Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA 
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
 

NAUJIENOS

TIKĖJIMO ŠVIESA
 
2013 m. pasaulyje pasirodė vienas svarbiausių bažnyčios dokumentų – popiežiaus Pranciškaus Enciklika LUMEN FIDEI –  apie tikėjimą, skirta dvasininkams ir visiems į Kristų tikintiems pasauliečiams. Šiame dokumente kalbama apie Kristaus atneštą tikėjimo šviesą, kurią Bažnyčia pavadino kaip didžią dovaną. Enciklikoje kalbama apie krikščioniško tikėjimo pilnatvę, nušviečiamas Bažnyčios vaidmuo krikščionio širdyje, atveriant  tikėjimo galią ir gėrį. Dokumente ryškiai pabrėžiama sąsajos tarp tikėjimo, tiesos ir meilės. Giliai iškeliama tikėjimo vaidmuo šeimoje, vaikų auklėjimas tikėjimo dvasioje.
 
Popiežiaus Pranciškaus Enciklikoje humanistinės idėjos ir mintys ypač aktualios tikinčiųjų ir pasauliečių bendruomenėje belaukiant Švento Tėvo Lietuvoje.
 
Į esminius Enciklikoje paliestus klausimus sutiko atsakyti Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos kunigas Gintautas Jankauskas.
 
–Ar tikėjimas suderinamas su ieškojimu, – dažnai girdimas klausimas mokslo visuomenėje.
 
–Taip, naujaisiais laikais tikėjimo šviesa imta laikyti apgaulinga, ji trukdo žmogui žengti pažinimo keliu. Buvo teigiama: jei nori sielos ramybės ir laimės – tikėk, trokšti pažinti tiesą – tirk. Buvo norima įtikinti, kad tikėjimas tai šviesos iliuzija, trukdanti laisviems žmonėms žengti į ateitį. Buvo ieškoma tikėjimo erdvės, kur žmogus neranda tikrumo, tiesos. Pamažu paaiškėjo, kad proto šviesa negali apšviesti ateities ir neišlaisvina žmogaus iš nežinomybės baimės. Kai trūksta tikėjimo šviesos, nebeįmanoma atskirti gėrio nuo blogio.
 
Tikėjimo šviesa geba apšviesti visą žmogaus egzistenciją. – Gerb. Kunige Gintautai,  ar todėl ją reikėjo atrasti iš naujo?
 
–Tokia stipri šviesa negali kilti pati iš savęs, ji turi ateiti tik iš Dievo. Tikėjimas gimsta mums susitinkant su Dievu, išreiškiančiu mums meilę, į kurią galime atsiremti kurdami savo gyvenimą. Suprantame, kad ši meilė – didžiulis pilnatvės pažadas bei atveria žvilgsnį į ateitį. Ši meilė yra Jėzaus gyvenimo atminimo šviesa, meilė, gebėjusi įveikti mirtį. Tikėjimas, darantis gyvenimą didį bei pilnatvišką ir kreipiantis mūsų žvilgsnį į Kristų ir jo malonės galią, įkvėpdavo eiti Viešpaties nurodytu keliu jau pirmųjų amžių krikščionis. Aniems krikščionims Kristus leisdavo išvysti šviesą, pagimdydavo naujam gyvenimui, dovanodavo šviesų požiūrį į egzistenciją. Tikėjimui suspindėti žmogaus patirtyje leido ir Vatikano II Susirinkimo nutarimai apie tikėjimą. Krikščioniškos egzistencijos jėga yra tikėjimo meilė ir viltis, stiprinanti bendrystę su Dievu.
 
Aukščiausias Kristaus meilės patikimumo įrodymas yra jo mirtis dėl žmogaus.  Ar evangelistai kryžiaus valandą laikė tikėjimo viršūne?
 
–Taip juk tą valandą suspindėjo visa Dievo meilės didybė ir platybė. Jėzaus mirtis sustiprina tikėjimą, jis suspindi akinama šviesa, atskleisdamas Jėzaus begalinę meilę mums, gebančią žengti į mirtį, kad išgelbėtų mus. Tačiau visišką Dievo meilės patikimumą Kristaus mirtis atveria jo prisikėlimo šviesoje. „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai mūsų tikėjimas tuščias”, – teigia Tautų apaštalas Paulius. Jei Tėvo meilė nebūtų prikėlusi Jėzaus iš numirusių, jei nebūtų įstengusi jo kūnui gražinti gyvybės, tai tada ji visiškai nebūtų patikima meilė, gebanti apšviesti mirties tamsą. Jėzus tik būdamas Dievo Sūnus galėjo įveikti mirtį ir leisti gyvybei pilnatviškai suspindėti.
 
Popiežius Pranciškus pažymi, kad mūsų kultūra prarado Dievo konkretaus artumo, jo veikimo pasaulyje suvokimą. Ar galima manyti, kad Dievas yra tik anapus, kitoje tikrovės plotmėje?
 
–Tokio teiginio priimti negalime. Jeigu taip būtų, Dievas negebėtų veikti pasaulyje, jo meilė nebūtų tikrai galinga, reali, nebūtų tikra meilė. Tada nebūtų jokio skirtumo – tikime ja ar ne. Bet krikščionys išpažįsta konkrečią ir galingą istorijoje veikiančią Dievo meilę, kuri apreikšta Kristaus kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Popiežius Pranciškus kalbėjo: „Tikint, Kristus yra ne tik tas, į kurį tikime, didysis Dievo meilės apreiškimas, bet ir tas, su kuriuo vienijamės, kad galėtume tikėti”. Šv. Jonas nurodo asmeninio ryšio su Jėzumi svarbą mūsų tikėjimui. „Tikime į Jėzų, kai asmeniškai įsileidžiame jį į savo gyvenimą ir save jam patikime pritardami meile ir sekdami jo pėdomis. Kad galėtume jį pažinti, priimti ir juo sekti”.
 
Tikintysis gauna tikėjimo dovaną, kuria remiasi žmogaus gyvenimas. Kyla diskusijos dėl išganymo tikėjimu. Kokia šios minties esmė?
 
–Išganymo per tikėjimą esmė yra pripažinti Dievo dovanos pirmenybę. Šv. Paulius šitai apibendrino taip: „Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana”. Jis atmeta nuostatą to, kuris Dievo akivaizdoje nori pasiteisinti savo darbais. Asmuo net vykdydamas įstatymus, net darydamas gerus darbus, jis pats save laiko centru ir nepripažįsta, kad gėrio ištaka yra Dievas. Kas taip elgiasi, kas trokšta pats būti savo teisumo šaltiniu, patiria, jog tas šaltinis greitai išsenka, ir atsiranda, kad jis net nepajėgia ištikimai laikytis įstatymo. Toks žmogus izoliuodamasis nuo Dievo savo gyvenimą daro tuščiu, o darbus bevaisiais. Šv. Augustinas įtaigiai taip išreiškia: „Nuo to, kuris tave sukūrė, neatitolk net gręždamasis į save”.
 
Naujoji tikėjimo logika remiasi Kristumi. Kristus nužengė į Žemę ir prisikėlė iš numirusių. Tapdamas žmogumi ir prisikeldamas Dievo Sūnus aprėpė visą žmogaus kelią ir per Šventąją Dvasią gyvena mūsų širdyse. Dievas prie mūsų visiškai priartėjo, kad Kristus mums duotas kaip didžiulė dovana, keičianti mus iš vidaus, gyvenanti mumyse ir taip dovanojanti mums šviesą, kuri apšviečia gyvenimo pradžią ir pabaigą, visą žmogaus kelią.
 
Žmogui reikia pažinimo, reikia tiesos, nes be jos neturi atramos, negali žengti pirmyn. Ar galimas tikėjimas be tiesos?
 
–Tikėjimas be tiesos lieka gražia pasaka, mūsų laimės troškimo projekcija. Tikėjimas be tiesos nesuteikia mūsų žingsniams saugumo. Popiežius Pranciškus pažymi, kad šiuolaikinėje kultūroje linkstama tiesą pripažinti tik technologijos srityje: „Tiesa, tai ką žmogus sugeba sukonstruoti ir išmatuoti savo mokslu, tiesa, nes tai daro gyvenimą lengvesnį ir patogesnį. Šiandien atrodo tai vienintelė patikima tiesa, kuria galima pasidalyti su kitais, kurią galima aptarti ir bendrai priimti. Kita vertus yra individo tiesų, kurios autentiškos atžvilgiu to, ką kiekvienas galvoja viduje. Jos negali tarnauti bendram gėriui”.
 
Į didžiąją tiesą, paaiškinančią asmeninio ir visuomeninio gyvenimo visumą žvelgiame įtariai. Didžiosios totalitarinės praėjusio amžiaus sistemos tiesos, primeta savo pasaulėžiūrą, kad sugniuždytų konkrečią individo istoriją. Klausimas dėl Dievo lieka nebeįdomus, stengiamasi pertraukti religijos sąsają su tiesa.
 
Meilė šiandien laikoma patirtimi, susijusia su nepastoviais jausmais, o ne su tiesa. Šiuolaikiniam žmogui juk neturėtų atrodyti, kad meilės klausimas neturi nieko bendra su tiesa?
 
–Iš tikrųjų meilės negalima susiaurinti iki ateinančio ir praeinančio jausmo. Meilė trokšta vienybės su mylimu žmogumi. Per tai paaiškėja, kokia prasme  meilei reikia tiesos. Tik remdamasi tiesa, meilė gali gyvuoti laiko tėkmėje ir likti nepajudinama. Neturėdama sąsajų su tiesa, meilė pavaldi jausmams neatlaiko laiko išbandymo. O tikroji meilė, priešingai, suvienija visus mūsų asmens elementus ir tampa nauja šviesa pakeliui į didį ir pilnatvišką gyvenimą.
Meilei reikia tiesos, o tiesai – meilės. Meilės ir tiesos negalima vienos nuo kitos atsieti. Be meilės tiesa tampa šalta, beasmenė ir slegianti konkretų žmogaus gyvenimą. Tiesa, kurios ieškome ir kuri mūsų žingsniams suteikia prasmę, mus apšviečia tada, kai esame palytimi meilės. Kas myli, tas suvokia, kad meilė yra tiesos patyrimas, ji pati atveria mūsų akis, jog vienybėje su mylimu žmogumi naujai regėtume visą tikrovę. Biblijoje tiesa, meilė, ištikimybė neperskiriamos.
 
Tikėjimo į Jėzų šviesa apšviečia visų Dievo ieškančių kelią. Kaip apibrėžti religingo žmogaus kelią?
 
–Religingo žmogaus kelias eina per išpažinimą vieno Dievo, kuris juo rūpinasi ir kurį surasti nėra neįmanoma. Religingas žmogus stengiasi atpažinti Dievo ženklus kasdieninėje savo gyvenimo patirtyje, metų laikų cikle, Žemės vaisingume ir visame kosmoso judėjime. Dievas yra kupinas šviesos ir gali būti surastas tų, kurie nuoširdžiai jo ieško. Tokio ieškojimo įvaizdis yra išminčiai, žvaigždės, atvedusios į Betliejų. Jiems Dievo šviesa pasirodė kaip kelias, kaip žvaigždė, vedanti atradimų keliu. Religingas žmogus yra pakeliui ir turi būti pasirengęs  vedamas, išeiti iš savęs, kad surastų Dievą, kuris visada kelia nuostabą.
 
Kadangi tikėjimas reiškiasi kaip kelias, jis svarbus ir tų žmonių, kurie nors ir netiki, mielai tikėtų ir nepaliaujamai ieško. Jei nuoširdžiai atsiveria meilei ir leidžiasi į kelią su šviesa, kurią pajėgia suvokti, jie to patys nežinodami jau yra pakeliui į tikėjimą. Jie stengiasi elgtis taip, tarsi Dievas būtų, – kartais todėl, jog supranti jo svarbą ieškant patikimų bendro gyvenimo gairių, arba todėl, kad tamsoje ilgiesi šviesos, arba taip pat todėl, kad pastebi koks didis ir gražus yra gyvenimas ir nujauti, jog Dievo buvimas padarytų dar didingesnį. Kas leidžiasi į kelią daryti gera, jau artinasi prie Dievo ir Dievas jam padeda, nes dieviškosios šviesos dinamikai būdinga apšviesti mūsų akis, kai žengiame meilės pilnatvės link.
 
Bažnyčia per sakramentus, atminties turinį perduoda šeimoms ir jų vaikams, sąsajas tarp tikėjimo ir sakramentų.  Ar tai reikia laikyti nuostabia bendryste su Dievu?
 
–Bažnyčioje perteikiama jos gyvosios tradicijos, perduodama naujoji šviesa, kylanti iš susitikimo su gyvuoju Dievu. Ta šviesa paliečia žmogaus vidų, širdį, kartu įtraukia jo protą, valią bei jausmus ir nurodo žmogaus bendrystei kelią su Dievu. Šis kelias – tai sakramentai, švenčiami Bažnyčios liturgijoje. Sakramentais perteikiama įsikūnijusi atmintis, susijusi su gyvenimo erdvėmis bei laikais. Tikėjimas atnaujinamas per žmogaus gyvenimo ir krikščioniškosios egzistencijos sakramentinio jausmo atnaujinimą, pamatant, kaip tai, kas regima ir materialu, atsiveria amžinybės slėpiniui.
 
Tikėjimas pirmiausia perduodamas per Krikštą. Šv. Paulius sako: „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą”. Per Krikštą žmogus gauna išpažintiną mokymą ir konkrečią gyvenimo formą, reikalaujančią viso asmens įtraukimo ir vedančią jį keliu į gėrį.
 
Krikštas mums primena, kad tikėjimas yra ne paskiro individo darbas, bet turi būti gaunamas įžengiant į Dievo dovaną, perduodančią bažnytinę bendrystę. Dievas  dovanoja pakrikštytam naują Dievo vaiko tapatybę. Krikšto sakramentą vis daugiau priima suaugusiųjų, jis šiandien yra svarbus evangelizacijai.
 
Kūdikis negeba laisvu aktu priimti tikėjimo, dar negali jis pats išpažinti, todėl jo vardu tikėjimą išpažįsta jo tėvai ir krikštatėviai. Pasak šv. Augustino  tėvai pašaukti ne tik vaikui duoti gyvybę, bet ir atnešti juos pas Dievą, kad per Krikštą atgimtų kaip Dievo vaikai ir gautų tikėjimo dovaną. Taip jiems kartu su gyvybe suteikiama pamatinė egzistencijos kryptis ir laiduojama gera ateitis. Vėliau ta kryptis per Sutvirtinimo sakramentą sustiprinama Šventosios Dvasios anspaudu.
 
Tikėjimo sakramentinės prigimties iškiliausia apraiška yra Eucharistija. Kas jungia tikėjimo išpažinimą ir Eucharistiją?
 
-Eucharistija yra brangus tikėjimo maistas, susitikimas su Kristumi. Eucharistijoje susieina abi ašys, kuriomis žengia tikėjimas. Pirmoji ašis – istorijos: Eucharistija yra atminimo aktas, slėpinio sudabartinimas, kai prisikėlimo įvykis pasirodo gebantis atverti ateitį suvokti galutinę pilnatvę. Antra, čia taip pat aptinkame ašį, vedančią iš regimojo pasaulio į nerigimybę. Eucharistijoje išmokstame regėti tikrovės gelmę. Duona ir vynas perkeičiami į kūną ir kraują Kristaus, kuris sudabartinamas savo velykiniame kelyje pas Tėvą: šis judėjimas mus kūnu ir siela įtraukia į visos kūrinijos judėjimą savo pilnatvės Dievo link.
 
Švęsdama sakramentus Bažnyčia perduoda savo atmintį, pirmiausia per tikėjimo išpažinimą. Tikėjimo išpažinimas visą gyvenimą įtraukia į kelią link visiškos bendrystės su gyvuoju Dievu. Eucharistijai būdingas kristologinis išpažinimas: išvardijami Jėzaus gyvenimo slėpiniai iki jo mirties, prisikėlimas ir įžengimas į dangų bei jo stebuklingo sugrįžimo lūkestis. Visos tiesos, kuriomis tikima, kalba apie naują gyvenimą, tikint slėpiniu kaip apie bendrystės su gyvuoju Dievu kelią.
 
Bažnyčios vienybė laike ir erdvėje susijusi su tikėjimo vienybe: „Vienas kūnas ir viena Dvasia, vienas tikėjimas”. Ar galima vienybė laikantis tos pačios tiesos?
 
-Šiandien galima įsivaizduoti žmonių vienybę, besireiškiančią bendromis pastangomis, abipusiu geranoriškumu, dalijimusi tuo pačiu likimu, bendro tikslo siekimu. Tačiau sunku įsivaizduoti vienybę laikantis tos pačios tiesos. Tačiau bendrą požiūrį galima turėti mylint. Tikroji meilė pagal dieviškos meilės matą reikalauja tiesos, o bendros tiesos – Kristaus regėjimas teikia jai gilumo ir tvirtumo. Tai didysis tikėjimo džiaugsmas: vieningas regėjimas viename kūne ir vienoje Dvasioje. Šv. Leonas Didysis yra pareiškęs: „Jei tikėjimas ne vienas, jis nėra tikėjimas.” Tikėjimas yra vienas, pirma, dėl pažinto bei išpažįstamo Dievo vienybės. Tikėjimas, be to, yra vienas, nes krypsta į vieną Viešpatį, į Jėzaus gyvenimą, jo konkrečią istoriją, kuria jis su mumis dalijasi. Šv. Ireniejus patvirtina, kad tikėjimas yra vienintelis, nes visada eina per konkretų įsikūnijimo tašką, niekada nepranokdamas Kristaus kūno istorijos dėl to, kai per tai Dievas panoro save tobulai apreikšti. Galiausiai tikėjimas yra vienintelis, nes juo dalijasi visa Bažnyčia, kai yra vienas kūnas viena Dvasia. Išpažindami tą patį tikėjimą, remiamės ta pačia uola, esme perkeičiami tos pačios  meilės Dvasios, skleidžiame tą pačią vieną šviesą ir vienodai žvelgiame į tikrovę. Kadangi tikėjimo vienybė yra Bažnyčios vienybė, tai ką nors iš tikėjimo atimti reiškia atimti tai iš bendrystės tiesos. Tikėjimo vientisumas sietas ir su Bažnyčios kaip mergelės įvaizdžiu, su jos ištikima sužadėtiniška meile Kristui. Pažeisti tikėjimą reiškia kenkti bendrystei su Viešpačiu. Tikėjimo vienybė prilygsta gyvo organizmo vienybei. Taip tikėjimas prieš akis iškyla kaip visuotinis, katalikiškas, nes švyti vis labiau, kad apšviestų visą kosmosą, visą istoriją.
 
Tikėjimas atskleidžia, kokie tvirti saitai gali sieti žmones, kai tarp jų yra Dievas. Kaip atsispindi tikėjimo kuriamas gėris visuomenėje?
 
–Tikėjimas žadina netik  tikinčiojo vidinį tvirtumą, tvirtą įsitikinimą, bet apšviečia ir žmonių santykius, kurie gimsta iš meilės ir vadovaujasi Dievo meilės dinamika. Dėl šios sąsajos su meile tikėjimo šviesa tarnauja teisingumui, teisei, taikai. Tikėjimas gimsta iš susitikimo su Dievo meile, kurioje atsiskleidžia mūsų gyvenimo prasmė ir gerumas; tas gyvenimas apšviečiamas tiek, kiek įžengia į tos meilės atvertą supratimą, nes tampa keliu bei praktika meilės pilnatvės link. Tikėjimo šviesa brangina žmogiškųjų santykių turtus, kad jie geba išlikti ir praturtinti gyvenimą. Be patikimos meilės žmonių niekas nevienytų. Jų vienybę tada reikėtų suvokti kaip grįstą naudingumu, interesų sutapimu ar baime, bet ne bendro gyvenimo gerumu ir džiaugsmu dėl vienas kito artumo. Taip, tikėjimas yra gėris visiems, bendrasis gėris; jo šviesą apšviečia ne tik Bažnyčios vidų, bet ir padeda taip statydinti mūsų visuomenes, kad jos galėtų žengti į ateitį kupinos vilties.
 
Šeimoje tikėjimas lydi visais amžiaus tarpsniais, pradedant nuo vaikystės. Gerb. Kunige Gintautai,  kokias Jūs matote sąsajas tarp tikėjimo, šeimos, meilės?
 
–Galvoje pirmiausia reikia turėti tvarų santuokinį vyro ir moters ryšį. Popiežius Pranciškus pažymi, kad jis gimsta iš jų meilės, kuris yra Dievo meilės ženklas bei artumas. Remdamiesi šia meile vyras ir moteris gali pažadėti vienas kitam meilę, aprėpiančiu visą jų gyvenimą ir daugeliu bruožų primenančiu tikėjimą. Pažadėti meilę  visam laikui įmanoma tik atradus už kitus planus didesnį planą, kuris mus remtų ir leistų mylimam asmeniui dovanoti visą ateitį. Tikėjimas tada padeda suvokti vaikų pradėjimo visą gelmę ir turtingumą, nes leidžia jame atpažinti Kūrėjo meilę. Svarbu, kad tėvai šeimoje puoselėtų bendras tikėjimo praktikas, padedančias bręsti vaikų tikėjimui. Ypač jaunuoliai, išgyvenantys tikėjimui sudėtingą ir svarbų gyvenimo tarpsnį, tikėjimo brendimo kelyje turi pajusti šeimos ir bažnytinės bendruomenės artumą bei dėmesingumą.
 
Tikėjimas leidžia atrasti didį pašaukimą mylėti ir laiduoja, kad ta meilė patikima, verta, nes jos pagrindas – Dievo ištikimybė tvirtesnė už visas mūsų silpnybes.  Vienas mąstytojas net taip išsireiškia: „ Prie Dievo skrendama ne tiek genijaus ar mokslo sparnais, kiek – meilės. Kas nori įeiti į tikėjimo šventovę, neturi sakyti: Noriu matyti”, bet: „Noriu mylėti”. Meilės kelias visada veda į tikėjimą”.  Ačiū už malonų pasikalbėjimą.
 
Fizikos mokytojas Petras URBONAS

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2018 09 17
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija