Nesigilinant į architekto biografiją pacituosiu tik vieną gana įdomų dokumentą. Tai 1933 m. Vidaus reikalų ministerijos Statybos inspekcijos slaptas raštas VRM Svetimšalių departamentui apie architektą, prašiusį leidimo toliau gyventi Lietuvoje.

Anot statybos inspektoriaus, Peyer „dabar laisvai praktikuoja kaip architektas; pramoko lietuviškai kalbėti; diplomuoto inžinieriaus titulo neturi. Dirba mažus statybos darbus. Technikos akimis žiūrint – jis nėra kenksmingas. Tačiau be jo galima būtų apseiti.” Tikiuosi, kad dabar ariogališkiai apie jų bažnyčios projektuotoją yra geresnės nuomonės.

1926 birželio 17 d. bažnyčios projektą patvirtino Kauno arkivyskupas, o liepos 21 d. ir VRM Statybos inspekcija. Pamažu įsibėgėjo statybos darbai. Antai 1929 m. bažnytinėje plytinėje išdegta 124 200 plytų, kas atsiėjo 7452 Lt., 1930 m. nupirkti 5 vagonai cemento. Tais pačiais metais Gėluvos dvaro savininkas Baltrušaitis bažnyčiai dovanojo naujus varpus, kurių krikštynos įvyko rugpjūčio 31 d. Tarp krikštatėvių buvo ponia Sofija Smetonienė, kiti garbingi svečiai.

Bažnyčios statybos užtruko daugiau nei dešimtmetį, ir tik 1938 m. gruodžio 8 d. klebonas Antanas Simanavičius su būriu aplinkinių parapijų kunigų pašventino bažnyčią. 1939 m. rudenį šventovė buvo konsekruota. Štai kaip tas iškilmes aprašė dienraštis „XX amžius“:

 

„Rugsėjo 17 d. Ariogala išgyveno retas iškilmes. Jau iš vakaro miestelis pasipuošė vėliavomis. Graži bažnytinė ir organizacijų procesija, išsirikiavusi link Žemaičių plento, laukė Garbingojo Ganytojo J. E. Kauno Arkivyskupo Metropolito Juozapo Skvirecko. Malonu buvo matyti, kad arti dviejų šimtu vaikučių — angelaičių ir kitų organizacijų špalerių eiles rūpestingai tvarkė ne tik kruopštusis vietos kunigas, bet nuoširdžius paradiniams sutikimams reikalingus patarimus davė ir kartu Ganytojo laukė Kėdainių apskr. viršininkas, Kėdainių komendantas ir policijos vadas. Tikrai galima pasidžiaugti gražiu Garbingo ir malonaus svečio sutikimu. Ariogala papuošta nauja baroko stiliaus bažnyčia, kurią J. E. Arkivyskupas Metropolitas kanoninio vizito metu pakonsekravo. Prie naujų Dievo namu durų meldėsi Ganytojas, meldėsi dvasininkai, meldėsi tikintieji prašydami Viešpaties globos Lietuvai ir Šiai šventovei. Ašaros vilgė Klebono ir daugelio tikinčiųjų veidus. Nuoširdi tai buvo malda prieš įžengiant į naujus Dievo namus. Reikiatikėti, kad Aukščiausiasis išklausys tu maldų ir neleis pakartoti1915 met. Ariogalos istorijos. Nauji Dievo namai — kruopštaus klebono ir parapijiečių bendro triūso vaisius. Per trylika metų iki suaukojo apie 800.900 litus. <...> Ta pačia proga tenka pasidžiaugti ir kitu pažangumu. Bestatant bažnyčią, lygiagrečiai šalia jos pastatyta graži parapijos salė su reikiama aikštele prie jos”.

Gaila, bet ariogališkiai neilgai gyveno šventine nuotaika, nes atgrumėjusi Antrojo pasaulinio karo audra vos nepakartojo tos liūdnos 1915 m. istorijos. Ligoto pastato gydymas užtruko, ką liudija po dešimtmečio, 1959 birželio 21 d. Ariogalos klebono Danylos raportas parapiją vizitavusiam Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojui kanauninkui Juozapui Stankevičiui. „Pernai Jo Ekscelencijai paraginus, pradėjom bažnyčios išorės pagrąžinimą. Užmūrijom bažnyčios sienose šešias skyles, įpusėjom aptrupėjusių, nudaužytų bokštų remontą, šįmet pataisėm ir pabaigėm pernykštį darbą. Bokštų remontą įvykdėm dėka Šiluvos klebono paskolintų priemonių ir jam Ariogalos parapijos vardu dėkoju. Prie bažnyčios padarėm 4 cementinius laiptus. Norim užpildyti ir bažnyčios vidaus erdvę. Kalėdoms įgijom grąžų „Betliejų” su dekoracijom. Ruošiamės altorių statybai, tam įsigijom 4 statulas būsimiems altoriams užpildyti. Prieš du metu audra vidury žiemos nunešė vidurinės navos stogą, teko naujai perdengti ir taisyti”.

Aišku, tai nebuvo paskutinis bažnyčios remontas – darbo pakako ir kitiems čia dirbusiems kunigams, o dabar, jau 17 m. jos gerove rūpinasi klebonas Gintautas Jankauskas. Nuoširdžiai jam linkime sėkmės tolesniame nelengvame darbe.

 

 

 

Pažymint Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metus, rugsėjo 29-ąją Ariogaloje šio miesto seniūno Sauliaus Buivido ir Ariogalos seniūnijos seniūnės LigitosŽebelienės iniciatyva buvo atidengtos atminimo lentos iš Ariogalos valsčiaus kilusiems, gyvenusiems ar palaidotiems Vyties Kryžiaus kavalieriams arba oficialiai pripažintiems 1919–1920 metų savanoriams.

Renginys, kuriame dalyvavo Raseinių rajono savivaldybės vadovai, politikai, gausus būrys svečių, Nepriklausomybės kovų dalyvių giminaičių, Ariogalos krašto žmonių, Lietuvos šaulių sąjungos narių prasidėjo vidurdienį Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, šventusioje savo 80 metų jubiliejų, atlikėjų „Trio Giocoso” sakralinės muzikos programa „Muzikos sodai“. Meninėje programoje taip pat bibliotekininkas, kraštotyrininkas, knygų ir publikacijų autorius Jonas Brigys supažindino klausytojus su bažnyčios istorija.

Prieš metus minėjome atkurtos Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, tačiau tikrasis valstybingumas buvo įtvirtintas 1919-1920 m. Nepriklausomybės kovose – su bolševikais, bermontininkais ir želigovskininkais kovojusių savanorių žygdarbiais. Apie tai papasakojo LKKSS Kauno apskrities skyriaus pirmininkė dr. Aušra Jurevičiūtė.

Šv. Mišias, skirtas ne tik Nepriklausomybės kovų dalyviams, bet ir šios bažnyčios 80-mečiui, aukojo Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos klebonas – vicedekanas kun. Erastas Murauskas. Po šv. Mišių Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kun. Gintautas Jankauskas padėkojo Šiluvos šventovės klebonui, šv. Mišių dalyviams ir įteikė padėkas labiausiai nusipelniusiems parapijos žmonėms šios šventovės 80 metų jubiliejaus proga. Šia proga kleboną pasveikino ir padėkas bei gėlių įteikė Savivaldybės meras Andrius Bautronis, Seimo narė Vida Ačienė, mero pavaduotojas Kęstutis Užemeckas, administracijos direktorius Edmundas Jonyla, direktoriaus pavaduotoja Irma Juknevičienė, Ariogalos miesto seniūnas Saulius Buividas, Ariogalos gimnazijos direktorius Arvydas Stankus, visuomeninių organizacijų atstovai.

  

Atminimo lentų atidengimo ceremonija vyko gatvėje. Sveikinimo žodžius tarę meras Andrius Bautronis, 1919-1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyvių atminimo įprasminimo iniciatorius visoje Lietuvoje žurnalistas Vilius Kavaliauskas, atvykęs kartu su Vyčio paramos fondo vadovu dimisijos brigados generolu Česlovu Jezersku, LŠS Vlado Putvinskio – Pūtvio klubo prezidentas Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Stasys Ignatavičius ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Saulius Pečeliūnas pabrėžė Ariogalos valsčiaus Nepriklausomybės kovų dalyvių meilę ir pasiaukojimą Tėvynei.

  

Šie asmenys atidengė Atminimo lentas, kuriose įamžinti Vyties Kryžiaus kavalieriai Bronius Anušauskas, Petras Dovidavičius, Pranas Eimutis, Povilas Latvys, Borisas Strasburgas ir savanoriai Pranas Aleksa, Juozas Bagdonavičius, Jonas Bolys, Juozas Brazaitis, Tadas Budrys, Stasys Dabravolskis, Antanas Jakaitis, Pranas Jankauskas, Stasys Jankauskas, Petras Kačiulis, Antanas Lukošius, Vladas Martišius, Aleksas Mažeika, Mikalojus Norkus, Kazys Orlauskas, Stasys Petrauskas, Vladas Petrauskas, Juozas Pocius, Antanas Rakevičius, Adomas Rimkus, Mikalojus Rudzenskis, Juozas Soltonas, Vacys Talmontas, Antanas Tiškus, Jonas Trumpa, Stasys Trumpaitis, Jonas Vaičis, Vladas Žiauka, Jonas Žvikas.

  

Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. G. Jankauskas pašventino Atminimo lentas, buvo sugiedotas Lietuvos valstybės himnas, LŠS Garbės sargybos kuopos šauliai atliko 3 edukacines salves: už Vyties kryžiaus kavalierius, už savanorius, už Lietuvos valstybę.

  

Pasak šauniai renginį vedusios Ariogalos miesto seniūnijos specialistės Eglės Jankauskaitės, visi šie didžiavyriai turėjo savo gyvenimus, vardus ir pavardes, įrašytas į Lietuvos istorijos puslapius. Tačiau dar daug kas yra nepaminėta, neužrašyta, todėl svarbi kiekviena nauja detalė, užmarštin nenuėję artimųjų prisiminimai, kurie padės įamžinti tėvų, senelių – pirmųjų karių savanorių atminimą. Nevalia jų pamiršti nei šiandien, nei rytoj. Ir kalbėti apie juos reikia ne tik per valstybines Lietuvos šventes.

Gal per laiką pavyks surankioti po kruopelytę išbarstytą brangiausią mūsų tautos, valstybingumo ir jo kūrėjų istoriją, gal atsiras daugiau giminaičių, kurie stengsis išsaugoti savo tėvų ir senelių atminimą. Šiuo klausimu daug galėtų nuveikti ir jaunieji šauliai, kurie prie Atminimo lentų susirinkusiųjų akivaizdoje ištarė pasižadėjimo žodžius tarnauti Tėvynės labui.