Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

„Laisvės ugnis – ateities kartoms“

 
 
Tapęs tradiciniu Ariogalos politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis rugpjūčio 6 dieną jau penkioliktą kartą vyko puikiame Dubysos slėnyje. Tą šeštadienį suvažiavo tūkstančiai Lietuvos patriotų, jų šeimos narių, vaikaičių.
 
Šį kartą šventė buvo pavadinta „Laisvės ugnis – ateities kartoms“. Pavadinta taikliai, nes šįmet prie Dubysos slėnio sugužėjo ypač daug jaunimo. Jau penktadienį Maironio apdainuotame Dubysos slėnyje įsikūrė Lietuvos jaunimo stovykla. Jaunuoliams buvo surengtas orientacinis žygis po Ariogalos apylinkes, vyko tinklinio ir bėgimo varžybos, aitvarų konkursas, žaidimai, koncertai.
 
Šeštadienį šventė prasidėjo Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje šv. Mišių auka už Lietuvos žuvusius, mirusius kovotojus, tremtinius, politinius kalinius. Šv. Mišias koncelebravo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, monsinjoras Adolfas Grušas, Betygalos klebonas kun. Viktoras Aukštakalnis. Patarnavo diakonas Nerijus Vyšniauskas. Arkivyskupas S. Tamkevičius iš visos Lietuvos atvykusiems laisvės kovų dalyviams, užtvindžiusiems bažnyčią, šventorių ir aplinkines gatves, pasakė turiningą pamokslą:
 
„Šiandien švenčiame Kristaus Atsimainymo ir Tremtinių šventę. Šis gražus sutapimas suteikia galimybę Atsimainymo šviesoje pažvelgti į tremtinių nueitą kelią. Mišių Evangelijos skaitinys pasakoja, kaip Jėzus su trimis mokiniais – Petru, Jokūbu ir Jonu užkopė į aukštą kalną ir tenai jų akivaizdoje suspindo dieviškuoju grožiu. Mokiniai iki tol niekada nematė tarsi saulė šviečiančio jo veido ar taip baltai spindinčių drabužių. Jėzus kalbėjosi su Senojo Įstatymo pranašais Moze ir Eliju apie tai, kas paskutinėmis dienomis vyks Jeruzalėje. Mes žinome, kas įvyko. Jėzus buvo suimtas, pasmerktas ir nukryžiuotas. Koks kontrastas šiam regėjimui! Dieviškąja šviesa spindintis Kristaus veidas – ir kalba apie Dievo Avinėlio kryžiaus auką ant Golgotos.
 
Labai panašus kontrastas yra ši tremtinių šventė Ariogaloje ir tai, ką jūs patyrėte eidami kančios kelius, kuriuos jums paruošė žmonės, norėję jus atskirti nuo Tėvynės ir savųjų. Šiandien yra džiaugsmo šventė, kurios metu skambės dainos, o anuomet buvo gyvuliniai vagonai, badas, šaltis ir neviltis. Tačiau toje naktyje jus lydėjo Dievo Apvaizda ir parvedė atgal į Tėvynę. Net leido sulaukti naujo laisvės ryto. Dievas moka šėtono darbus sugriauti jo paties rankomis. 1941- ųjų ir pokario metų tremtys buvo tarsi cunamis, kurio banga nušlavė geriausius tautos sūnus ir dukras. Nušlavė viską, kas atsidūrė jo kelyje. O tame kelyje buvo patys doriausi lietuviai, mylėję Tėvynę, savo rankomis ir prakaitu kūrę sau ir savo vaikams geresnį gyvenimą. Per dvidešimt Nepriklausomybės metų daugelis buvo prasigyvenę, todėl okupantai juos priskyrė prie liaudies priešų ir siuntė, kaip patys sakė, pas baltąsias meškas. Daugumą tremtinių kančia tik subrandino, kad juose išsipildė apaštalo Pauliaus žodžiai:“Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės (Rom 8). Niekas – nei badas , nei šaltis, nei patirtos kančios – nepajėgė atskirti tremtinių nuo Tėvynės, nuo gimtųjų miestų ir kaimų, nuo parapijų bažnyčių, nuo viso to, kas su motinos pienu buvo įaugę į jų kūną ir kraują.
 
Tremtinių susitikimas Ariogaloje yra labai prasmingas ne todėl, kad leidžia išsiveržti iš nykios nūdienos tikrovės, apraizgytos melo, nepajėgiančių apsiginti žmonių teisių pažeidinėjimų, valdininkų korupcijos ar politikų amoralumo. Jis prasmingas todėl, kad leidžia pabūti kartu, pasidalyti mintimis ir bent pasvajoti, kaip išsaugoti trapią laisvę ir ją perduoti ateities kartoms. Doriems lietuviams reikia nuolat mąstyti apie laisvės išsaugojimą, nes tautos dauguma jos nebrangina. Deja, nebrangina. Laisvės atmetimas prasideda tuoj pat, kai atmetamas Dekalogas. Tik prisiminkime, kada Mozė parnešė tautai Dekalogą. Ogi tuomet, kai jinai žygiavo į laisvę, į Pažado žemę. Tuomet Mozė Dievo vardu įsakė sudaužyti stabus, garbinti vienintelį Viešpatį ir laikytis jo nurodyto kelio. Joks okupantas negali pavergti žmogaus, kol jis savo širdyje turi Dekalogą ir nesutinka garbinti stabų. Garbė lietuviams, kurie gūdžios nelaisvės dienomis savo širdyse išsaugojo Dievą. O galėjo, kaip daugelis šiandien, ir neišsaugoti.
 
Anuomet nelaimė Tėvynėje prasidėjo ne įvedus priešams savo tankus ir kariuomenę, bet prasidėjus kapituliacijai prieš melą ir smurtą. Šią kapituliaciją prieš blogio siautėjimą šiandien labai ryškiai matome aplink save. Blogio akivaizdoje kapituliuoja žiniasklaida, tarnaujanti ne tiesai, bet pinigams. Kapituliuoja šeimos, ieškančios lengvo gyvenimo ir neruošiančios vaikų dabarties išbandymams. Kapituliuoja jaunimas, ieškantis pramogų ir užmirštantis, jog jaunystė yra Dievo dovana, kurios negalima išmėtyti po barus, bet reikia atsakingai ruoštis nešti gerų vaisių sau, brangiausiems žmonėms ir visai Tėvynei. Kapituliuoja partijos, egoistinius interesus statančios aukščiau už žmonių ir Tėvynės interesus. Matome, kaip kartais kapituliuoja ir pavieniai kunigai, neišlaikantys savo pašaukimo aukštumoje.
 
Mes ne visada aiškiai suvokiame dabarties tragizmą ir dažnai norime, kaip tie trys apaštalai, pasistatyti laimės padangtes čia, žemėje, -o tuo tarpu reikia kantriai dirbti ir pakelti bet kokius išmėginimus. Didžiausi išmėginimai per penkiolika metų buvo aiškiai matomas nutautinimas, nupilietinimas, nureliginimas ir nužmoginimas, atnešęs pačius karčiausius vaisius. Mūsų akyse užaugo karta, neturinti meilės Tėvynei ir iškreiptai suvokianti laisvę, karta, dievinanti pinigus ir seksą. Ši karta gali tyčiotis iš Lietuvos himno, gali už pinigus parsiduoti; ji jau praradus šaknis Tėvynėje ir svetur ieško svetimų dievų. Jiems laisvė reikalinga tik tiek, kad galėtų palikti tėvų namus, klampoti po moralinius raistus, o paskui dejuoti prie suskilusios gyvenimo geldos.
 
Yra dalykų, kurių pakeisti mes negalime. Nesustabdysime paliekančių Tėvynę, nors masinis bėgimas nežada nieko gero. Nepakeisime mamonos garbintojų mąstysenos. Visuomet grės pavojus dėl siekiančių, kad Lietuva grįžtų atgal į „didžiojo brolio“ glėbį. Tačiau galime atkakliai stovėti gėrio pusėje ir visiems liudyti, kad gera būti lietuviu, mylinčiu Tėvynę, gera būti Dievą tikinčiu žmogumi, ne žodžiais, bet pačiu gyvenimu skelbiančiu evangelines vertybes. Galime pasirinkti ne tokį sotų gyvenimą Tėvynėje, bet dėl pinigo nebėgti svetur, pasmerkiant save, ypač savo vaikus, nutautėjimui. Galime nedejuoti, bet sąžiningai dirbti mūsų visų ateities vardan. Mes galime ir tai padarysime. Todėl šiandien ir sakome: Dieve, mums padėk“!
 
Po šv. Mišių vyko susitikimas su svečiais, delegacijų vadovais Ariogalos vidurinės mokyklos sporto salėje. Renginys tampa tarptautiniu. Jau nebe pirmą kartą svečiuojasi latviai. Pirmą kartą į sąskrydį atvyko Estijos kovotojų už laisvę sąjungos pirmininkas Gunaras Lajevas. Estijos kovotojų sąjunga vienija apie tris tūkstančius narių, turi aštuoniolika skyrių. Galima tikėtis, kad laisvės kovotojų, pasipriešinimo totaliniams nacių ir komunistų režimams dalyvių, disidentų sulauksime ir iš kitų šalių. Tuo pačiu metu buvo dedamos gėlės ir degamos žvakės prie stalininių represijų aukų paminklo bei koplyčios miestelio kapinėse, prie partizanų kapų.
 
Vėliau laisvės kovų dalyviai ilga eitynių kolona nuo bažnyčios iki Dubysos slėnio, grojant orkestrui žygiavo į sąskrydžio aikštę, kurioje dalyviai įsitaisė miesteliais, miestais, šeimomis, rajonais. Užrašai plakatuose ženklino vietas, kur kalėjo lietuviai. Tų vietovių šimtai – Vorkuta, Inta, Krasnojarskas, Taišetas, Igarka, Tomskas ... Daug kas su iškeltomis lentelėmis kvietė pasimatyti, apsikabinti, pakalbėti su savo likimo broliais. Čia buvo uždegtas Lietuvos laisvės kovų dalyvių sąskrydžio aukuras. Mat jau prieš kelias dienas iš visoje Lietuvoje veikiančių partizanų apygardų į Dubysos slėnį buvo pradėta nešti Lietuvos Nepriklausomybės ir Laisvės ugnis. Taip pagerbiamos lietuvių tautos milžiniškos aukos, sudėtos ant Nepriklausomybės aukuro rezistencijos metais.
 
Renginio organizatoriai sureagavo į esminės svarbos Lietuvai ir regionui aktualijas. Buvo sugiedoti ne tik Lietuvos, bet Latvijos ir Estijos valstybiniai himnai, tokiu būdu parodant visų trijų Baltijos šalių bendrą likimą, tą pačią sovietinę vergovę, tokį patį pilietinį ryžtingą išsilaisvinimą ir bendros saugios ateities siekimą. Pastarąjį siekį patvirtino pirmą kartą partizanų, politinių kalinių ir tremtinių masiniame renginyje įspūdingai sugiedotas Europos Sąjungos himnas.
 
Sąskrydyje dalyvavo Lietuvos Seimo nariai Povilas Jakučionis, Napoleonas Antanas Stasiškis, Egidijus Vareikis, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Arimantas Dumčius, buvo daug Vyčio kryžiaus ordino kavalierių.
 
Šventės iškilme pradėjo Kauno apskrities viršininko pavaduotojas K. Pasenka ir rajono Savivaldybės meras E. Jonyla. Svečias iš Kauno, kreipdamasis į sąskrydžio dalyvius, kalbėjo: „Negalime pamiršti šiurpios praeities istorijos. Jos sunkios žaizdos, skaudžios pamokos turi priminti mūsų jaunimui laisvės kainą, ugdyti pagarbą nuo okupacinio režimo nukentėjusiems žmonėms“.
 
Meras E. Jonyla visus pasveikino su gražiu šventiniu jubiliejumi ir pažymėjo, kad rajono žmones širdimi ir darbais yra su sąskrydžio dalyviais ir atiduoda deramą pagarbą iškentėjusiems dvasinį pažeminimą ir fizinį smurtą tremtiniams, politiniams kaliniams, partizanams.
 
Slėnyje nuvilnijo jungtinių chorų galingai atliekamos dainos: „Jaunimo giesmė“ (muzika J. Naujalio, žodžiai Maironio), „Kur giria žaliuoja“, „Parvesk, Viešpatie“, „Partizanų motinai“, „Rūpintojėlis“, „Senas tėvo smuikas“ ir kitos.
 
Per iškilmingą sąskrydžio atidarymą susirinkusius pasveikino renginio globėjas Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, kreipdamasis į sąskrydžio dalyvius ir ypatingai į jaunimą, „ kuris jungiasi į tą tykiąją mūsų šventę, kuri suveda mus ne pirmą kartą į Dubysos slėnį“.
 
Prezidentas pareiškė įsitikinimą, kad laisvės dvasia nebus sužlugdyta. „Kada pamačiau tą jaunimą iš visos Lietuvos susirinkusį, aš esu tikras, kad jis perims tą ugnį – estafetę ateities Lietuvai, kurdamas ją naujomis sąlygomis, su nauju pasiryžimu ir niekad neatsisakydamas vienintelio tikslo gyventi laisvai, gyventi kūrybingai ir su šviesia viltimi žiūrėti į ateitį“.
 
 Vėliau pasisakė Lietuvos KAM viceministras Gintautas Šivickas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Povilas Jakučionis. Jis sakė: „Genami noro laisvai, be pareigų gyventi, Lietuvą palieka kas trečias – ketvirtas jaunas žmogus. Pasiliekantiesiems jie be sąžinės graužaties palieka rūpintis ne tik tautos ir valstybės, kuri juos išaugino, ateitimi ir likimu, bet ir milijonu invalidų ir pensininkų, 70 tūkstančių alkoholikų, 4 tūkstančiais narkomanų. Kai mes su visomis negandomis susidorosime, jie gal sugrįš. Tokia jų moralė“.
 
Nuolatinis Ariogalos šventėje visų laukiamas svečias buvęs pirmasis atkurtosios valstybės vadovas Vytautas Landsbergis irgi priminė šiandienos bėdas – daug tokių, kurie, neišlaikę išmėginimų, pabūgę, susivilioję, išduoda laisvės idealus. V. Landsbergis klausė, ar prieš šimtmetį „Varpe“ ir „Aušroje“ nebuvo daugiau Lietuvos negu dabartiniuose „marguose, bet niekam tikusiuose laikraščiuose“?
 
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų apranga vilkintys artilerininkai iš to meto vienvamzdės patrankos paleido  paeiliui tris šūvius: Lietuvai Tėvynei, Lietuvos partizanams ir Lietuvos Prezidentui. Senovinio pabūklo salvės Dubysos slėnyje sukėlė linksmą šurmulį. 
 
Po pietų vyko jungtinė meno kolektyvų, kariuomenės programa, parašiutininkų pasirodymas, buvo pagerbti pasipriešinimo kovų dalyviai, asmenys nukentėję nuo 1939 – 1990 metų okupacijų, ugnį nešę jaunuoliai ir tradicinio bėgimo „Laisvės ugnis – ateities kartoms“ dalyviai, koncertavo valstybinis pučiamųjų orkestras „Trimitas“.
 
Didžiojo Lietuvos Etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko dešimt Parašiutinio renginio centro karių atliko parodomuosius šuolius su parašiutais, koncertavo Karinių oro pajėgų orkestras, susirinkusieji stebėjo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių programą, klausėsi vyrų choro „Margiris“ atliekamų dainų. Sąskrydžio metu veikė paroda „Lietuvos kariuomenė 1918 – 1940 m“.
 
Lietingas ir ūkanotas oras sutrukdė planuotam ir visų lauktam akrobatinio skraidymo meistro Jurgio Kairio pasirodymui. Dėl didelio rūko Vilniuje lakūno valdomas lėktuvas negalėjo pakilti. Tačiau šventės dalyviai optimistai – sakė lauksią J. Kairio kitą rugpjūtį.
 
Žalioje slėnio vejoje ant kvepiančių medžio kaladėlių būreliais susėdusios svečių delegacijos vaišinosi atsivežtomis gėrybėmis ir maloniai bendravo. Sklido liūdni ir linksmi pasakojimai, skambėjo gražios dainos. Tai buvo nuostabus spalvingas reginys, skleidžiantis dvasinę šviesą ir vidinį gėrį. Daug žiūrovų ir klausytojų sutraukė mažosios, vainikais papuoštos poezijos, oratorių, dainų ir muzikos scenos. Po vasaros dangumi skambėjo eilės, išreiškiančios pasmerkimą praeityje egzistavusiam terorui, dešimtmečius trukusiam blogiui. Daugelio poetų akys sudrėko, kai jie prisiminė lageriuose poezijos skaitymus, lietuviškas dainas ir maldas už Tėvynę.
 
Vakarop, šventei skaičiuojant paskutines minutes, atsitiktinai susitiko du žmones, nesimatę 56 metus. Juos sujungė ne tik skaudus bendras likimas, bet ir visą gyvenimą vieno iš jų širdyje išlikęs dėkingumas už išsaugotą gyvybę. Aštuoniasdešimt šešerių metų sulaukusiam tremtiniui ukmergiškiui Pranui Dūdai šįmet kilo mintis paprašyti, kad šventės organizatoriai per garsiakalbį praneštų, jog jis ieško 1945 m. tremties Komijoje, Pečioros lageryje, pažįstamų.
 
„Mane ištrėmė 26 metų, taigi buvau vyresnis nei kiti, todėl kiek galėjau stengiausi padėti jaunesniems lietuviukams. Deja, nė vieno Lietuvoje nesutikau“,- sakė Pranas Dūda.
 
„Kai tik išgirdau pavardę, tai dūrė į širdį – nejaugi tai tas pats Pranas, kuris mane ištraukė iš mirties nagų. Apie 1950 m. mane, nusilpusį, perkėlė iš lagerio prie Selichado. Matyt, jau buvau nurašytas – svėriau tik 46 kilogramus, o juk buvau aukšto ūgio. Mane pamatęs Pranas iš karto suprato, kad esu lietuvis, priglaudė mane, visaip padėjo. Jeigu ne Pranas, tai tikrai nebūčiau išgyvenęs“,- sakė kuršėniškis Vytautas Jankus, kuris už draudžiamos literatūros platinimą buvo suimtas būdamas septyniolikos. Metus išlaikytas kalėjime Lietuvoje, buvo ištremtas į Sibirą dar dešimčiai metų.
 
Nuotaikos nepajėgė sugadinti net radikalų Mindaugo Murzos ir Visvaldo Mažono bei jų bendrininkų bandymas sukelti incidentą. Beje, daugelis viešėjusiųjų Ariogaloje apie tai sužinojo tik grįžę namo. Namiškiai ir draugai papasakojo matę reportažą per televizijos transliuotas žinias apie V. Mažono ir M. Murzos „maištą“.
 
Baigiamasis sąskrydžio akordas buvo grupės „Mokinukės“ žaismingas ir nuotaikingas koncertas.
 
Šventinė nuotaika dar ilgai gaubė Dubysos slėnį. Žmonės kupini puikių įspūdžių vėl savais keliais grįžo į namus, palikdami vasaros prietemoje nuotaikingus atsisveikinimo aidus.
 
 
           

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 12 11
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija