Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

Pirmoji mokytojos knyga

 
Dolorosa Berteškaitė gimė 1936 – ųjų vasario 13 d. Ariogalos valsč., Kasiulkų kaime, ūkininko šeimoje.
 
1954 m. baigė Paliepių vidurinę mokyklą. 1965 m. baigė Vilniaus Universitetą filologijos fakultetą. Ilgiausiai dirbo lietuvių kalbos mokytoja Ariogalos vidurinėje mokykloje.
 
Yra praktikuojanti katalikė. Kiekvieną sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje dalyvauja šv. Mišių aukoje.
 
Dolorosa Berteškaitė savo knygos „Šermukšnių karoliai“ įžanginiame žodyje rašo : „ Pirmą kartą rugsėjo pirmąją neinu į mokyklą. Šviečia saulė – gal visada ši šventė bus pilna ne tik žiedų, juoko, šypsenų, bet ir spindulių iš aukšto dangaus. Dar žali visi medžiai. Nuo kalniuko bėga mergaitė, pasipuošusi šermukšnių karoliais. Ji dar neina į mokyklą. Krūpteliu. Juk šis nepažįstamas vaikas – tai aš vieną tolimą rudenį. Pasipūtusiais šviesiais plaukais ir su šermukšnių karoliais, kuriais mėgdavau puoštis.  Ir šiandien iš liūdesio padaryčiau ką nors keista, kad vėl galėčiau juoktis. Su šermukšnių karoliais išbėgčiau į vaikų būrį... Bet tokių karolių neturiu“.
 
Keletas D. Berteškaitės prisiminimų iš savo knygos „Šermukšnių karoliai“ apie Ariogalą:
 
„Vokiečiai traukdamiesi 1944 – ųjų rugpjūčio pradžioje sudegino Ariogalą nuo kapinių iki dabartinės mokyklos. Senoji mokykla, švietusi raudonomis plytomis, buvo šešių skyrių, net septintas įsteigtas. Man atrodo, kad viename namelyje yra likęs anos mokyklos kaminas. Mediniai pastatai pietrytinėje ilgosios mūsų gatvės – Vytauto – pusėje jau sutrešę, kai kurie baigia griūti, bet tada ir po karo ten buvo Londonas ir Paryžius. Kodėl taip vadino, neprisimenu, bet tai turbūt nebuvo teigiama prasmė.
 
Norėčiau papasakoti apie atlaidus. Šeštinės, Šv. Laurynas, Šv. Mykolas. Jei prieš atlaidų sekmadienį lyja, merginos nežino, kaip prašyti Dievo, kad tik išsigiedrytų. Juk tą dieną reikia pasipuošti, pasirodyti su nauja suknele, o jei lietus – atlaidai sugadinti. Prieš pamaldas ilgoji gatvė pilna jaunimo. Pasimatymų, susitikimų gatvė. Šypsenos, juokai, kažką žadantys žvilgsniai, kartais susilaukiantys pašaipos. Po pamaldų daugelis važiuos, eis į svečius pas gimines, draugus, bus gegužinės berželiais aptvertoje lankoje ar kieme. Jau prieš atlaidus daromas nestiprus mūsų krašto alus, kepami pyragai, sausainiai, verdama šaltiena, sukami mėsos vyniotiniai. Šv. Mykolo atlaidų pavakare miestelį ir kaimą apgaubia kažkoks nenusakomas praėjusios vasaros švelnumas, į anksti nusileidžiančias sutemas įsipina vis daugiau garsų: mykia laiku nepamelžtos karvės, girgsi peilio išvengusios žąsys, pasigirsta dainos, armonikos, akordeono, būgno garsai. Niekas nesugrąžins praėjusių laikų atlaidų nuotaikos, šventiškų vakarų jaukumo, linksmybės...
 
Niekas nekalba ir apie Ariogalos stebuklą. Vaikystėje, kai su penkeriais metais vyresne pussesere ganėme karves, ji, atkakliai prašoma, sekdavo man išgalvotas pasakas. Man jos labai patikdavo – kad tik pasakotų. Ir kada man, jau paauglei, ji pasakojo apie Ariogalos stebuklą, viską supratau lyg pasaką. Gal dėl to, kad Judita, kaip visada, pasakodama gražiai šypsojosi, o gal per kvaila buvau, kad patikėčiau. Vėliau net pamiršau. Todėl pacituosiu iš retos Roberto Skrinsko knygos „Piligrimo vadovas“.
 
„Ariogalos bažnyčioje 1949 m. birželio 10 – ąją buvo pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija. Ją matė Karolina Baranauskienė, Juozas Baranauskas, Alfonsas Višinskas ir Kazimiera Višinskienė. Buvo taip. A. Višinskas, grįžęs iš koncerto, apie 23 val. valgė vakarienę prie lango, iš kur gerai matėsi bažnyčia. Staiga jis išvydo bažnyčioje nepaprasto ryškumo šviesą. Alfonsas pažadino motiną, kuri greit prikėlė ir savo seserį Baranauskienę. Virš bažnyčios didžiųjų durų pasirodė šviečianti gėlė – lelija, iš kurios greitai pasirodė visas vainikas. Iš bažnyčios vidaus lelijų vainiko pradėjo artėti Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu ant rankų. Tada Baranauskienė prikėlė savo vyrą Juozą šaukdama, kad „pas mus Dievo Motina ateina!” Ji manė, kad Marija eina gatve, Baranauskienė vėl sušuko: “Marija, ne visi tave mato!“ Tada visi keturi žmones išvydo Švč. Mergelę Mariją su Kūdikėliu Jėzumi ant vienos rankos, o kitoje ji laikė smilgų. Ją matė bažnyčios lange. Tai truko 2 – 3 minutes. Po to Dievo Motina pradėjo tolti į bažnyčios vidų. Jai išnykus, lelijų vainike pasirodė taurė ir monstrancija, kurios buvo matomos 3 – 4 minutes. Per tą laiką Baranauskienė spėjo pažadinti savo mažametį sūnų Kazimierą, kuris pamatė tik nutolstančią taurę su monstrancija“ (p.59). O kas paskui? Saugumiečiai grasino, draudė pasakoti. J. Baranauską taip sumušė, kad atšoko kepenys, ir 1950 – ųjų gegužės mėnesį šis stebuklą matęs žmogus mirė. Visi nutilo, ir dabar niekas nesidomi, kas atsitiko Ariogaloje 1949 – ųjų birželio 10 dieną. Liūdnai pagalvoju, kad mūsų bažnyčios vidus turėtų būti baltas baltas, kad ten turi stovėti Marijos su Kūdikėliu ir smilgų šluotele statula, o šventoriuje žydėti lelijos...“
 
Knygos pabaigoje –  eilėraščių pluoštelis.
 
Iš giesmės
 
Kryžiau šventas, pražydėjęs
Gegužės skaisčiais žiedais,
Tau lenkiuosi, tau žadėjau
Juos visus pašaukt vardais.
 
Kryžiau šventas, kryžiau mano,
Mūsų ir visų kaltų,
Šiandien giesmę partizanų
Man kartoji tarp žiedų:
 
„Saldus medi, vinys saldžios,
Keliama saldi našta“.
 
Jums lenkiuosi, kad pakėlėt
Kryžių Lietuvai aukštai.
Žodį – paukštį, žodį – gėlę,
Lenkis kryžiaus aukai tai:
 
„Ir dangaus kilniausią auką
Medžio širdimi apglėbk“.
 
Pedagogė knygoje kalba apie darbą ir visuomeninį gyvenimą, kėlusį autorei nerimo, stiprių įspūdžių. Emocingai, dažnai su humoru pateikiami jaudinantys atsiminimų momentai, impresijos atskleidžia patriotizmą, moralines nuostatas. Spausdinamas pluoštas eilėraščių išgyvenimų intensyvumu glaudžiai siejasi su prozos tekstais.

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 12 11
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija