Birželio 12-osios sekmadienio rytą, tarsi pats Dangus džiūgauja ir po liūčių, krušos ir lietaus, saulutės šviesa ir šiluma kviečia į Švč. Trejybės šventę – nes tai pirmasis sekmadienis po Sekminių. Šiais metais ji sutampa su antrojo mūsų parapijos globėjo šv.Antano Paduviečio atlaidais. Taigi, varpams gaudžiant ir chorui giedant „ŠVENTASIS, ANTANAI, GLOBĖJAU” tikintieji rinkosi į rugiagėlių ir pinavijų žiedais išpuoštą bažnyčią. Tai jau antrieji atlaidai mūsų parapijoje šiais metais.

 

 

Šv. Mišių pradžioje klebonas kunigas Gintautas Jankauskas pasveikino visus susirinkusius į iškilmes, pasveikino visus Antanus ir Antaninas jų globėjo šventės proga, taip pat pasveikino Pastoracinės tarybos narį Joną Norkų ir Sumos choristę Danguolę Skirmantienę švenčiančius savo gimtadienį, taip pat santuokos 27 metų sukaktį švenčiančius Kristiną ir Aloyzą Sadauskus, linkėdamas visiems gausių Dievo malonių ir tolimesnio ėjimo tikėjimo keliu.

 

 

Šiandienos pasaulyje, kai į pirmą vietą statomas individualizmas, naudotojiškumas, egocentrizmas ir savimeilė, sunku žmogui, o juo labiau šeimai aukotis vienam už kitą, palaikyti sunkumuose, jaustis komanda, jaustis mažąja Bažnyčia šeimos rate. Reikia daug drąsos įsileisti Dievą į savo širdį, į savo šeimą. To mus moko Švč. Trejybė – vienas Dievas trijuose asmenyse. Tai tikėjimo slėpinys, kurį turime suvokti ne protu, bet širdimi, nes Trejybės esminė jungtis yra Meilė tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Kaip sako šv. Augustinas „Pažinsi Trejybę, jeigu pažinsi Meilę”.

 

 

Homilijoje parapijos klebonas supažindino su šv. Antano Paduviečio gyvenimu ir veikla. Nors mirė būdamas dar visai jaunas, tačiau „visą savo gyvenimą paaukojo vienam idealui – būti tikru Kristaus sekėju. Šv. Antanas vaizduojamas su Knyga – šv. Raštu ir Kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Tai reiškia, jog turime semtis žinių iš Šv. Rašto ir bendrauti nuoširdžia malda su Jėzumi. Mes turime susimąstyti, ar esame tikri Jėzaus bičiuliai, ar mūsų tikėjimas ir pamaldumas yra gyvas ir nuoširdus, ar mes mokame aukotis dėl kitų, ypač dėl tų, kuriems ypatingai reikia mūsų pagalbos”– pamokslo metu sakė klebonas.

 

Šv. Mišių pabaigoje pagarbinome Viešpatį procesijoje apie bažnyčią. Sumos choras, vilkintis tautiniais drabužiais, kartu su visais tikinčiaisiais, giedojo „Viešpatie Jėzau, mūsų Valdove”.

 

 

Klebonas po šv. Mišių padėkojo visiems dalyvavusiems, savo darbais prisidėjusiems, kad ši iškilmė įvyktų.  Jauku ir gera gėlėmis išpuoštoje bažnyčioje, sutvarkytame žydinčiame šventoriuje. Dėkojo Sumos chorui ir vargonininkei už Dievo garbinimą giesme, ministrantams ir skaitovams, procesijos dalyviams, linkėdamas visiems Dievo globos ir palaimos naujoje savaitėje. Ir pabaigoje choras sugiedojo „Ilgiausių metų” asmenines šventes švenčiantiems parapijiečiams.

 

 

Savo mintis baigsiu malda:

 

„Šventasis Antanai, visų nelaimingųjų viltie ir paguoda, ligonių gydytojau ir vargstančiųjų suramintojau, Tu tūkstančiams varge padėjai, padėk ir mums mūsų reikaluose, galingu savo užtarimu išprašyk iš Dievo mums reikalingų malonių, kad dėkinga ir meilės kupina širdimi amžinai tarnautume mūsų Dangiškajam Tėvui. Būk mūsų vadovu kuriant Kristaus karalystę mūsų Žemėje ir mūsų širdyse.”