Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA 
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
 

NAUJIENOS

TROKŠTU

Esu kaunietė, bet mano tikėjimo kelionė prasidėjo Ariogaloje. Čia buvau pakrikštyta, priėmiau Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą. Esu dėkinga močiutei Marijai, ilgaamžei Ariogalos parapijos vargonininkei, už tikėjimo pamatą, padėtą, vedantis mane kartu į bažnyčią giedoti, tvarkyti ir dalyvauti pamokėlėse, kuriomis ruošdavo vaikus Pirmajai Komunijai.

Paauglystėje buvau tradicinė katalikė, kuri atlieka sekmadieninę pareigą dalyvauti šv. Mišiose, kartais nueina išpažinties ir nesigilina į tikėjimo prasmę. Vienintelė gyvo tikėjimo patirtis buvo giedojimas. Kartą mokant vaikus giesmės Pirmajai Komunijai, buvau pakviesta mokytis dirigavimo specialybės Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Tačiau baigusi „Aušros“ gimnaziją, nebetęsiau mokslų konservatorijoje, įstodama į Muzikos ir Teatro akademijos Kauno fakultetą (dabar VDU Muzikos akademija) studijuoti dainavimą. Nors pradžia buvo įkvepianti ir graži, tačiau po poros metų atsiradusios balso problemos privertė sustoti ir nutilti. Tylėjau ir gydžiausi, bet balsas nebesugrįžo, o ir dainavimo įgūdžiai išnyko, tarsi nebūčiau niekuomet dainavusi. Tai buvo labai sunkus laikas, davęs pradžią gyvenimo prasmės klausimams.

Atsiradus galimybei, studijavau aktorystę. Šiuolaikinio teatro patirtyje asmeniniai sunkumai tęsėsi ir gilėjo, keliami gyvenimo prasmės klausimai aštrėjo. Ir štai, vieną vasarą, Palangos bažnyčioje nesulaikiau ašarų patirdama, kad daugiau taip nebegaliu. Tą pačią dieną ėmiau ieškoti grupės, keliausiančios į Taize miestelį Prancūzijoje, kuriame susirenka krikščionys iš viso pasaulio ir drauge giedodami meldžiasi. Sugrįžusi iš Taize, ėmiau galvoti apie vienuolystę. Tuomet draugavau su vaikinu, todėl supratusi, kad mums „nepakeliui“, jį palikau.

Tačiau mąstymą apie vienuolystę greitai užgožė pasaulis – juk jis toks platus, jame tiek gerų, nepatirtų, neregėtų dalykų. Visgi, pasėta gyvo tikėjimo patirties sėkla ėmė augti: dažniau eidavau į šv. Mišias, universitete rinkausi papildomas krikščioniškas paskaitas. Netikėtai gavus kvietimą į VDU Katalikų teologijos fakulteto chorą „Veritas“, pasisakiau apie savo „dainuojamąją situaciją“, bet vistiek buvau priimta į chorą, kuris man tapo pirmąja tikėjimo bendruomene, kur susirinkę galėdavome kartu ne tik giedoti, bet ir melstis, švęsti, bendrauti, keliauti, dalyvauti Šiluvos atlaiduose, palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijoje, šv. Mišiose su popiežiumi Pranciškumi. Bendruomeninė patirtis tikinčiajam yra gyvybiškai svarbi, todėl choras man buvo stiprus tikėjimo ramstis, palaikantis sekuliarizmu persunktoje aplinkoje.

Baigusi aktorystės studijas, pagaliau įgijusi bakalauro laipsnį, trokšdama pažinti ir gilinti tikėjimą, įstojau į Religinio švietimo magistrą, kur ne tik gavau teorinius pagrindus, bet ir galimybę gyventi tikėjimu, bendraujant su gyvai tikinčiais žmonėmis. Su kurso draugais kartą į savaitę susirinkdavome maldai, kur susipažinau su charizmatiškuoju maldos pobūdžiu, kuris man, tradicinei katalikei, atrodė nepatikimas. Tai supratę kursiokai, meldėsi už mane, ir laikui bėgant ėmiau tai priimti. Organizuojant šiuolaikinės evangelizacijos renginį, patyriau Sekmines, po kurių dalyvavimas šv. Mišiose tapo gyvas, prasmingas ir trokštamas. Ėmiau skaityti Šventąjį Raštą, matyti savo nuodėmingumą ir šlovinti Dievą taip, kaip galiu su tuo, ką turiu.

Pasibaigus pirmiems magistro metams, juokaudamos su choro drauge nusprendėme daryti projektą: „susirask vyrą per vasarą“. Rudeniui atėjus, vienoje paskaitoje pasidalijau nesėkmingu projektu ir dėstytojas paragino kursiokus melstis šia intencija. Kursiokė pasiūlė dalyvauti Samuelio grupėje, kur jaunimas ieško, tiria savo pašaukimą. Ir štai, po mėnesio nuo paraginimo melstis, savaitę prieš pirmąjį Samuelio susitikimą, minėto dėstytojo paskaitoje, apsilankė s.Celina OSB papasakoti apie Alfa kursą. Pamenu tokį likusį įspūdį – „tarsi ji būtų atėjusi su vėju...“. Nepamenu tikslaus momento, bet tos paskaitos metu mano širdy „ištiko“ nuostabos kupinas žodis – benediktinė! Visas iki tol buvęs nerimas dėl ateities išnyko, atėjo ramybė ir begalinis džiaugsmas. Neskubėjau tuo dalintis, nes maniau, kad praeis kaip pirmąkart praėjo. Bet šįkart nepraėjo. Tą pačią dieną tariau: jei jau būsiu vienuole, tai trokštu tarnauti. Iki tol buvus vienturtė egoistė, ėmiau keistis, pamatyti artimą, jam dovanotis. Gyvenimas atgijo.

Nusprendžiau lankyti Samuelio grupę, kad tirčiau pašaukimą ir pasirinkau dvasios palydėtoją s.Prancišką OSB. Jau per pirmąjį mūsų susitikimą, pasisakiau apie mane „ištikusį“ pašaukimą. Kadangi nepažinojau bendruomenės, man buvo pasiūlyta ateiti kartu melstis Valandų liturgijoje, švęsti šv. Mišias. Taip, vedama troškimo, ėmiau lankytis šv. Mikalojaus bažnyčioje ir po kiek laiko galėjau pradėti kandidatūrą.

Apsigynus magistro darbą, Ariogalos klebonas Gintautas Jankauskas padovanojo knygą apie Ariogalos šv. Arkangelo Mykolo parapiją. Ją beskaitant, buvau nustebinta: Ariogalos bažnyčios didysis altorius, palaimintojo Teofiliaus Matulionio iniciatyva įvedant amžinąją Švenčiausiojo Sakramento adoraciją ir atsisakant barokinio altoriaus Kauno šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje, 1938 m. atiduotas naujai pastatytai Ariogalos bažnyčiai. Juk aš užaugau po šiuo altoriumi, kurio šoniniuose sparnuose, yra šv. Benedikto ir jo sesers šv. Skolastikos skulptūros!

Baigus studijas, nėra kliūčių pradėti postulantūrą, kurios metu apsigyvenu vienuolyne artimiau susipažįstu su vienuoliniu gyvenimu ir bendruomene. Benediktinių vienuolinė charizma remiasi šv. Benedikto Regula. Meldžiamės ir dirbame. Šv. Benediktas Valandų liturgiją vadina Dievo darbuote – tai viena svarbiausių mūsų pareigų, meldžiamės Rytmetinę, Dieninę, Vakarinę, Naktinę ir Aušrinę, dalyvaujame šv. Mišiose, turime Lectio divina (maldos su Šventuoju Raštu) laiką. Vienuolyne vykdoma sielovada, kurioje ruošiama Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo sakramentui, tėveliams vedamas Alfa kursas.

Savo tikėjimo kelionę galiu pavadinti „per formą į Turinį“. Benediktinių bendruomenėje sutikau ir pamilau Jėzų Kristų, patyriau begalinę Dievo Tėvo meilę ir tai, jog svarbu yra ne tai, ką darau gyvenime, bet kas esu – o mes visi esame mylimi Dievo Tėvo vaikai. Todėl, trokšdama atsiliepti į Jo meilę, po metų postulantūros parašiau prašymą noviciatui.

Lapkričio 16 d. per Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, iškilmę įvilktuvėmis pradėjau noviciatą, kuris truks 2 metus. Tai laikas eiti į gilesnį santykį su Jėzumi, tirti pašaukimą, pajėgumą gyvenimą bendruomenėje. O svarbiausia, kaip primena šv. Benediktas pradėdamas Regulos 4 skyrių: „Pirmiausia Viešpatį Dievą mylėk visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis“.

Sesuo Magdalena Marija Vaitekūnaitė

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2020 07 06
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija