2019 m. kovo 11 d. Lietuva minėjo 29-ąsias Nepriklausomybės Atkūrimo metines. Ta proga Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje 12 val. buvo aukojamos šv. Mišios už Tėvynę Lietuvą.

 

Klebonas kun. Gintautas Jankauskas prisiminė sugrįždamas į netolimą praeitį kai kuriuos svarbesnius momentus, kurie nulėmė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo faktą 1990 m. kovo 11-ąją.

 

Laisvė kaip ir mūsų pačių gyvybė, yra Dievo mums duota dovana. Ją reikia saugoti, branginti, už ją dėkoti ir kasdien ja rūpintis. Dešimt Dievo įsakymų  duoti tam, kad žinotume kelią, kaip išsaugoti tikrąją laisvę.

 

Ruošdamiesi Velykoms daugelis ateiname prie klausyklų susitaikyti su Dievu. Svarbu pasitikrinti, ar gyvename pagal Dievo mums duotus nurodymus, o pastebėjus savo nuklydimus, atsiversti ir pasiryžti grįžti į laisvės kelią. Tirdami savo sąžinę turime atkreipti dėmesį ir į savo pareigas šeimoje bei visuomenėje.

 

Kovo 11-ąją tauta matė prieš akis atsiveriantį laisvės pažadą ir galimybes. Tai išsiilgtoji, pažadėtoji žemė, į kurią stebuklingais keliais mus atvedė Viešpats. Kaip ir Jėzaus laikais, taip ir šiandien Dievas mus kviečia atsiversti, sekti Jo keliais, kad ir mes, ir ateinančios kartos, galėtume džiaugtis Jo žadėta laime.

 

Ir mums šiandien tą stebuklą reikia suvokti ir priimti, ir išsaugoti kitoms kartoms. Todėl šv. Mišių aukoje ir pasimelskime už Tėvynę Lietuvą. Tegul gerasis Dievas padeda mums branginti, saugoti iškovotą laisvę bei perduoti ateinančios kartoms.

 

Po šv. Mišių bažnyčioje vyko meninė programėlė.

 

„Kur eini, Lietuva?”– tai Antano Kišono poetiniai žodžiai, nuskambėję po šv. Mišių aukos, tą Kovo 11-osios iškilią dieną, kai buvo sugiedotas Lietuvos himnas.

 

Ši prasminga ir brangi 29-ųjų Lietuvos Laisvės metinių diena kėlė nuostalgiškai skaudžią praeitį: tai visi 1986-1989-tųjų politiniai įvykiai Vilniuje, Baltijos kelio gyvoji grandinė, kurioje ir aš stovėjau už Pasvalio 50 km trasoje kartu su Gargždų miesto dviejų vidurinių mokytojais bei medikais ir miesto šviesuomene. Tai neužmirštama dvasinė patirtis.

 

Šiame eilėraštyje poetas A. Kišonas eina Lietuvos keliu, kur „... žydėjo, lelyjos, bijūnai ir rūtos...”, „... buvo ašarų, skausmo”, bet „... armonika verkdavo kaimo pakluonėje”, o Lietuva „...brendo ir išgražėjo, išsaugojo papročius, kalbą ir būdą” –  „... šventą ir tikrą lietuvišką grūdą...”.  Tačiau, nors „ir rūpesčių buvo – likai Tu gyva...” ir paskelbei, „ kad esi Nepriklausoma - esi Lietuva!”

 

Nei karai, nei trėmimai Tavęs, Tėvyne, nepalaužė, „… nors trypė žemę svetimšaliai!” Tu tikėjai, Lietuva, kad „... ateis, juk ateis, juk ateis ta Diena”:

 

Ta diena ir atėjo. Gal iš Baltijos kelio,

Gal iš vėliavos bokšte Gedimino pilies.

Vėl pražydo lelijų ir rūtų darželiai.

Ir jau niekas, jau niekas širdies nepalies.

 

Tai sustoki, o Lietuva, drąsiai sustoki. Juk taip brangiai kainavo

Ir tiesa, ir ta laisvė, ir padangė šviesi.

Ir plukdyk laisvės laivą į uostą tik savo,

Tam laive šeimininkė – žinok, tikėk, kad esi!

 

Po prasmingos teminės choro giesmės A. Kišono žmona Rita prabilo labai Lietuvai Tėvynei skaudžia žmonių į Sibirą trėmimo tema. Anastazo Janulio „REQVIEM” (IŠ   

“Gyvenimo aidų”, Uralas 1954 m.). Tai jos šeimos (tėvelio ir vyresnio brolio) tremčių, nežinios, skausmo ir mirties nežinoma praeitis:

 

Kur kraujyje ir ašarose mirksta smėlis,

Kur širdies žaizda negyja niekada,

Kur bevardės ir beteisės sielos gėlės,

Kur numiršta dar negimusi malda …

 

… O kodėl? Kodėl širdis nustojo plakus

Ne Tėvynei, tarp draugų, o čia, tik čia?

 

Ir mano tėvelis „išėjo į laisvę” Vorkutos lageryje 1949 03 01. Apie jo likimą mama visai nieko nežinojo nuo arešto 1945 m. rudens. Neturiu žinių apie  mano vyresnį brolį ir jo likimą. Nėra ir jų kapo. Nėra ir saujelės tos žemės, kurioje ilsisi mano brangieji:

 

Ir išaugs ant to kupstelio kelios smilgos,

Ant nežinomo kupstelio pakelės.

Jos šnabždės, kad tavo kančios buvo ilgos,

Tiktai apie didžią meilę nutylės.

 

Šią brangią kiekvieno lietuvio širdžiai šventę vainikavo 16 val. Ariogalos kultūros centre vykęs šventinis minėjimas – koncertas. Miesto ir kaimo bendruomenių aktyvūs žmonės buvo apdovanoti tautinėmis vėliavomis, gėlėmis ir šiltais padėkos žodžiais. Šventinį solo koncertą atliko Kauno operos ir baleto teatro solistai.

 

Šventinis renginys nuskaidrina kiekvieno žmogaus sielą, kviečia susitelkti naujam dvasiniam gyvenimui, pažadina troškimą mylėti Dievą, Tėvynę ir artimą.