Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA 
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
 

NAUJIENOS

TIKĖJIMAS IR VILTIS
 
Šiais metais ruošiantis popiežiaus Pranciškaus kelionei į Lietuvą, prieštaringame pasaulyje pasirodė Jo katechezių ciklas „Džiaukitės viltyje“ apie tikėjimą ir viltį.
 
Tikėjimas, gailestingumas, viltis reikalingi ne tik Lietuvai, bet visam pasauliui. Prasmingas ir drąsus buvo pasirinktas Šventojo Tėvo atvykimo į Lietuvą šūkis „Kristus Jėzus – mūsų  viltis“. Kiekvienam iš mūsų reikia vilties įkvėpimo ir neabejingo tikėjimo, naujo dvasinio postūmio ir padrąsinimo.  Popiežius kviečia pasitikėti Dievu Kūrėju, Jėzaus meile, visus gyvenimo iššūkius sutikti su nuoširdžia malda.
 
Popiežius Pranciškus į Lietuvą atveš Palaiminimą, o jos žemėje paliks šventą širdies šilumą, sutelktą bendrystę su mūsų šalies žmonėmis ir šviesos kelią į gėrio, tiesos ir vilties naują pasaulį.
 
Popiežiaus knygoje „Džiaukitės viltyje” analizuojamos 39 katechezės: „Krikščioniškoji viltis: paguoda tautai”, „Įsikūnijusi viltis”, „Netikros stabų viltys”, „Viskas yra malonė” , „Mylimų vaikų viltis” ir kt.
Skaitytojams primenu, kad katechezė – visą krikščionio gyvenimą trunkantis sąmoningo tikėjimo ugdymas brandžioje tikėjimo bendruomenėje. Šios sąvokos akivaizdus pavyzdys būtų Kauno Gerojo Ganytojo parapijos Suaugusiųjų Katechezė. Čia Katechenato  programa skirta suaugusiems, norintiems pasirengti Krikšto, Sutvirtinimo, Pirmosios Komunijos sakramentams, bei tiems žmonėms, kurie nori geriau pažinti katalikų tikėjimą, sąmoningiau juo gyventi.
 
Popiežius Pranciškus laikomas vilties apaštalu. Mums vilties reikia šiais laikais, kai žmonės kenčia nuo smurto, dvasinės tamsos, išsigimstančių moralinių vertybių. Saugoti viltį, Pranciškus sako, padeda Dievas. Juk Viešpats Jėzus nugalėjo blogį ir atvėrė mums gyvenimo kelią. Kai mūsų gyvenime atsiranda sunkumų, mes sutrinkame, neretai prarandame pasitikėjimą savimi. Ir sunkiu gyvenimo momentu turėtume šypsotis, puoselėti viltį – rasti Dievą. Popiežius tvirtina, kad blogis amžiais netriumfuos, kiekviena kančia turi pabaigą. Neviltį įveikia tarp mūsų esantis Dievas, Jis neša mums paguodą. Pranciškus sako, kad į pasaulį įžengė viltis su Dievo Sūnaus įsikūnijimu.
 
Kai kalbame apie viltį, dažnai omenyje turime dalykus, kurie nėra žmogaus galioje. Kristaus gimimas, atveriantis atpirkimą, byloja apie kitokią viltį, apie patikimą, regimą ir suprantamą viltį, nes ji grindžiama Dievu. Jis žengia į  pasaulį ir duoda mums stiprybės keliauti su Juo.
 
Krikščioniui viltis reiškia tikrumą, kad jis keliauja su Kristumi pas mūsų laukiantį Tėvą. Tik Kristus duoda gerą kryptį dabarčiai, žmonijos išgelbėjimą ir palaiminimą tiems, kurie pasitiki gailestinguoju Dievu. Šv. Paulius tai apibendrina žodžiais: „Esame išgelbėti viltimi.” Visada mums padės viltis, nes ji yra stipri ir leidžia eiti per gyvenimą džiaugsmingai, turint valią daryti gera. Kalbėti apie viltį nusivylusiam žmogui reiškia dalytis jo nusivylimu. Tik tokiu būdu mūsų  žodžiai gali teikti šiek tiek vilties, – sako Popiežius. Svarbu, kad žmogaus viltis būtų susijusi su dalykais, kurie gali padėti gyventi ir suteikti mūsų egzistencijai prasmę. Tikėti reiškia pasitikėti Dievu. Tačiau pasitaiko, kai dėl gyvenimo sunkumų žmogus patiria, jog tas pasitikėjimas yra trapus, ir bando turėti kitus apčiuopiamus saugiklius. Manoma, kad tą saugumą gali suteikti pinigai, ryšiai su įtakingais žmonėmis, pasaulietiškumas, melas, melagingos ideologijos. Žmonės vis dar tiki stabais, kurie neva gali pakeisti tikrovę. „Lengvatikiai, pabendravę su aiškiaregiais, jaučiasi įgiję saugumą ir susimoka už savo kvailumą”, – sako Popiežius. Tačiau Jėzaus Kristaus dovana duota viltimi, kurią Jis atnešė dovanodamas už mus savo gyvybę, – ta viltimi kartais nelabai pasitikima. Žmonės visose epochose jautė pagundą stabais pasitikėti. Reikia saugotis pasaulio iliuzijų, stabų, reikia pasitikėti Dievu ir turėti Jame viltį.
 
Senajame Testamente pasakojama apie didį ir nenugalimą priešą – Nebukadnezaro karinę kampaniją, sėjančią mirtį. Grasindama Izraelio vaikų gyvenimui, ši armija apgula Judėjos miestą, atkerta prieigą prie vandens. Gyventojai netenka vilties pasipriešinti galingam priešui, išgelbėjimas pasitikėti Dievu išsisėmė. Šioje situacijoje pasirodo liaudies herojė Judita, apdovanota didžiuliu grožiu bei išmintimi. Ji kreipiasi į tautą tikėjimo kalba ir ragina šauktis Dievo pagalbos: „Belskimės į Dievo širdies duris. Jis yra Tėvas, Jis gali mus išgelbėti”. Ji įkvėpė žmones pasitikėti Dievu malda ir klusnumu. Tikėjimo ir drąsos kupina moteris grąžina stiprybę savo tautai, kuriai grėsė mirtinas pavojus, veda tautą vilties keliais.
 
Katechezėje  „Vilties šalmas” šv. Paulius aiškina Viešpaties prisikėlimo padarinius ir poveikį istorijai ir žmogaus gyvenimui. Jėzus prisikėlė, tačiau sunku žmonėms patikėti, kad mirusieji prisikels. Popiežius Pranciškus skelbia: „Kiekvieną kartą, kai stojame savo ar artimo mirties akivaizdon, jaučiame, kad mūsų tikėjimas yra išbandomas. Tuomet iškyla visos abejonės, visas trapumas ir klausiame savęs: ar iš tikrųjų gyvensiu po mirties, ar pamatysiu ir apkabinsiu žmones, kuriuos mylėjau”.
 
Šv. Paulius, suvokdamas bendruomenės baimes ir abejones, ragina tvirtai užsidėti ant galvos išganymo „vilties šalmą”, ypač  užklupus gyvenimo sunkumams bei išbandymams. Šalmas – štai kas yra tikroji viltis. Prisikėlimas iš numirusiųjų – tai patikima tikrovė, įsišaknijusi Kristaus prisikėlimo įvykyje. Turėti viltį – vadinasi, mokytis gyventi lūkesčiu. Gyventi lūkesčiu, išvysti Viešpatį, susitikti su Juo. Turime melstis už brangius, mus palikusius žmones, kad jie gyventų Kristuje ir išliktų su mumis bendrystėje.
 
–Silpniems, puolantiems į neviltį, kuriuos slegia gyvenimo ir savo kalčių našta, turi padėti Bažnyčia, kurios artumas ir šiluma turi būti gilesni ir nuoširdesni, –  įsitikinęs Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos kunigas Gintautas Jankauskas. – Krikščioniškoji viltis negali apsieiti be gilios ir konkrečios artimo meilės.  Visuomenėje ir pilietinėje aplinkoje šv. Paulius ragina netverti sienas, bet statyti tiltus, ne atsiliepti blogiu į blogį, bet nugalėti blogį gėriu. – Nuoskauda įveikiama atleidimu, – tęsia kunigas, – idant būtų galima gyventi ramybėje su visais. Tokia yra Bažnyčia. Tai padaro krikščioniškoji viltis, kai ji įgyja stiprios ir jautrios meilės bruožų. Meilė yra stipri ir švelni. Ji yra graži.
 
Vilties nepažįsta tas, kas užsisklendžia savo gerovėje: jis viliasi tik savo gerove, o tai nėra viltis, tai yra sąlyginis saugumo pojūtis, vilties nepažįsta tas, kas užsisklendžia pasitenkinime  savimi, kas jaučiasi, kad jo gyvenimas sutvarkytas. Priešingai, viltį turi tie, kurie kasdien išgyvena išbandymus, netikrumą, savo silpnybę.
 
–Jeigu vilties buveinė yra Bažnyčia, –  sako Popiežius, – tai gyvybę teikianti siela yra Šventoji Dvasia. Be Šventosios Dvasios neįmanoma turėti vilties. Kai mūsų širdyje apsigyvena Šventoji Dvasia, mes suprantame, kad Viešpats yra arti ir mumis rūpinasi. Žmogaus gyvenime būna rūpesčių, nusivylimo, vargo, kančios.  Tačiau, pasak šv. Pauliaus, reikia žinoti, jog net smulkiausiai
 sukrečiančiais momentais Viešpaties gailestingumas ir gerumas yra didesnis už bet kokius dalykus ir niekas neišplėš iš bendrystės su Juo. Štai kodėl krikščioniškoji viltis yra tvirta ir ji nenuvilia. Jos esmė yra patikimiausias ir tvirčiausias dalykas, koks tik gali būti – tai meilė, kurią kiekvienam iš mūsų puoselėja Dievas. Gera pratyba yra kartoti sau: Dievas mane myli. Tame įsišaknijęs  mūsų saugumo jausmas, mūsų viltis. Popiežius Pranciškus primena: „Viešpats gausiai išlieja į mūsų širdis Šventąją Dvasią, kuri yra Dievo meilė, kad galėtų puoselėti mūsų tikėjimą ir išlaikyti gyvą viltį, ir tą tikrumą: Dievas mane myli”.
 
Popiežiaus katechezėje „Esame išgelbėti viltimi” pažymima, kad didžiausia žmonijai dovana yra Dievo sukurtasis pasaulis, patikėtas į mūsų rankas, kad mes galėtume įžengti į santykį su Juo ir atpažinti meilės plano pėdsakus. Tačiau, kai žmogus pasiduoda egoizmui, jis suniokoja net gražiausius jam patikėtus dalykus: milžiniška gamtos tarša, masinio žmonių žudymo ginklai ir pan. Krikščionis gyvena ne už pasaulio ribų. Jis gali atpažinti savo gyvenime ir aplinkoje blogio ir egoizmo ženklus. Jis solidarus su kenčiančiais, verkiančiais, nustumtais į pakraščius, skęstančiais liūdesyje. Tačiau tuoj pat krikščionis išmoko visa tai perskaityti Kristaus akimis. Taigi jis žino, kad gyvename laukimo laiku, ilgesio laiku, išsipildymo laiku. Vilties dėka žinome, jog Viešpats nori savo gailestingumu išgydyti sužeistas ir nužemintas širdis, atkuria naują pasaulį ir naują žmoniją, sutaikindamas juos savo meile. Dar kartą į pagalbą mums ateina Šventoji Dvasia, mūsų vilties įkvėpėja. Jos dėka mūsų dejonės ir lūkesčiai lieka gyvi.
 
Katechezėje „Džiaukitės viltyje” primenamas gerai žinomas Viešpats Jėzaus paliktas didysis įsakymas apie meilę: „Mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir mylėti artimą kaip save.” Jis yra ne tik mūsų aukščiausias pašaukimas, bet ir susijęs su krikščioniškos vilties džiaugsmu. Kas myli, turi vilties džiaugsmą, kylantį iš susitikimo su Viešpačiu. Mes turime suvokti, kad mūsų viltis grindžiama ne mūsų gebėjimais ar galiomis, bet Dievo palaikymu ir Jo meilės ištikimybe. Kiek kartų gyvenime turėjome viltį, manėme esą per žingsnį nuo laimės, o paskui pasijusdavome priblokšti ant žemės, žengiantys nuleista galva.Tikra viltis niekuomet nėra pigi: kelias į ją visuomet veda per pralaimėjimus. Popiežius Pranciškus pažymi, kad mes visi gyvenime turėjome sunkių, tamsių momentų, kai ėjome susimąstę, liūdni, priešais matydami ne horizontą, o sieną.
 
Kunigas G. Jankauskas sunkiose gyvenimo situacijose kalba apie Bažnyčios paskirtį: „Krikščioniškoji bendruomenė neužsidaro tvirtovėje, ji keliauja gyvenimo aplinkoje. Ji sutinka žmonių, turinčių viltį ir nusivylusių. Bažnyčia klauso visų istorijų, tokių, kokios kyla iš asmeninės sąžinės, kad po to dovanotų gyvenimo žodį, meilės liudijimą, meilę, ištikimą iki galo. Tuomet žmonių širdyse iš naujo įsižiebia viltis. Bažnyčia ir Jėzus visuomet yra su mumis, kad duotų mums viltį, sušildytų mūsų širdis.”
 
Katechezėje „Viltis, nematant jokios vilties” analizuojama Šv. Rašte skelbiama istorija apie Abraomą, kaip tikėjimo ir vilties tėvą. Abraomas mirties patale įtikėjo ir vylėsi, nematydamas jokios vilties. Tai didinga viltis, įsišaknijusi tikėjime ir būtent todėl ji gali pranokti bet kokią viltį. Ji grindžiama  ne mūsų žodžiais, bet Dievo žodžiu. Šia prasme ir mes esame kviečiami sekti Abraomu, kuris,  nepaisydamas akivaizdžios tikrovės, kai atrodė, kad jam skirta mirti, – pasitiki Dievu, būdamas tikras, jog ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti.
 
Prašykime Viešpaties malonės, kad liktume įsitvirtinę ne tik savo pačių tikrume, savo gebėjimuose, bet ir viltyje, kylančioje iš Dievo pažado. Mūsų viltis nėra tik sąvoka, tai ne emocijos, tai nėra turtų sankaupa. Viltis turi būti aiškinama ne tik teoriniu lygmeniu, ne vien žodžiais, bet pirmiausia pateikiant ir gyvenimo liudijimą, tiek krikščionių bendruomenėje, tiek už jos ribų. Mumyse gyvenanti viltis negali likti paslėpta širdyje: tai būtų silpna viltis, stokojanti drąsos pasirodyti ir tapti regima. Šv. Petras 34-oje psalmėje nurodo, kad mūsų viltis turi sklisti į išorę, įgyti taurią ir ypatingą švelnumo, pagarbos ir geranoriškumo artimui išraišką, atleisti net darantiems  mums bloga. Žmogus be vilties nesugeba atleisti, jis negeba teikti paguodos ir turėti jos. Tai Jėzus darė ir tebedaro per tuos, kurie Jį įleidžia į savo gyvenimą, suvokdami, kad blogis nugalimas ne blogiu, bet veikiau nuolankumu ir gailestingumu.
 
Mafijos nariai mano, kad blogį galima nugalėti blogiu, taigi jie kerštauja ir daro daug kitų  mums žinomų dalykų. Tačiau jie nežino, kas yra nuolankumas, gailestingumas ir romumas, todėl mafija neturi vilties. Štai kodėl šv. Petras teigia: „Verčiau kentėti už gerus darbus negu už piktus”. Tai nereiškia, kad kentėti yra gera, tačiau jei kenčiame dėl gėrio, esame bendrystėje su Viešpačiu, kuria Jis priėmė kentėjimą ir nukryžiavimą, kad mus išgelbėtų.
 
Su meile Popiežius Pranciškus kalba apie viltį katechezėje „Kryžiaus viltis”. Nepaprastas žmonijos istorijoje įvykis buvo Jėzaus įžengimas į Jeruzalę. Aidėjo mokinių ir didžiulės minios šūksmai. Žmonės į Jėzų dėjo dideles viltis. Daugelis tikėjosi iš Jo stebuklų, galios parodymo, net išlaisvinimo iš priešų. Tačiau per trumpą laiką Jėzus buvo pažemintas, pasmerktas ir mirė ant kryžiaus. Žemiškos šių žmonių viltys kryžiaus akivaizdoje žlugo. Žemiškos viltys žlunga prieš kryžių, tačiau gimsta naujos viltys, išliekančios amžinai. Popiežius pažymi, kad iš kryžius gimusi viltis yra kitokia, ji skiriasi nuo žlungančių vilčių, iš pasaulio kylančių vilčių. Su Jėzumi visos mūsų tamsybės gali būti pakeistos į šviesą, kiekvienas pralaimėjimas – į pergalę, kiekvienas nusivylimas – į viltį. Viltis viską nugali, nes ji gimsta iš Jėzaus meilės. Tikros meilės kelias yra kryžius, pasiaukojimas, kaip Jėzaus. Viltis yra gražus įvaizdis, kurį Jėzus perteikia mokiniams per paskutinę vakarienę. Jis sako: „Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet kūdikiui gimus ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus”. Meilė duoda pasauliui gyvybę ir netgi skausmas turi prasmės. Meilė mūsų vilties variklis.
 
Katechezėje „Vilties pažadas” klausiama: ar ilgai Dievas rūpinsis žmogumi? Mato evangelijoje nelieka abejonės: iki pasaulio pabaigos. Dievas nuolat mus lydi, net ir tuomet, jei, savo nelaimei, Jį pamirštume. Jei pasitikėtume tik savo jėgomis, galėtume jaustis nusivylę ir nugalėti, nes pasaulis dažnai atrodo neprieinamas meilės dėsniams. Pasaulis dažnai renkasi egoizmą. Tačiau, jei mumyse gyvuoja tikrumas, kad Dievas mūsų neapleis, požiūris iš karto pasikeičia. Kalbant apie krikščionišką viltį, skatinama prisiminti Mariją, kuri laikoma Vilties Motina. Ji ne tik moteris, kuri galėjo dvasia palūžti dramatiškų gyvenimo situacijų akivaizdoje. Ji yra moteris, kuri klauso – nepamirškime, jog visuomet yra stiprus ryšys tarp vilties ir klausymo, – taigi Marija buvo klausančioji moteris. Ji moko laukimo vilties, net tuomet, kai viskas atrodo be prasmės ir vilties. Marija palieka stovėti prie nukryžiuoto Kristaus, kai dauguma bičiulių iš baimės pasitraukė. Jos gyvenimas prisiartino prie giliausių sutemų slenksčio, kai stovėjo prie ant kryžiaus mirštančio sūnaus. Ji būdama ištikima Dievo planui, pakelia savyje milžiniškas kančias, kantriai saugojo Motinos viltį.
 
Turime Motiną danguje, kuri yra šventoji Dievo Motina. Ji mus moko laukimo dorybės net tuomet, kai viskas atrodo be prasmės.
 
Katechezėje „Šventoji Dvasia teikia vilties pilnatvę” popiežius mus kviečia pamąstyti apie vilties ir Šventosios dvasios ryšį. Šv. Paulius kreipiasi į romiečius tokiais linkėjimais: „Vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties”. Pasakymas „vilties Dievas” reiškia ne tik tai, jog Dievas yra mūsų vilties objektas, kurį viliamės pasiekti amžinajame gyvenime. Jis taip pat reiškia, kad leidžia jau dabar turėti viltį, „džiaugtis viltyje”. Šventoji dvasia padaro įmanomą šią nenugalimą viltį per mūsų viduje teikiamą liudijimą, kad esame Dievo vaikai ir paveldėtojai. Šventoji Dvasia ugdo viltį ne tik žmonių širdyse, bet ir visoje kūrinijoje. Popiežius Benediktas XVI sakė, kad pasaulį gali pajudinti ne akla jėga, bet Šventosios Dvasios, kūrimo pradžioje dvelkiančios virš vandenų, veikimas. Tegu netrūksta vilties vargstantiesiems, atstumtiesiems ir stokojantiesiems.
 
Popiežius Pranciškus katechezėje  „Tėvo žadinama viltis” kreipiasi į maldininkus: „Mieli broliai ir seserys, niekuomet nesame vieni. Galime būti tolimi, nedraugiški, galėtume išpažinti net „bedieviai”. Tačiau Jėzaus Kristaus Evangelija mums apreiškia, kad Dievas negali būti be mūsų: Jis niekuomet nebus Dievas be „žmogaus”.  Jis negali būti be mūsų, ir tai yra didžiulis slėpinys. Šis tikrumas yra mūsų vilties versmė, jį aptinkame visuose „Tėve mūsų” maldos kreipiniuose. Kai mums reikia pagalbos, Jėzus nesako, kad susitaikytume su likimu, užsisklęstumėm savyje, o ragina mus atsigręžti į Tėvą ir su pasitikėjimu Jo prašyti. Popiežius visus ragina su pasitikėjimu ir viltimi melstis: „Tėve mūsų”.
 
Kunigas G. Jankauskas aiškina: „Krikščionis melsdamasis ir  kovodamas su blogiu nepasiduoda nevilčiai. Krikščionybė ugdo tvirtą pasitikėjimą: ji netiki, kad neigiamos, destruktyvios jėgos galėtų paimti viršų. Paskutinis žodis žmogaus istorijoje nėra neapykanta, mirtis, karas. Mūsų jėgos silpnos, bet galingas malonės slėpinys, dalyvaujantis krikščionio gyvenime. Esame ištikimi tai žemei, kurią Jėzus mylėjo kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Tikintieji žino ir puoselėja mintį dėl šio pasaulio perkeitimo, kai galiausiai nebus ašarų, blogio ir kančios. Mūsų šviesias viltis gali išsaugoti malda, darbas, šeima. Mūsų istorijai reikia žmonių, atmetančių bet kokį viešpatavimą, trokštančių artimo meilės ir brolybės”.
 
Popiežius Pranciškus katechezėje „Viltis – kankinių stiprybė” siūlo apmąstyti krikščioniškąją viltį kaip kankinių stiprybę. Popiežius pastebi, kad krikščionis, kuris yra prisirišęs prie turtų ir valdžios, nėra panašus į Jėzų. Krikščionis šiame pasaulyje keliauja turėdamas pilną meilės širdį. Vienintelė krikščionio stiprybė yra Evangelija. Sunkumų valandoje reikia tikėti, kad Jėzus yra priešakyje ir lydi savo mokinius. Visada tarp mūsų yra Tas, kuris stipresnis už blogį, stipresnis už mafiją, už tamsius suokalbius, už tuos, kurie turtėja nusivylusiųjų sąskaita, už tuos, kurie arogantiškai kitiems primeta savo valią.
 
Kankiniai ir nuskriaustieji negyvena dėl savęs,  nekovoja, siekdami savo sumanymų patvirtinimo, ir priima mirtį tik dėl ištikimybės Evangelijai. Stebina kankinių tvirtybė, su kuria jie stoja išbandymų akivaizdon. (kun. Teofilius Matulionis). Ta tvirtybė yra ženklas juos įkvėpusios didžiulės vilties:  dovanotos mums Jėzuje Kristuje. Krikščionis išpažįsta tikėjimą netgi tuomet, kai pasaulį gaubia tamsa ir sutemos. Tikime, kad Jėzus įėjo į mūsų gyvenimą, dovanodamas savo bendrystę pirmiausia vargingiausiems ir trapiausiems. Mes tikime, kad Šventoji Dvasia nepaliaujamai darbuojasi dėl žmonijos gėrio ir dėl pasaulio, kad net didžiausi istorijoje kentėjimai bus įveikti. Tai viltis mus pažadinanti kas rytą. Ji mus kviečia gyventi Dievo Tėvo šviesoje, Šventosios Dvasios šviesoje. Daug žmonių šiandien gyvena, padarę daug klaidingų pasirinkimų ir neradę nė vieno, kas pažvelgtų širdimi ir su viltimi. Tik Jėzus plačiai atveria širdyje glūdintį gailestingumą:  atleidžia, supranta ir artinasi. Jis siūlo žmonėms, padariusiems klaidų, siūlo naujo gyvenimo viltį: gyvenkime pasitikėdami atleidimu ir gailestinga Jėzaus meile.
 
Katechezėje „Krikščioniškos vilties naujovė” popiežius teigia: „Krikščioniškoji viltis yra grindžiama tikėjimu į Dievą, kuris nuolat kuria naujus dalykus žmonijos gyvenime, kuria naujoves istorijoje, kuria naujoves Visatoje. Ką Dievas darys, kai mes pagaliau būsime pas jį? Jis rodys mums begalinį švelnumą, kaip Tėvas, priimantis ilgai vargusius ir kentėjusius  vaikus. Tai yra mūsų viltis. Mes tikime, kad žmonijos horizonte yra amžinai šviečianti Saulė.
 
Kunigas G. Jankauskas džiaugiasi Popiežiaus raginimu neklausyti tų, kurie nepuoselėja gyvenimo vilties, neklausyti tų, kurie gesina beužgęstantį entuziazmą, kurie atmeta jaunatvišką euforiją, kurie nesvajoja apie kitokį pasaulį, pamiršta gyvenimo tikrovę. Kunigas kviečia tikėti gražiausių ir iškiliausių tiesų buvimu, pasitikėti Dievu Kūrėju, Šventąja Dvasia, kuri viską veda į gėrį.
 
Kristus nenori mūsų širdžių sugniuždyti nuolatiniais nusivylimais. Popiežius Pranciškus ragina darbuotis dėl taikos tarp žmonių ir nesiklausyti balso tų, kurie skleidžia neapykantą. Žmonės sukurti gyventi drauge, nors jie skiriasi vienas nuo kito.
 
Gebantys regėti vaizduotėje žmonės davė pasauliui mokslo ir technologijų atradimų dovaną. Žmonės, kurie puoselėjo viltį, taip pat įveikė energiją ir šiame pasaulyje įgyvendino geresnes gyvenimo sąlygas.
 
Neteisinga sakyti: „Kol tęsiasi gyvenimas, yra viltis”. Yra priešingai: būtent viltis palaiko gyvenimą. Jei žmonės nebūtų puoselėję vilties, jie niekuomet nebūtų išėję iš olų ir nebūtų palikę pėdsakų pasaulio istorijoje. Tai pats dieviškiausias dalykas, koks tik gali egzistuoti žmogaus širdyje.
Viltis yra varomoji jėga širdyse visų išvykstančių, paliekančių namus, šalį, artimuosius, gimines. Migrantai ieško geresnio ir laimingesnio gyvenimo. Viltis nėra būdinga žmonėms prikimštu pilvu, – pažymi Popiežius. Vargšai visuomet buvo pirmutiniai vilties nešėjai. Ateinančiam į pasaulį Dievui jų reikėjo: reikėjo Juozapo, Marijos, Betliejaus piemenų. Tai buvo vargšai, tačiau jie turėjo patį brangiausią turtą: jie troško permainų. Mes turime būti Jėzaus prisikėlimo skelbėjai ne tik žodžiais, bet ir darbais bei gyvenimo liudijimu. Krikščionis įsitikinęs prisikėlimo galia, kad joks blogis nėra begalinis ir jokia neapykanta negali būti stipresnė už meilę.
 
Prancūzų poetas Charles Peguy paliko gražias mintis apie viltį. Kūrinyje „Vartai į antrosios dorybės slėpinį” jis sako, kad Dievas ne taip labai stebisi žmonių tikėjimu ir meile; tačiau tai, kas ištikrųjų Jį pripildo nuostaba ir jaudina, yra žmonių viltis. Poetas rašo:„Šie vargšai vaikai mato, kaip klostosi dalykai, ir tiki, jog rytoj eisis geriau”. Jo veikėjai – ūkininkai, vargšai, darbininkai, geresnės ateities ieškantys migrantai, kurie atkakliai kovojo, nepaisydami daugybės išbandymų, tačiau buvo gaivinami pasitikėjimo, kad jų vaikų gyvenimas bus teisingesnis ir giedresnis. Jie kovojo dėl savo vaikų su viltimi.
 
Parengė Petras URBONAS

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2019 07 31
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija