Apie Eucharistijos slėpinį, kurį analizuoja vokiečių profesorius dr. Bernhardas Kiorneris savo knygoje „Dievo akivaizdoje”, – kalbuosi su Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos kunigu Gintautu Jankausku.

 

 

Kiekvienas kunigas siekia padėti žmonėms atrasti savąjį Dievą ir palydėti juos atradimo kelionėje, ieškant išsamesnės Eucharistijos prasmės. Eucharistija siejama su krikščionių tikėjimu ir gyvenimu. Gyvenimas priklauso nuo žmogaus siekių, vidinių įsitikinimų, požiūrio į dvasines vertybes, nuo socialinės padėties visuomenėje. Kiekvieno žmogaus gyvenimas neišmatuojamas, margas, prieštaringas, įvairiapusiškas, kai kada chaotiškas. Įvairius gyvenimo aspektus aprėpia Eucharistijos šventimas. Ne vieni, bet visuomet drauge su kitais, su bendruomene švenčiame Eucharistiją, peržengdami erdvės ir laiko ribas ir susiliesdami su Dievo amžinybe. Švenčiant Eucharistiją esame pakylėti Dievo meilėje, prieš mus atsiveria nauja erdvė: žodžiai ir tyla, ženklai ir paveikslai, apeigos ir apranga – visa liudija gyvenimo prasmę.

 

Daug pasakantis žodis „Eucharistija” išreiškia mintį: krikščionių pamaldose iniciatyvą pirmasis parodo ne Dievo ieškantis žmogus, bet pats Dievas. Jis užkalbina, nutiesia tiltą tarp savęs ir žmogaus, siūlo gyvenimą ir išganymą. Tikintysis ne tik kviečiamas įžengti į Sakramento pasaulį, bet ir per Sakramento teikiamą malonę atrasti gyvenimo gelmes.

 

Eucharistija nėra tik krikščioniško gyvenimo šaltinis. Šiame sakramente atsiveria ir tampa tikrove visa gyvenimo bei tikėjimo esmė.

 

 

Kai įžengiame į Bažnyčią, ateiname pas Kristų. Jis pasitinka mus ir nori būti su mumis ir lydėti gyvenime. Evangelijoje pagal Joną Jėzus sako: „Aš esu kelias... ”, „Aš esu vartai.” Jėzus Kristus savo žodžiu, gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu tapo vartais į naują būtį, kilusią iš Dievo, kurios tikslas yra Dievas. Tą būtį švenčiame Eucharistijoje. Eucharistija yra vartai į naująjį gyvenimą. Ji – Dievo ėjimas į pasaulį ir žmonių ėjimas prie Dievo. Dievas keliauja pasaulin, žmonės keliauja pas savo brolius ir seseris, o su jais drauge – pas Dievą. Dievas už mus nepagaili gyvybės, tad neįmanoma švęsti Jėzaus mirties ir prisikėlimo, savęs nepaklausus, ką galiu padaryti dėl Viešpaties. Negalima gauti tikėjimo lobio, jeigu nesame pasirengę dalytis juo su kitais. Ne veltui kunigas Eucharistijos šventimą baigia žodžiais: „Telydi jus Viešpaties malonė.”

 

Leidinio autorius svariu įvykiu laiko apaštalo Pauliaus apie 53-iuosius metus Korinto bendruomenei parašytą laišką. Kokį korintiečių įprotį Paulius aprašo, kokį ryšį su Eucharistija turi aprašomi įvykiai?

 

Paulius Pirmajame laiške korintiečiams mini jų įprotį švęsti „Viešpaties Vakarienę.” Per „Viešpaties Vakarienę” žmonės sueina ne šiaip sau pavalgyti, o susitikti su Kristumi, savo Viešpačiu. Taigi tikintieji, dalyvaudami šv. Mišių aukoje tęsia iš kartos į kartą tai, ką Jėzus įkūrė tą naktį, kai buvo išduotas. Paskutinė Vakarienė tikrai yra „Dangiškoji puota”, tai ir švęsti turime pagarbiai, puota privalo būti verta Viešpaties. Pagal Izraelio tautos tradiciją Vakarienės metu iš tikrųjų buvo ne tik puotaujama, bet buvo garbinamas ir šlovinamas Viešpats maldomis, dėkojama Dievui už visa, ką Jis yra dėl mūsų padaręs per Jėzų ir Jėzuje, ypač per Jo mirtį ir prisikėlimą.

 

Viešpaties Vakarienė privalo jungti visus žmones, joje ne vieta įvairioms grupėms bei partijoms. Nevalia bendruomenės narių skirstyti į pirmarūšius ir antrarūšius. Susiskaldymas vienybės šventėje – kas gali būti absurdiškesnio!

 

 

Bažnyčia tampa Bažnyčia per Eucharistiją; šis Sakramentas ją gaivina, nes Bažnyčios gyvybė yra Kristus. Jis paaukojo už mus gyvybę, kurią priimame savin sulaužytos ir padalintos duonos pavidalu. Eucharistija vienybės šventė. Jos negalima atskirti nuo gyvenimo, nes Ji suteikia jam prasmę. Būtent todėl ir esama ryšio tarp Eucharistijos šventimo ir Bažnyčios bendruomenės. Šventimas krikščionis vienija ir stiprina, nes jie turi dalį Kristaus Kūne ir Kraujyje. Jei Eucharistijos šventimą suvokiame kaip Viešpaties atminimą, Jėzus nebėra abstraktus laiko ir vietos atžvilgiu. Jis tampa konkrečiu asmeniu, atidavusiu už mus gyvybę. Eucharistija nėra vien Dievą garbinanti, kilni krikščionių tradicija. Per Eucharistijos duoną ir vyną esame suvienyti su Viešpaties mirtimi ir prisikėlimu, su pačiu Kristumi.

 

 

Vienybė Eucharistijos šventime reiškia vienybę su Kristumi ir vienybę tarpusavyje. Jau pirmaisiais krikščionybės amžiais prigijo žodis communio,  kuris po Vatikano II susirinkimo tapo labai reikšmingas. Apie tarpusavio bendrystę kalba ir apaštalas Paulius: „Viena duona, kurią valgydami daugelis tampa vienu kūnu.”

 

Į vienybę veda ne tik Jėzaus žodis ir darbai, bet ir Jo mirtis bei prisikėlimas. Vienybės kaina – paaukota Jėzaus gyvybė. Toks aiškinimas susilaukdavo ir susilaukia kritikos. Ieškodami atsakymo apie aukos prasmę galime pasiremti Šventuoju Raštu: duona ir vynas, kuriuos Jėzus duoda valgyti ir gerti savo mokiniams, reiškia ne tik Viešpaties buvimą Eucharistijoje, bet ir atsidavimą iki pat mirties.

 

Eucharistija – vienybės ženklas. Ji ją sustiprina ir sutvirtina, todėl švenčianti bendruomenė meldžia vienybės iškilmių apeigos, pagrįstos tikėjimo vienybe, kurios pamatas yra Kristus.

 

 

Priimti šv. Komunijos neleido pagarbi Sakramento baimė, teisingiau – Sakramente esančio Kristaus baimė. Prieš priimant šv. Komuniją tikintieji turėdavo rūpestingai pasirengti ir atlikti išpažintį. Daugelis buvo įsitikinę, kad ilgesnį laiką išgyventi beveik neįmanoma ir tam reikalinga išpažintis.

 

Po liturgijos atnaujinimo šv. Komuniją įprasta priimti per kiekvienas Eucharistijos apeigas. Žinoma, jei esame sunkiai nusidėję, prieš tai privalome atlikti išpažintį ir prašyti Dievą atleidimo.

 

Iš pradžių Bažnyčia šį Sakramentą švęsdavo vien sekmadieniais, tačiau netrukus ėmė švęsti ir dažniau. Viduramžiais, net kasdien aukojant šv. Mišias, nebuvo įprasta priimti šv. Komuniją. Popiežius Grigalius VII (1073-1085), didis reformatorius, sielovadiniame laiške markgrafienei Matildai iš Tušino pataria šv. Komuniją priimti dažnai. Jis rėmėsi ankstyvosios krikščionybės teologais.

 

 

Jis nepritarė transsubstanciacijos teorijai. Jo nuomone, kai per šv. Mišias duona tampa nebe duona, bet Kristaus kūnu, o vynas virsta Kristaus krauju, negali būti paremta pagonių filosofija.

 

Pats Liuteris neabejojo, jog Sakramente ant altoriaus regi Kristų. Savo „Mažajame katekizme“ į klausimą:  „Kas yra altoriaus Sakramentas?”, – jis atsako nedviprasmiškai: „Tai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tikras Kūnas ir tikras Kraujas, paties Kristaus mums, krikščionims, skirtas valgyti ir gerti duonos bei vyno pavidalu.”

 

Pasiremdamas Biblija, Liuteris savo katekizme cituoja per Paskutinę Vakarienę ištartus Jėzaus žodžius ir iškelia klausimą: „Kokią naudą teikia šis valgis ir gėrimas?” Liuterio atsakymas įdomus ir aktualus šiandien, kai bandome aiškinti Paskutinės Vakarienės prasmę: „Taip aišku iš žodžių: už jus atiduodamas ir išliejamas nuodėmėms atleisti; būtent šiais žodžiais Sakramentu mums atleidžiamos nuodėmės, suteikiama gyvybė ir palaima, nes kur atleidžiamos nuodėmės, ten yra ir gyvybė bei palaima.” Liuterio nuomone, svarbiausia Paskutinės Vakarienės reikšmė – nuodėmių atleidimas, nes šis Sakramentas susijęs su atpirkimu.

 

 

Vadinamasis Liturginis sąjūdis Austrijoje ir Vatikano II Susirinkimo liturgijos reforma pakeitė šv. Mišių šventimo tvarką. Bažnyčia  suteikia galimybę švęsti Eucharistiją, o Eucharistijos šventimas leidžia gyvuoti Bažnyčiai. Savo enciklikoje apie Eucharistiją (2003) popiežius Jonas Paulius II pabrėžia būtent šį svarbų Bažnyčios gyvavimo aspektą: „Bažnyčia gyva Eucharistija”.

 

Vatikano II susirinkimas reikalauja, kad šv.Mišias švęstų ne vien kunigas – tam tikrose apeigų vietose privalo įsijungti ir kiti dalyviai. Tuo norima pasakyti, jog esama įvairių tarnybų, kurias iš kunigo gali perimti: diakonai, vargonininkas, giesmininkai, skaitovai, patarnautojai. Susirinkimo atlikta liturginė reforma išryškina naują Bažnyčios modelį, kai Dievo tauta susirenka apie altorių ir gimtąja kalba klausosi Dievo žodžio, švenčia Eucharistiją. Aktyvus dalyvavimas skatina maldingumą, atidumą ir vidinį nusiteikimą švęsti. Bendros apeigos privalo būti ir kiekvieno asmeniška šventė.

 

 

Istorija mums paliko nedaug patikimų žinių, kas pirmykštėje Bažnyčioje vadovaudavo Eucharistijos iškilmėms. Tačiau II a. Bažnyčios dokumentuose pasakyta: „Iškilmėms vadovauja pašauktieji į apaštalinę tarnybą – tie, kurie Jėzaus vardu ir autoritetu veikia Bažnyčioje ir jai tarnauja”. Ši tvarka labai greitai randa visuotinį pritarimą, II a. ji įsigalioja visoje Bažnyčioje. Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo viršūnė ir gyvybės šaltinis, todėl siekiant išsaugoti Bažnyčios tapatybę ir misiją, reikėjo kuo aiškiau apibrėžti Eucharistijos tarnystę ir su ja susijusias pareigas. Sprendimas Eucharistiją prijungti prie bažnytinės tarnybos buvo logiškas. Prisikėlęs Kristus mus maitina Gyvybės duona ir taip suteikia savo gyvenimo dalį mums. Regimas kunigo atstovavimas Kristui ir Bažnyčiai tampa sakramentinis ir veiksmingas.

 

Kunigas bendruomenėje atstovaudamas Kristui, tuo pat metu jungiasi ir su bendruomene. Aptardamas Eucharistiją Vatikano II susirinkimas remiasi šiais vyskupo Augustino žodžiais: „Jums esu vyskupas, su jumis – krikščionis.” Jei Bažnyčia gerbia sakramentus, laikosi nustatytos tvarkos ir švenčia Eucharistiją, siekia vienybės su Dievu, kuri dovanojama tik per Jėzų Kristų, o tikinčiųjų vienybė įmanoma tik per vienybę su Dievu.

 

 

Vatikano II Susirinkimas Konstitucijoje apie šventąją liturgiją kalba apie atpirkimą  „kurio įvadas buvo nuostabūs Dievo darbai Senojo Testamento tautoje.” Savo gyvenimu ir darbais Jėzus įvykdė tai, kas buvo paskelbta Senosios Sandoros laikais. Konstitucijoje apie šventąją liturgiją pasakyta, kad ne paprastą įvykį – o gyvenimą, prisikėlimą iš numirusių ir šlovingą įžengimą į dangų turime suvokti kaip „Velykų slėpinį.” Tačiau Velykų slėpinys susijęs ne vien su Kristumi, bet ir su tikinčiaisiais. Pagal krikščionišką sampratą per Krikštą tampame Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinio dalyviais. Krikšto vanduo nuplauna senąjį gyvenimą ir prikelia naujam gyvenimui su Dievu. Į Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinį įveda ne vien Krikštas. Velykų slėpinys sudabartinamas visuose sakramentuose. Krikščionims sakramentai nėra vieno praeities įvykio prisiminimas, kaskart švenčiame tikrą Jėzaus mirtį ir tikrą prisikėlimą. Švęsdami sakramentus visuomet pereiname iš mirties pasaulio į dieviškąjį gyvenimą. Kai užbaigę žemės kelionę susivienysime su Jėzaus mirtimi, šis perėjimas taps tikrove: gyvenimas nesibaigs, susijungę su Kristumi, su Juo ir prisikelsime.

 

Katalikų Bažnyčios Katekizmas apibendrina: Jėzus per Viešpaties Vakarienę galutinai įprasmino žydų Velykas: Paskutinė Vakarienė – Naujosios Velykos, kurių metu minime ir švenčiame Kristaus pergalę prieš mirtį ir įžengimą pas Tėvą. Žydų Velykos, kurios buvo švenčiamos Eucharistijoje, yra Bažnyčios Velykų pirmavaizdis.

 

 

Iškilusių klausimų negalima nepaisyti, tačiau neturime užmiršti, jog Eucharistiją prasminga švęsti ir tada, kai mažai susirenka žmonių. Mes savuoju gyvenimu privalome liudyti pasauliui krikščioniško gyvenimo ypatumą ir taip skatinti kitus gyventi naujoviškai.

 

Naujo gyvenimo ištakos – dieviškosios šviesos šaltinis. Visa vyksta  „čia ir dabar.” Šio vyksmo viršūnė yra Jėzaus mirtis ir prisikėlimas sudabartinamu sakramentuose. Šviesos šaltinis gali būti ne tik Dievas, bet ir bendruomenė, priimanti Dievo žodį ne kaip sustingusį, abstraktų mokymą, o su broliška meile sakramentinėje ir egzistencinėje bendrystėje – incommunio. Dievo žodis yra gyvas  „čia ir dabar”, esantis Švenčiausios Trejybės asmuo. Kai krikščionys leidžiasi paveikiami Jėzaus žodžio ir Jo meilės, jie tampa bendruomene ne tik  švęsdami sakramentus, bet ir konkrečiame gyvenime, kurio pirmavaizdis yra Švenčiausios Trejybės asmenų gyvenimas. Joks kitas sakramentas taip nesuvienija, kaip Eucharistija.

 

Pasauliui Eucharistijos Sakramentas labai svarbus. Pasak teologo Hansofon Baltazaro: „Kur tik gyvuoja tokia bendruomenė, ten vaduojamas ir perkeičiamas pasaulis.” Pasaulyje daug nelaisvės, beje, ne vien ten, kur klesti diktatūra. Neviltis, paralyžiuojantis beprasmybės jausmas, mirties neišvengiamybė, įvairialypis kūno ir sielos merdėjimas, nusivylimas ir sielos žaizdos, kaltės jausmas, susvetimėjimas – esama daugybės kliuvinių, trukdančių gyventi tikrai žmogišką gyvenimą. Tačiau, kai žmonės atsiveria Dievui, kai be išlygų pasitiki nukryžiuotu ir prisikėlusiu Viešpačiu, tuomet prasideda kitas gyvenimas – „jie vaduoja ir perkeičia pasaulį.” Šis vadavimas vyksta per sakramentinę ir egzistencinę bendrystę – communio, taigi per Eucharistijos iškilmių metu gimstančią tikinčiųjų vienybę.

 

 

Gilindamiesi į Jėzaus gyvenimą, suprasime, kaip Dievas dalyvauja žmogaus būtyje. Jo laikysena nėra pasyvi, Jis trokšta perkeisti ir išgelbėti pasaulį, todėl yra veiklus ir nuosekliai siekia tikslo – iki pat savo mirties. Apie tai liudija Paskutinės Vakarienės ženklas: Jėzus padalija valgyti duoną ir ištiesia taurę. Taip, Jis susieja išganymo reikalingą pasaulį su Dievo malda – tai kas mirtinga, įgyja naują  prasmę. Jėzaus paliktas Paskutinės Vakarienės ženklas – Duona ir vynas – pasaulio simbolis, pasaulio, kurį reikia išganyti; Jėzaus dėka šis simbolis tampa išganingos bendrystės su Dievu ženklu. Teologas Gotfrydas Bachlas rašo: „Valgydami šventąjį maistą, patiriame džiaugsmą, dėkingumą ir paguodą, kad Dievas šiuo būdu yra su savuoju pasauliu. Vis dėlto Eucharistija neleidžia užsimiršti – smurto laikai dar nepasibaigė ir tebegalioja tarpusavio naikinimo dėsniai.”

 

Su gyvenimui priešiškomis naikinančiomis jėgomis susiduria ne vien krikščionys.  Didžiausią smurtą patyrė pats Jėzus. Žmogaus požiūriu Jis buvo nugalėtas ir sunaikintas, tačiau destruktyviąsias jėgas įveikė Jis. Jėzaus mirties akimirką prasidėjo naujas gyvenimas.

 

Per Eucharistijos iškilmes pirmiausia galvojame apie malonės stebuklą. Eucharistija – ne vien tikėjimo, bet ir vilties šventė, dangiškos puotos perspektyva. Danguje Dievas nušluostys kiekvieną ašarą, nebeliks mirties, nebus liūdesio, dejonių ir vargų. Švęskime Eucharistiją, kol apsireikš šlovėje prisikėlęs Nukryžiuotasis.

 

 

Liturgijos tikslas – kad tikintieji gyvenimu išreikštų bei kitiems atskleistų Kristaus slėpinį ir savitą tikrosios Bažnyčios prigimtį. Liturgija veikia žmogų. Liturgija veikia Bažnyčią ir kaip visumą, veikia ne vien regima, bet ir mistine prasme. Daugeliui krikščionių yra svarbi Vatikano II Susirinkimo mintis, jog Bažnyčia privalo uoliai darbuotis pasaulyje ir tuo pat metu kontempliuoti – tai du to paties krikščionių gyvenimo aspektai.

 

Svarus  Susirinkimo nuopelnas yra jo mokymas apie Bažnyčios santykį su šiuolaikiniu pasauliu. Iš pastoracinės konstitucijos „Gaudium et Spes“ matyti kad Bažnyčia teigiamai bei su viltimi žvelgia į šį pasaulį, mokslinę–techninę pažangą. Ji siūlo ne konflikto ar atsiribojimo, bet dialogo bei bendradarbiavimo kelią. Krikščionis neturi ir negali izoliuotis nuo pasaulio skaudulių, problemų, iššūkių, bet yra kviečiamas aktyviai dalyvauti Bažnyčios misijoje. Ginti žmogaus asmens orumą, jo neliečiamybę, gerbti jo įsitikinimus ir liudyti jam tiesą apie jį patį yra vienas pagrindinių Bažnyčios uždavinių.

 

Bažnyčia pirmiausia suvokiama ne kaip hierarchinė piramidė, bet kaip apie Švč. Trejybės slėpinį susitelkusi bendruomenė, o regima hierarchija suteikia struktūrą šios bendruomenės gyvenimui ir patarnauja jos narių pašventinimui. Susirinkimo atlikta liturginė reforma išryškina naują Šv. Mišių aukojimo tvarką – aukojimą nacionaline kalba. Susirinkimas primygtinai paskatino tikinčiuosius priimti šv. Mišių metu Komuniją.

 

Posusirinkiminė Bažnyčia praturtėjo naujomis ir dinamiškomis tiek vienuolių, tiek pasauliečių bendruomenėmis, kuriose skiriamas ypatingas dėmesys Šventajam Raštui ir kontempliatyviai maldai, šiuolaikinio pasaulio evangelizacijai.

Pokalbio pabaigoje Kunigas G. Jankauskas kvietė Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos tikinčiuosius aktyviai įsijungti į Eucharistijos šventimą, savo dvasia ir su meile įsitraukti į Bažnyčios maldą, išpažinti savo tikėjimą ir prašyti Dievo malonių sau ir Bažnyčiai.

 

Dėkoju už nuoširdų pokalbį.