Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:

 

 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

                                      Gyvenimas ir kūryba

 
Antanas Kišonas gimė 1933 07 07 valstiečių šeimoje prie Dubysos krantų nusidriekusiame Butkiškės kaime.
 
Dabar gyvena Ariogaloje.
 
1951 m. baigė Ariogalos vidurinę mokyklą (Čėkuvos dvare).
 
Svajojo apie žurnalistikos studijas, bet draugo A. Visockio paragintas Lietuvos žemės ūkio universitete įgijo agronomo specialybę. Dirbo Ukmergės, Kėdainių, Raseinių rajonų kolūkiuose.
 
Kūrybai paskatino šviesios atminties mokytojas Henrikas Kretavičius, įžvelgęs poeto gyslelę. Autorius rašo nuo 1949 m. Studijuodamas įstojo į Kauno jaunųjų rašytojų sekciją, kūrybą spausdino žurnalas „Nemunas“. Yra laimėjęs Kauno aukštųjų mokyklų laureato vardą.
 
Kūrybai Antaną įkvepia medis, gimtoji Dubysa, mielas kaimas, paukštis, gėlė ... Labai jautrus gėriui, grožiui, iš sielos gelmių išgyvena, graudinasi dėl žmonių likimo. Eilės gimsta spontaniškai, neleidžia ramiai miegoti. Kad nedingtų mintis, dažnai priešaušrį sutinka palinkęs prie rašomojo stalo. Kelionėse visada šalia užrašų knygelė. Rašo be juodraščio, be jokių pataisymų. Ir rimas, ir ritmas taip lengvai rikiuojasi, jog eilėraštis užrašomas per labai trumpą laiką.
 
Jo lyrikos tematika labai įvairi. Tai gyvenimo prasmė, likimo vingiai, netektys, gamtos, tikėjimo ir maldos prasmių apmąstymai. Per visą kūrybą leitmotyvu nuskamba gluosnio svyruoklio malda, prabyla Dubysos vandenys, kalbamasi su gėlėmis, žole, prabyla rasos karoliai, tarsi šildo krintančios snaigės iš dangaus.
 
Įvairialypę jausmų  paletę perteikia gamta. Jo lyrinis herojus tarsi nedaloma gamtos dalis, jis gyvena su ja ir joje. Dažnai per gamtos peizažą sprendžiama gyvenimo prasmės problema, skamba jaunystės nostalgija, apmąstomas nueitas kelias ...
 
Gilus ir amžinas ryšys bei tėviškės ilgesys: sodybos darželis, gandralizdis, senelės darželis, jo gėlių aromatas, ir didelis senelio sodas su gausiu bitynu. Eilėse pakvimpa bičių medaus ypatingas aromatas; senelei pradžiuginti Sekminėms Antano berželiais iškaišytos seklyčios lubos. Pedantišką tvarkingumą Antanas paveldėjo iš mylimos senelės, o meilę gėriui – iš senelio.
Koks Antanas žmogus? Kūdikiškai jautrus, labai subtili asmenybė, gana ambicingas įvairia prasme, atsakingas, darbštus ir pareigingas, skrupulingai tvarkingas ir mokantis bendrauti.
 
Ypatingai atidus pareigai prižiūrėti artimųjų kapus, daug apie juos ir su jais „kalbasi“ eilėse, įvairiomis progomis  jiems dedikuoja jautrias eilutes – turi artistišką balsą, todėl savo eiles perteikia su ypatingu emocionalumu.
 
Jo gyvenimo moto – amžinas judėjimas, vanduo ir kaimo idilija. „Miesto dėžutėse uždusčiau per dvi paras“, – mėgsta kartoti. „Tai kalėjimas – ne gyvenimas, todėl laimingas ir laisvas jaučiuosi tik gamtoje, kaime, prie „savo Dubysėlės“ ...
 
Ariogalos šv. arkang. Mykolo parapijos klebono kun. G. Jankausko įtrauktas į bažnytinės pastoracinės tarybos veiklą, aktyviai kuria tradicinėms Motinos, Tėvo dienų bei Vėlinių eiles, scenarijus Adventui ir Gavėniai. Dalyvauja gimtosios Butkiškės parapijos renginiuose. Ne kartą buvo suvaidinti scenarijai ne tik gimtinėje, bet ir dalyvavo Raseinių Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Ten buvo paruošęs vaidinimą Adventinių pamąstymų tema.
Pastaraisiais metais kūryboje daug dėmesio skiria katalikiško gyvenimo peripetijoms: ir sielos problemos, ir dorovė, ir mintys, ir tikrojo grožio esmė, ir mirusiųjų artimųjų reikšmė, vargonų kalba ir choralas – viskas jaudinančiai nuskamba eilėse.
 
2006 m. kovo mėnesį pirmąjį eilėraščių rinkinuką „Tarp griaustinių“ sumaketavo ir padėjo išleisti giminaitė A. Kaminskienė.
 
Viename rinkinio eilėraštyje jis rašo:
 
Ir rudenį griausitiniai griauna.
Jei ne dangui, tai širdyje giliai.
Ir kai medaus pilni dar aviliai
Pasaldina gyventi mintį jauną.
 
Dar yra gausus pluoštas neišspausdintų eilių – per 700 laukia savo antrojo gimimo – naujos knygelės leidinėlio.
 
Pastaraisiais metais eilėraščius spausdina Raseinių rajono laikraštis „Naujas rytas“.
 
Poetas A. Kišonas gyvena adresu:
 
Vienybės g. 13 – 5,
Ariogala, LT – 60263
Raseinių r.
Tel. (428) 5 91 44
 
 
Nuženk nuo akmens
 
Vidurys Lietuvos. Pušynėliai. Kalneliai.
Kelio vingiai. Takeliai siauri.
Prie sodybų parimę berželiai.
Vėjų gūsiai visi keturi.
 
Ežerai mėlynai nudažyti.
Ir linai žydi taip mėlynai.
Tarp linų, ežerų bokštai švyti.
Šiluva ten – šventovė jinai.
 
Padavimais, legendom ir raštais
Apipinta visa Lietuva.
Šiluva – tik mažytis jos kraštas.
Maldomis ir stebuklais gyva.
 
Rudenėjant čia minios suplaukia.
Ir seni, ir jauni, ir maži.
Balti bokštai čia Lietuvą šaukia.
Kviečia maldai šventovė graži.
 
Čia seniai laukuose piemenėliams
Pasirodė Marija šviesi.
Nuo dienos tos daug laiko praėjo.
O Tu Šiluvoj tebesi.
 
Į Tave kreipiam žvilgsnį ir ranką
Tiesiam, prašom sveikatos, tiesos.
Nuoširdumo, maldos Tau užtenka,
Kad suteiktum ramybės, šviesos.
 
Tai ir saugok mus, žemės keleivius.
Su Tavim mūsų širdys gyvens.
Vidury Lietuvos. Tarp pušynų kalnelių
Nenuženk, nenuženk nuo akmens.
 
Prisikėlimas
 
Vakar, kaip visada, išaušo rytas.
Ir saulė ta pati, ir žemė ta pati.
Tik aš norėčiau būt, jei leisi, kitas,
Ir prie manęs kad, Viešpatie, Tu būtumei arti!
 
Gal saulė vis tekės, vis leisis,
O gal ir debesuotas bus dangus?
Su viltimi, žinau, aš pasikeisiu,
Nes noriu būti geras tik žmogus.
 
Ir aš tikiu, pavasarį žolė kai dygsta,
Kai rudenį geltonos varpos laukuose.
Kas tiki ir tvirtybės turi – nepaklysta
Ir būna Tavęs trokštanti dvasia.
 
Žinau – aš žemėje Tavęs nepamatysiu,
Bet meilėj mano ir tiesoj esi.
Kad nuo skausmų kartais nepaklysčiau,
Tegul man šviečia Tavo meilė ta šviesi.
 
Tik vieno noriu – būt tvirtu, teisingu
Ir prisikelti širdyje tik Tau.
Galiu čia žemėj būt laimingas,
Kai ateitį prasmingą aš matau.
 
Tikėjimas širdy
 
Kada sunku, kada vilties nelieka,
Kada gyvenimo užgriūna lavina,
Kada nesuprantu visai jau nieko,
Kada širdis gerumo būna alkana.
 
Bažnyčion ateinu. Sugirgžda durų vyriai.
Jinai tuščia. Tyli kaip niekada.
Klaupiuosi prieš altorių, prieš Marijos. Tyliai.
O lūpose pagalbos prašanti malda.
 
Tai gal ne žodžiai, o gilus širdies troškimas,
Tikėjimas, kad būsiu išklausytas kaip visi.
Ir nežinau, iš kur tada ramybė imas
Lyg, rodos, kad šalia, Marija, tu esi.
 
Akis užmerkiu. Širdyje lengvėja,
O tu – ta Šiluvos – ta nuo akmens
Į mano sielą stebuklu atėjus ...
Ir tas stebuklas skausmą pragyvens.
 
O ta malda taip paprasta – „Sveika, Marija“.
Taip paprasta, bet juk kasdien nauja.
Jai padedant sunki žaizda užgyja,
Kada širdy tikėjimas į ją ...
 
Balsas iš anapus
 
Kaip ten pas jus – naktis ar saulė šviečia?
O gal pavasaris mylėti kviečia?
Ar jau žydėjo sodai ar alyvos?
Ar dar ilgai gyventi viltys gyvos?
 
Ar dar pasėjate daržuos aguonų?
Ar kepat krosny dar naminę duoną?
Ar stalas užtiestas ta staltiese kaip sniegas?
Ar naktimis gilus, ramus ar esti miegas?
 
Ar dar ateinate prie pilko kauburėlio?
Ar užperkat Mišias už vargšę vėlę?
Ar neišklystat dar gyvenime iš kelio?
Žinau – labai sunku. Pavargote vaikeliai?
 
Bet ką gi padarysi – taip išėjo,
Kad jau kai kas išėję – neparėjo.
Kad jau paliko darbą nebaigtą ir mintį
Ir kad nespėjo nei paguost, nei nuraminti...
 
Jūs tik nematot – mes visai šalia:
Medžiu pavirtę ar laukų gėle...
Net gal giesmėj to pilko paukščio
Iš nesuprantamo mūs protui aukščio.
 
Jūs tik nejaučiat – mūsų mintys liko
Ant vasaros žolės, ant gruodo pliko.
Ateinam mes į baltas mėnesienas,
O mūsų atminty vis blaškos jūsų dienos...
 
Tai kas, kad šitaip viskas susiklostė?
Jau giltinė ir vėl dalgiu paglostė...
Ir taip rikiuojasi po kryžiais ilgos eilės...
Nespėję žemėj išmylėti meilės...
 
Kalėdų varpelis
 
Skamba Kalėdų varpelis
Į mano širdį.
Kasdienis laukimų kelias
Nugirdė mane, nugirdė:
 
Kad nerastum duris užrakintas,
Kad iš kamino kiltų dūmas,
O protą vis kad svaigintų
Tavo artumas...
 
Ir jausmas šventas apsvaigo,
Belaukdamas kartais paklysta.
Kad tik greičiau eitų laikas,
Kad tik dangus nenukristų.
 
Kasdienybėj ateik
 
Kur vargonų muzika gaudžia,
Kur žvakių liepsna, smilkalų kadugys,
Atsinešam dalią nežinomą, graudžią,
Turėdami viltį, širdis kad pagis.
 
O Kristau, išgirski, maldas išklausyki,
Kaip vabalas mažas juk žemėj esu.
Šaukiaus Tavęs, rodos, šaukiausi ne sykį.
Išvesk tai į kelią po vėtrų visų.
 
Nereikia stebuklų. Jie būna – nebūna.
Vilties tik, ramybės ir sąžinės reik.
Į sielą, į protą, į žemišką kūną
Paprastoj kasdienybėj stebuklu ateik!
 
Ateiki, o Kristau, per žmones per gamtą,
Kasdienybėj pajust teisingumą mums leisk.
Gyvenimo vingiuos tegul būna lemta
Kerštą ir pykti į meilę iškeist.
 
Ir tada dar stipriau gaus bažnyčios vargonai,
Tyresne širdimi mes ateisim tenai.
Būsime klystantys, žmogiški žmones,
Pripažindami tiesą ir Tave amžinai.
 
Dubysa
 
Banguoja Dubysa gimtoji
Į Nemuno glėbį toli.
Jai gluosniai svyruokliai pamoja,
Jai moja berželiai žali.
 
Pavasariais ievos čia žydi,
Nuaidi gegutės ku – ku.
Ir lieka žolėj gili brydė,
Kai eina naktis virš laukų.
 
Čia liepos, čiobreliai ir kmynai,
Nuo saulės čia svaigsta galva.
Taip gera ir šilta krūtinėj,
Kad mano Dubysa gyva.
 
Kai liūdna, einu prie Dubysos.
Kai linksma, prie jos aš einu.
Čia mano gyvenimas visas
Ir skausmas, ir džiaugsmas dienų.
 
O ji vis banguoja iš lėto,
Tyli kaip tie gluosniai seni.
Paguostų, jeigu prakalbėtų,
Nupraustų šaltam vandeny.
 
Nors būčiau labiausiai suklupęs –
Prašvistų diena vėl šviesi.
Dubysa, gimta mano upe.
Tau ačiū, kad tokia esi.
 
    

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 10 22
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija