Šiemet atlaidų kultūrinę programą pradėjo poetė Dalia Teišerskytė, primindama kad būtina kasdien džiaugtis ir gėrėtis tuo ką turim, ką nuolat matom ar jaučiam: tyla, ramybe, saule ar lietumi, gėlėta pieva ar žaliu mišku, vieni kitais.

 

 

Juk daugelis pasaulio tautų ir žmonių paprasčiausiai to neturi ar turi labai mažai savo gyvenamojoje vietovėje. O mes turim, bet nevertinam, nesidžiaugiam tais mažais, įprastais Dievo duotais dalykais.

 

 

Pasaulis dideliu greičiu ritasi į pražūtį, iš kurios mus gali išgelbėti tik Meilė. Meilė Dievui, tėvams, žmonėms, menui, gamtai...  Poetė jautriai paskaitė savo eilėraščių iš vėliausiai išleistos knygos  „Paskutinių lapų išleistuvės”, kur dalis jų jau virtę dainomis. Dalia per netrumpą savo kūrybos laikotarpį yra parašiusi netoli 500 tekstų.

 

 

Paminėjus Teišerskytės pavardę, daugelis savo atmintyje išgirstame B.Dambrauskaitės  „ateina laikas suskaičiuot visas klaidas, neišsipildžiusias viltis ir svajones”, St. Povilaičio  „kaip dabar man gyventi liepsi, tyliai tyliai tavęs paklausiu”, V. Malinausko, Miščiukaitės ir daugelio kitų dainininkų dainuojamas populiarias melodijas.

 

 

Teišerskytė nuoširdžiai pasidalino savo pamąstymais ir gyvenimiška filosofija apie žinomų žmonių kritišką vertinimą įvairiose santvarkose: „kas tu toks, kad drįsti kritikuoti, ar tu padarei tiek pat ir dar daugiau ryškių savo tautos gėriui darbų, negu tas žmogus.

 

 

Jei net negyvenai tada ar gyvenai ir bijojai, nepadarei tiek svarbių darbų, kaip tas žmogus, tai ir neturi teisės jo nei vertinti, nei smerkti”.Dalia visą gyvenimą buvo atvira ir tiesmukiška, todėl sekmadienį jos mintys vedė visus klausytojus į vertybių pasvėrimą ir akistatą su savimi.

 

 

Kartu su D. Teišerskyte programoje virtuozišku smuikavimu visus atlaidų dalyvius užbūrė Gertrūdos ir Laimio duetas iš

Kauno. Tai atvėrimas, įrodymas dieviško prado visuose žmonėse, kuris leidžia kalbėtis ir suprasti be žodžių.

 

 

Smuikininkų grojamos melodijos virpino visą bažnytėlės erdvę, valė, barstė rūpesčių nuosėdas nuo klausytojų širdžių, nepaliko nė vieno abejingo. Nuoširdus ačiū duetui Duoviola, kuris buvo taip pat maloniai nustebintas tokio šilto klausytojų priėmimo.

 

 

Šv. Mišias šiemet aukojo Kauno karmelitų bažnyčios klebonas  Valdas Paura OCD. Jis savo pamoksle per šv. Ignaco pavyzdį, per įvairius kitus palyginimus labai giliai, įtaigiai, bet tuo pačiu paprastai ir suprantamai dalinosi savo įžvalgomis apie lobius, esančius mūsų širdyje. Atkreipė dėmesį, kad pirmiausia svarbu numatyti tą dirvą, kur trokštami lobiai paslėpti ir siekti įsigyti ne tuščią lauką, o pagrindinis lobis tikinčiam žmogui yra Kristus, gyvenimas su juo.

 

 

Įgyti lobį visada kainuoja – jei ne pinigus, tai kitas pastangas: sunkų darbą, savęs atsižadėjimą dėl kitų, atstūmimą, nesupratimą, vienatvę, kartais net pažeminimą, egoizmo ir kitų ydų atsikratymą, ligos kančią ar pan. Dažnai skundžiamės, prašom Dievo besąlygiškos apsaugos nuo bet kokio nepatogumo, nenorime patirti ar matyti nelaimių ir sunkumų, nes nesuprantam, kad taip esame paprasčiausiai išgryninami, nes nuolatinė sėkmė be didesnio vargo žmogų užliūliuoja savame uždarame burbule, kur jis pats su savo ego jaučiasi svarbiausiu. Ir tampa nejautrus, užkietintos širdies ir iš puikybės gali patekti nuodėmės vergijon.

 

 

Žinios, tiesos ieškojimas ir artimo meilė artina mus prie Dievo, sėja ramybę sieloje. Ir kiekvienam yra savas kelias – vieni patys ieško tikėjimo tiesų ir sielos ramybės, kitiems, kaip šv. Ignacui, kartais tenka su šventųjų gyvenimais susipažinti per prievartą (susilaužęs kojas turtingas, mėgstantis skaityti jaunuolis karininkas ligoninėje neturėjo kitų knygų, tik apie šventuosius ir tai aistringai uždegė jo širdyje tikėjimą).

 

 

Po Mišių suorganizuota procesija aplink bažnyčią. Nors dulkė šiltas lietus, bet tai žmonių negąsdino.

 

 

Atlaidai baigėsi tradicine agape, nuoširdžiais pokalbiais, liaudies dainomis.

 

 

Nesvarbu, kad bažnyčia toliau nuo gyvenviečių, bet joje visada gyva maldos, artumo, ramybės ir tikros gyvasties dvasia. Tas širdžių atlaidų troškimas ir sukviečia visus švęsti.

 

 

Lesčiai lieka atviri savo vaikams ir laukiantys, šį kartą D. Teišerskytės žodžiais:

 

Ateikit į svečius - aš Jūsų laukiu.

Ateikit be gėlių, nebelskit į duris.

Padauža vėjas - pilkas ilgaplaukis -

Į širdį langus Jums atidarys...

 

Lesčių Dievo Apvaizdos parapijos

pastoracinės tarybos narė Viktorija Švedienė