Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA 
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
 

NAUJIENOS

Šv. Ignaco atlaidai Lesčių Dievo Apvaizdos bažnyčioje 

Šiemet balandžio 21 d. sukako 110 metų, kai gimė Tauro apyagrdos įkūrėjas, Sibiro tremtinys, kunigas Antanas Ylius. Norint įmažinti šį nusipelnusį Lietuvos laisvės kovotoją ir iškilios asmenybės dvasininką, jau kovo mėnesį Lietuvos kariuomenės Kauno Įgulos kapelionas mjr. Tomas Karklys ir LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius susitiko su Lesčių Dievo Apvaizdos bažnyčios (šioje bažnyčioje kunigas A.Ylius kunigavo grįžęs po tremties 1956 – 1961 m. ir jo rūpesčiu iš lauko buvo lentomis apkaltos bažnyčios sienos, uždengtas naujas stogas, viduje pastatyti nauji suolai, suremontuota varpinė) klebonu Gintautu Jankausku ir svarstė kaip įamžinti ir pagerbti kunigą A.Ylių.

Kunigas G.Jankauskas pasiūlė įamžinimą organizuoti per Šv.Ignaco Lojolos atlaidus (liepos 28 d.) Dievo Apvaizdos bažnyčioje įjungiant į parapijos šventę Lesčių vietovardžio paminėjimo (kryžiuočių analuose 1384 m. rugpjūčio 14 d. pirmą kardą paminėtas Lesten vietovardis) 635-ąsias metines, Dievo Apvaizdos bažnyčios pastatymo (1789 m. bažnyčią pastatė vietos dvaro savininkai Jonas ir Kotryna Remeriai) 230-ąsias metines ir kunigo A.Yliaus mamos Marijos-Magdalenos mirties (mirė 1959 m. ir palaidota prie bažnyčios esančiose kapinaitėse) 60-ąsias metines.
 
Šiam pasiūlymui buvo pritarta ir buvo nutarta sudaryti organizacinį komitetą, į kurį, be šiame pasitarime dalyvavusių, įtraukti Raseinių rajono merą, Vytauto Didžiojo šaulių 2-os rinktinės 209 kuopos (Ariogalos) vadą Andrių Bautronį, Vytauto Didžiojo šaulių 2-os rinktinės vadą ats. kpt. Vytautą Žymančių, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pimininkę Rasą Bumbulienę ir bažnyčios parapijos komiteto aktyvistus Viktoriją, Joną, Eglę ir Neringą Švedus.
Prasidėjp pasiruošiamasis darbas. Buvo pagaminta atminimo įamžinimo lentą, pakabinti skelbimai-kvietimai į atlaidus (buvo iškabinti Raseinių rajono viešosiose vietose), suderinti organizaciniai reikalai,...
Liepos 28 d. apie 150 vietos parapijos gyventojų, svečių, šaulių, V.Putvinskio-Pūtvio klubo narių susirinko į Šv.Ignaco Lojolos atlaidus.
Prieš Šv.Mišias istorinėje-meninėje dalyje apie Lesčių istoriją, bažnyčią, dvarinininkus J. ir K. Remerius, kunigą A.Ylių, jo kovos kelią, gyvenimą ir kunigavimą po tremties pasisakė šventės kvieslys aktorius Vladas Baranauskas, kraštotyrininkas Jonas Brigys ir kunigą A.Ylių pažinojęs (teko kartu dirbti vietos eiguvoje kertant medžius) Prisikėlimo apygardos štabo ryšininkas Kęstutis Albinas Bersėnas-Stirniukas.
Šv.Mišias aukojo Lietuvos kariuomenės Kauno Įgulos kapelionas mjr. Tomas Karklys, kuris savo pamoksle pabrėžė, kad Šv.Ignacas Lojola ir kunigas Antanas Ylius istorijoje buvo du kovotojai už savo kilnius bei šventus įsitikinimus, kurie buvo aukščiau negu jų pačių gyvybės ir jų gyvenimas yra mums siektinas pavyzdys.
Pasibaigus Šv.Mišių apeigoms ir po procesijos (reikėtų paminėti, kad procesijos metu bažnytines vėliavas nešė šauliai ir jaunieji šauliai), klebonas G.Jankauskas  šiltai maloniais žodžiais padėkojo visiems prisidėjusiems prie šios šventės organizavimo ir dalyviams, kurie gausiai susirinko į atlaidus. Sakyčiau, išreiškė savo vidinį šauliškumą, kuris grindžiamas trimis pagrindiniais elementais: pilietiškumas, patriotiškumas ir savanoriškumas.
 Netrukus visi susirinko prie bažyčios sienos pritvirtintos kunigo A.Yliaus įamžinimo atminimo lentos, kur juos pasitiko LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo Marijampolės skyriaus nariai (vadovavo dim. ltn. Anicetas Varnas) su atsivežta istorine Tauro apygardos partizanų vėliava. Atminimo lentą atidengė Vytauto Didžiojo šaulių 2-os rinktinės vadas ats. kpt. V.Žymančius, Raseinių rajono meras, šaulių kuopos vadas A.Bautronis ir partizanų ryšininkas K.A.Bersėnas. Lentą pašventino Lietuvos kariuomenės Kauno Įgulos kapelionas mjr. T.Karklys.
Prie Marijos-Magdalenos Ylienės kapo, kuris buvo išpuoštas V.Švedienės rūpesčiu, atlaidų dalyviai sukalbėjo ir sugiedojo maldas.
 
Pasibaigus atlaidų oficialiai daliai, šauliai ir šventės organizatoriai pakvietė visus susirinkusius prie agapės stalo (šauliai atvykusius vaišino šauliška koše) ir pasiklausyti šaulių Rūtos Morozovaitės ir Juozo Janušaičio atliekamų populiarių lietuviškų estradinių dainų, kurios įtraukė šventės dalyvius į šokio sūkurį.
Maloniai pabendravus prie gausaus vaišių stalo ir aptarus šventės atgarsius, buvo prieita išvados, kad šauliai ateityje prisijungs prie Šv. Ignaco Lojolos atlaidų organizavimo ir tuo pačiu pagerbs Lietuvos Laisvės Kovotoją, Tauro apygardos įkūrėją, Sibiro tremtinį kunigą Antaną Ylių.
 
LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius
 
RIOMERIŲ LESČIAI. BAŽNYČIOS ISTORIJOS PABIROS
 
Jonas Brigys
 
Kiekvienas kaimas ar miestelis turi savo istoriją, kurios pildymas, naujų puslapių rašymas niekada nesibaigia. Gaila, iki šiol toli gražu ne visos Raseinių krašto vietovės sulaukė tyrinėtojų dėmesio. Vis tik tokių leidinių lentyna po truputį gausėja. Turbūt dėsninga, kad daugiausia rašoma apie matomiausią ir reikšmingiausią šio krašto istorijos liudininką – Lesčių Dievo Apvaizdos bažnyčią, tačiau atsiranda ir platesnio pobūdžio publikacijų. Antai 2018 m. pabaigoje istorikai ir keliautojai Vytenis ir Junona Almonaičiai išleido Ariogalos ir Betygalos kraštui skirtą keliautojo žinyną[1]. Šioje knygoje atskleista daug naujų to krašto istorijos faktų, tačiau dėl leidinio specifikos ir ribotos apimties pateiktos tik pagrindinės žinios. Viena iš tokių žinyne aprašytų vietovių – Lesčiai. Nors knygoje šiam bažnytkaimiui skirta palyginti daug vietos – beveik šeši puslapiai[2], tačiau platesnės nuo Raseinių rajono centro nutolusios ir retai prisimenamos vietovės istorijos ten sutalpinti niekaip neįmanoma.
Pirmasis Žemaičių vyskupijos istorikas vyskupas Motiejus Valančius apie Lesčių bažnyčią užsiminė labai trumpai. Jis tik paminėjo, kad ją pastatė Riomeris ir neužrašė žemės, nors kunigą išlaikė – „Kunigą dvaras maitina“[3]. Plačiau šį momentą nušvietė kitas XIX a. Žemaitijos bažnyčių istorijos tyrinėtojas kunigas Vincentas Juzumas. Anot Juzumo XIX a. pabaigoje parengto Žemaičių vyskupijos aprašymo, Lesčių „medinė bažnytėlė nedidelė, stovi netoli savininko dvaro, atviroje vietovėje. Šią bažnytėlę savo patogumui 1789 m. fundavo ponai Ignotas ir Kotryna Burnickytė Riomeriai. Iš pradžių dvasininką išlaikydavo duokle iš dvaro ir valsčiau, teikdami tam tikrą kiekį grūdų. Po kurio laiko [1826 m.] oficialiai dovanojo bažnytėlei valaką žemės ir leido naudotis mišku“[4]. Įdomu, kad bent iki 1806 m. Lesčių bažnyčia vadinta tik vieša koplyčia[5]. Archyviniai dokumentai leidžia nustatyti konkrečią bažnyčios pastatymo datą – 1820 bažnyčios inventoriuje nurodyta, kad ją 1789 m. gegužės 20 d. pastatė Vilkijos pavieto rotmistras Ignotas Riomeris[6].
Neabejotinai giliausią pėdsaką Lesčių istorijoje paliko bajorai Romeriai, kurių statyta bažnyčia stovi iki šiol ir yra vienas iš nedaugelio Raseinių krašte išlikusio LDK paveldo objektų. Verta pažymėti, kad Lesčių bažnytėlė užima garbingą ketvirtą vietą Raseinių rajone – senesnės tik Šiluvos (statyba baigta 1760 m.), Lyduvėnų (1761 m.) ir Raseinių (1783 m.) bažnyčios. Minint bažnyčios statybos sukaktį verta daugiau dėmesio skirti ir jos statytojams, užpildyti kai kurias istorijos spragas.
Lesčių Jelitos-ožiaragio herbo[7] Riomeriai[8] savo genealoginį medį pradėjo nuo Pašilės dvaro savininko Boguslavo Riomerio. 1753 m. jo sūnus Jurgis iš tėvo paveldėtą Pašilės dvarą paliko sūnui Mykolui. Pastarasis 1757 m. aktu Pašilę pardavė. Matyt vėliau Riomerių nuosavybėje liko tik Šaukoto arba Reksčių ir Lesčių dvarai[9].
Lesčių dvarą pagal 1761 m. kovo 11 d. sudarytą ir 1762 m. kovo 2 d. į Kėdainių magdeburgijos knygas įrašytą sutartį kilmingieji Mykolas ir Katerina Riomeriai įsigijo iš bajorų Šiukštų[10]. Taigi Jurgio sūnus Mykolas yra Lesčių Riomerių šakos pradininkas, dvarą padalinęs sūnums Ignotui, Antanui, Tadui, Stanislovui ir Dominykui. 1772 m. kovo 30 d. kilmingasis Antanas Riomeris iš brolio Ignoto gavo piniginę kompensaciją už tai, kad atsisakė jam tekusios Lesčių dvaro dalies. 1773 m. rugsėjo 10 d. Ignoto naudai savo dalies atsižadėjo ir kompensaciją gavo kitas brolis Tadas. Beje, Tadas taip pat atsisakė jam turėjusios atitekti iš tėvų paveldėtos Šaukoto arba Reksčių dvaro dalies. 1780 m. rugpjūčio 26 d. Stanislovas Riomeris broliui Ignotui pardavė dalį savo paveldėto Lesčių dvaro. 1797 m. liepos 23 d. Ignotas su žmona Katerina Riomeriene iš brolio Dominyko nusipirko dar vieną Lesčių dvaro dalį. Taigi atrodo, kad Mykolas Riomeris dvarus faktiškai paliko trims sūnums: Stanislovui, Ignotui ir Dominykui. Po keletą metų užtrukusių dalybų didžioji palikimo dalis atiteko Ignotui. Kai minėta aukščiau, 1807 m. liepos 27 d. surašytu ir 1809 m. balandžio 14 d. Raseinių pilies teisme įregistruotu testamentu Ignotas Lesčių dvarą lygiomis dalimis užrašė sūnums Pranciškui ir Kazimierui[11].
Kai kurie Lesčių Romeriai XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmojoje pusėje Žemaitijoje ir Raseinių krašte ėjo gana aukštas pareigas. Pagal 1794 m. balandžio karaliaus Stanislovo Augusto privilegiją Dominykas Riomeris gavo Šiaulių pavieto sargybinio pareigas. Tų pačių metų liepos 30 d. Dominykas iš vyriausiojo kariuomenės vado Kosciuškos gavo Raseinių pavieto raitosios milicijos karininko poručiko patentą. Jo brolis Stanislovas turėjo (Žemaičių kunigaikštystės?) pastalininkio titulą[12]. Ignoto sūnus Pranciškus 1829 m. išrinktas Raseinių apskrities ribų teisėju, o Kazimieras buvo Raseinių žemės teismo posėdininku.
1831 m. Pranciškus Riomeris susirgo psichine liga ir dvarą valdyti teko jo žmonai ir vyriausiam sūnui Aleksandrui[13]. Pagal 1846 m. kovo 31 d. sudarytą privalomąjį inventorių Pranciškaus Riomerio[14] sūnų Aleksandro, Henriko, Ignoto, Prano, Juozapo, Antano, Vinco ir Ipolito valdomam Lesčių dvarui priklausė Lesčių, Dratkalnio ir Paalonio palivarkai bei Lesčių kaimas – iš viso beveik 1000 dešimtinių žemės[15]. Faktiškai tais metais dvarą perėmė bajorų globos įstaiga. Pagal inventoriaus duomenis dvarui priklausė 49 vyriškos ir 48 moteriškos lyties baudžiauninkų sielos. Baudžiauninkai gyveno 12 kiemų (6 kiemai po 20 dešimtinių žemės ir 6 kiemai po 10 dešimtinių žemės). Dar dviejuose ūkeliuose gyveno vadinamų daržininkų šeimos (po 4 deš.). Pačiame dvare tarnavo visiški beturčiai dvariškiai – keturi vyrai ir keturios moterys. Baudžiauninkai dvarui turėjo atlikti įvairias darbines prievoles, taip pat iš kiemo duoti po du vežimus dvaro išaugintam derliui nuvežti į Rygą. Iš tų prievolių išskirsime tik vieną – duoklę natūra. Kiekvienas pilną ūkį valdęs baudžiauninkas (šeimininkas) dvarui kasmet turėjo duoti vieną žąsį, vieną vištą, 20 kiaušinių, krepšį grybų ir gorčių riešutų. Pusę įprastinio ūkio valdę baudžiauninkai turėjo pristatyti vieną žąsį ir gorčių riešutų.
Vėliau dvarą valdė Pranciškaus sūnus Pranciškus Riomeris. Jam mirus, 1858 m. kovo 19 d. Lesčių dvarą su Dratkalnio arba Padembinės ir Paalonio palivarkais bei Bliūdų užusieniu ir Lesčių kaimu (iš viso 8 valstiečių kiemai) pasidalino paveldėtojai Pranciškaus sūnūs Henrikas, Aleksandras, Ignotas, Pranciškus, Juozapas, Antanas ir Ipolitas. Henrikui atiteko 2/7 palikimo dalys – pats Lesčių dvaras, trys valstiečių sodybos bažnyčios jurizdikoje (apie 20 deš.), Kačmilžio užusienis ir sodyba Šlynuose – iš viso apie 250 deš. žemės). Sunkiau buvo pasidalinti paveldėtojams atitekusius miškus, nes nebuvo tikslaus dvaro plano, o jo ribos nebuvo sužymėtos. Be to, nuo seno vyko ginčais su Molupių kaimo ūkininkais. 1880 m. birželio 13 d. Pranciškaus sūnus Henrichas Riomeris Lesčių dvarą pardavė iš Vilkijos valsčiaus Matiešių kaimo kilusiam valstiečiui Matui Rickevičiui. Taip baigėsi „kilmingoji“ Lesčių istorija.


[1] Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė, Ariogalos ir Betygalos kraštas. Keliautojo žinynas, Kaunas, 2018;
[2] Ten pat, p.64-69
[3] Motiejus Valančius, Raštai, T.2, Vilnius, 1972, p.210;
[4] Vincentas Juzumas, Žemaičių vyskupijos aprašymas, Varniai, 2013, p.949;
[5] 1806 m. rugsėjo 6 d. sudarytas Veliuonos dekanato aprašymas, LVIA f.669 ap.2 b.221 l.310v;
[6] Roku 1789 Miesiąca Maja dnią 20 zbudowany, LVIA f.669 ap.2 b.704 l.321;
[7] Tadeus Gail, Nowy herbarz Polski, Gdańsk, Gdynia, 2016, s.150, 591;
[8] Čia reikia pastebėti, kad kìtos Riomerių giminės naudojosi protėvių bajorų herbu, kurio raudoname fone pavaizduotos dvi sukryžiuotos sidabro lazdos kaip Andriejaus kryžius - Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija, Vilnius, 2009, p.11;
[9] Apie 1851 m. sudarytas Aleksandro-Pranciškaus, Pranciškaus sūnaus, Riomerio giminės medis, LVIA f.391 ap.11 b.139;
[10] 1779 m. spalio 11 d. sutartis įregistruota Raseinių žemės teisme. Matyt tai reikėjo padaryti kai tėvų palikimą dalinosi Mykolo sūnūs, broliai Antanas, Tadas, Ignotas ir Dominykas.
[11] 1843 01 14 Riomerių bajoriškos kilmės dokumentų tikrinimo išvada, LVIA f.391 ap.5 b.560 l.1-10;
[12] A. Rachubos sudarytame XV-XVIII a. Žemaičių kunigaikštystės pareigūnų sąvade jis neminimas – Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy. Tom III, Ksiestwo Żmudzkie XV-XVIII wiek, Pod redakcją Andrzeja Rachuby, Warszawa, 2015;
[13] LVIA f.378 BS-1854 b.448 l.4;
[14] Atrodo, kad jo brolis Kazimieras liko bevaikis, nes vėlesniuose Lesčių dvaro dokumentuose jis ir jo palikuoniai neminimi. Tuo tarpu Pranciškus turėjo net 8 sūnus.
 

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2019 10 04
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija