamtai ir darbštiems žmonėms. J. Mickevičiaus kūryboje daug vietos skiriama brangiausiam žmogui – mamai, kuri buvo šviesos spindulėlis namuose, gražiausia žemės pasaka.

 

Renginio metu kunigas, klebonas G. Jankauskas betarpiškai šiltai kalbino svečius, ir skambant kapelos „Dubysa“ melodijoms ir poezijai, gražiai ir kūrybingai visa tai perteikė parapijiečiams.

 

G. Grigalis atsakė į jam pateiktus klausimus: prisiminė vaikystę, savo tėvelio sugrįžimą iš tremties, koncertinę veiklą, kūrybą, ateities planus, nes kapela „Dubysa“ 2018 m. pavasarį švęs savo gyvavimo ir kūrybinės veiklos 50-metį.

 

Po koncerto ariogališkiai ir svečiai nuoširdžiai pabendravo prie arbatos ir kavos bendro stalo (agapės). Skambėjo kapelos muzikantų gyvai atliekami muzikiniai kūriniai, linksmai sukosi rateliai. Ariogališkiai džiaugėsi savo mielo kunigo G. Jankausko suorganizuota gražia ir įspūdinga padovanota švente prieš prasidedant Advento rimties ir šv. Kalėdų laukimo metui.

 

Kapelos „Dubysa“ metraštininkas E. Kazbaras visa tai įamžino foto nuotraukose ir šia proga sukurtame video filme.

 

Atsisveikindami visi dėkojo vieni kitiems už patirtą šilumą, gražias malonias akimirkas praleistas drauge, atgaivą sielai – su viltimi susitikti ateityje.