Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

                                                    

Projektas „ Ariogalos krašto kryždirbystė“

Raseinių vietos veiklos grupė „Raseinių krašto bendrija“ kartu su rajono kaimų bendruomenių sąjunga ( pirmininkė Loreta Sirvidienė) rugpjūčio mėn. organizavo kraštotyrinę ekspediciją „Ariogalos krašto kryždirbystė“, finansuojamą iš Lietuvos Kultūros ministerijos. Tai edukacinis- pažintinis projektas kaimų bendruomenių jaunimui, kurie ieškojo kryžių, koplytėlių, lankė kryždirbius: piešė, fotografavo. (Projekto vadovė Savivaldybės vyr. specialistė kultūros vertybių apsaugai ir turizmui Gražina Pečkaitienė).
 
Projekte dalyvavo 51 dalyvis, aplankyta virš 30 kryžių, koplytstulpių, seniūnijoje žinomi kryždirbiai: Alfonsas Cikas ir Boleslovas Gulbinas, užfiksuota 10 senų etnografinių sodybų, išsiaiškintos 2 kapinaitės ir 1 užkasimo vieta.
 
Rugpjūčio 17 dieną ekspedicijos dalyviai susirinkę Ariogaloje, peržiūrėję sukauptą medžiagą, fotonuotraukas, patikslinę anketas, vadovaujami dailininkės, mokytojos Gintarės Borkertaitės gamino kryžių skulptūras. Susitikime su  Ariogalos Šv. arkang.Mykolo parapijos klebonu Gintautu Jankausku dalyvavo seniūnijos, kaimų bendruomenių vadovai, mokytojos.
 
Gintarė Borkertaitė yra Raseinių menininkų bendrijos „Pegasas“ narė. Dailininkė dirba grafikos, tapybos ir fotografijos srityse. Yra dailės vyresnioji mokytoja Raseinių „Kalno“ vidurinėje mokykloje ir Raseinių meno mokykloje dailės klasėje. Dalyvauja paveldo renginiuose, fotokonkursuose, etnokultūrinėse pažintinėse ekspedicijose „Už Raseinių ant Dubysos“ parodose ir įvairiuose renginiuose.
 
G. Borkertaitės sumanymu Ariogalos seniūnijos moksleiviai gamino skulptūrėles iš muilo. Plastinės medžiagos dėka vaikų rankomis gimė monumentalūs kūriniai. Išaiškinus kryžiaus struktūrą, reikšmę, eskizas perkeliamas ant pasirinkto muilo dydžio gabalo ir pjaustoma peiliuku. Pasitelkus kantrybe ir tikėjimu iki galo atsargiai raižoma, skobiama ir vandens pagalba gludinama medžiaga.
 
Projekte „Ariogalos krašto kryždirbystė“ moksleiviai bandė atspindėti mažosios architektūros fragmentus. Pagamintose muilo skulptūrėlėse matosi įvairios augmenijos motyvai, archaiški ir tradiciški ornamentų motyvai ir rastų kryžių fragmentai.
 
Ariogalos šv. arkang. Mykolo parapijos klebonas kun. G. Jankauskas susirinkusiems moksleiviams išsamiai papasakojo apie kryžiaus infliaciją, nukryžiavimo kilmę, Jėzaus nukryžiavimą ir kryžiaus reikšmę.
 
Jis kalbėjo:
 
„Kryžių nedvejodami galime laikyti mūsų laikų simbolių simboliu. Jis jau seniai ir drąsiai peržengė ne tik krikščionių Bažnyčios, bet ir Vakarų pasaulio meno istorijos ribas. Jis tapo kultūrų dalimi, vizitine kortele (Kryžių kalnas!), kaip atpažinimo ženklas matomas kasdien ir daug kur: ant valstybinių vėliavų, organizacijų rekvizitų (Raudonasis kryžius), įstaigų (vaistinės), kapinėse ir t. t. Jis puošia mūsų automobilių veidrodėlius ir, be abejo, mūsų krūtines. Kryžius yra labai mėgstamas papuošalas, beje, ne tik krūtinių. Jis segamas neįtikėtiniausiose kūno vietose (prie bambos, krūtų, antakių, lūpų), ištatuiruojamas taip pat stulbinamai išradingais pavidalais tiek pat išradingai pasirinktose kūno dalyse. Kryžių kaip papuošalą labai populiarina ir įvairiausio plauko žvaigždės: Madona, Princas, R. Williamsas, ir kiti. Neseniai spaudoje pasirodė Eltono Johno nuotrauka su jo "žydruoju" gyvenimo draugu, kur dainininkas apsirengęs juodai, o ant krūtinės puikuojasi gigantiškas blizgantis sidabrinis kryžius.

Kryžius naudojamas visur ir kokiomis tik nori prasmėmis. Jis praranda savo pradinę simbolinę reikšmę ir galų gale ima simbolizuoti ką tik nori. Manau, kad per daug pripratom prie gražių krucifiksų ant sienos ir pamiršom, kas iš tikrųjų įvyko. Manau, jog mes žinome, kad Jėzus buvo plakamas, kad jis nešė savo kryžių, kad jo pėdos ir rankos buvo pervertos vinimis; deja, retai pamąstom, ką tai reiškia.

Dėl to labai pravartu protarpiais prisiminti laiką prieš du tūkstančius metų. Laiką, kada kryžius turėjo vieną vienintelę prasmę – buvo vienas iš baisiausių bausmės ir pažeminimo įrankių.

Evangelijos apie nukryžiavimą pasakoja tikrai nedaug – "ir jie jį nukryžiavo". Daugiau sužinome apie tai, kas dėjosi aplinkui, kai vyko nukryžiavimas. Visiems to meto žmonėms buvo aišku, kas yra nukryžiavimas – tai viena iš baisiausių mirties bausmių. Bet mums, norint geriau suvokti pagrindinius šv. Rašto įvykius ir apskritai Naujojo Testamento idėją, būtina išsamiau pakalbėti ir apie kryžių kaip įrankį, ir apie nukryžiavimą kaip procesą.

Tikslių duomenų apie nukryžiavimo atsiradimą nėra. Jį praktikavo daugelis antikos tautų. Tikriausiai jis buvo išrastas Persijoje. 330 metais pr. Kr. iš persų nukryžiavimą perėmė didysis graikų užkariautojas Aleksandras. Nukryžiavimas buvo praktikuojamas ir Šiaurės Afrikoje. O romėnai jį ėmė taikyti apie 200 metus pr. Kr. Jis buvo įtrauktas į bausmių kodeksą ir pradėtas praktikuoti sistemingai. I a. pr. Kr. nukryžiuoti buvo šeši tūkstančiai Spartako sukilimo vergų; Jeruzalės apsupties metu (68–70 po Kr.) kasdien buvo kryžiuojami šimtai žydų, iki romėnams baigėsi mediena.

Bausmė nukryžiuojant visiems buvo gerai žinoma ir jos buvo bijomasi. Panaikinta tik 315 m. imperatoriaus Konstantino.

Lotyniškai kryžius vadinasi crux ir reiškia "pastatytas baslys, kuolas" – iš pradžių mirties bausmei vykdyti buvo naudojamas tik baslys. Asirai, garsėję ypatingu žiaurumu, priešus maudavo ant nusmailinto baslio.

Dažniausiai žmonės buvo kabinami ant tikro kryžiaus, padaryto iš dviejų baslių. Buvo T formos kryžius (Antonijaus kryžius), X formos kryžius (Andriejaus kryžius) ir krikščionių simbolis, keturgalis kryžius iš dviejų sukryžiuotų baslių.

Nukryžiavimą romėnai vykdė pagal tam tikrą tvarką: kaltinamajam turėjo būti paskelbtas mirties nuosprendis "tu būsi nukryžiuotas!" Nuteistasis visą kryžių ar dažniausiai tik skersinį balkį nuo teismo į bausmės vietą užmiestyje turėdavo nusinešti pats. Bausmės įvykdymas visuomet buvo viešas. Bausmės vykdytojai, budeliai buvo keturi kareiviai ir karininkas. Jis turėdavo didelėmis raidėmis užrašytą mirties nuosprendį.

Bausmės įžanga: nuteistasis būdavo nuplakamas. Rimbas buvo su gale įtaisytais smulkiais kauliukais arba švino gabaliukais. Plakant oda būdavo prakertama kartais iki kaulo ir vien nuo to buvo galima mirti.

Po to pasmerktasis būdavo tvirtinamas prie kryžiaus – dažniausiai prikalamas vinimis, kartais pririšamas. Pirmiausiai prie skersinio balkio galų didelėmis vinimis būdavo prikalamos ištiestos rankos, tačiau ne per plaštaką, o per riešo sąnarį, kad neišplyštų. Po to skersinis balkis su prikaltuoju būdavo užkeliamas ant jau pastatyto vertikaliojo balkio arba pastatomas ir į žemę įkasamas visas kryžius. Tada būdavo kalamos kojos, tikriausiai kiekviena atskirai ir ne per pėdą, o per pėdos ir blauzdikaulio sąnarį.

Vertikaliojo balkio viduryje būdavo pritaisoma medinė atrama, į kurią nukryžiuotasis galėjo remtis sėdmenimis, tačiau ne dėl kančios palengvinimo, o kad ne per daug greitai uždustų. Kryžiaus viršuje būdavo pritvirtinamas lapas arba lentelė su mirties nuosprendžiu. Pastatyto kryžiaus aukštis siekė du, du su puse metro.

Paties prikalimo prie kryžiaus taisyklių nebuvo, todėl šio proceso "kokybė" kiekvieną kartą priklausė nuo bausmės vykdytojų supratimo, fantazijos ir nuotaikos.

Mirtis ant kryžiaus būdavo gana lėta; kol numirdavo, prikaltasis iškabėdavo kelias valandas, kartais gal net dieną. Kadangi būdavo pažeisti sąnarių nervai, tai kiekvienas judesys kainuodavo nežmonišką skausmą. O judėti būtinai reikėjo, nes tokia ypatinga kūno būsena labai sunkino kvėpavimą. Norint įkvėpti, reikėdavo išsitiesti – vadinasi, remtis tomis kūno vietomis, kurias labiausiai skauda: prikaltomis kojomis ir rankomis bei rimbo sukapota nugara. Kiekvienas įkvėpimas buvo neapsakoma kančia.

Daugeriopa kančia: didelis nukraujavimas, žaizdų uždegimai, karščiavimas, troškulys (ilgą laiką svilinant rytietiškai saulei) bei nuolatiniai siaubingi skausmai.

Kokia pagrindinė nukryžiuotojo mirties priežastis, sunku pasakyti. Be abejo, daug priklausydavo nuo fizinės nuteistojo būklės, tačiau manoma, kad galbūt dėl skausmo šoko, nukraujavimo ir širdies darbo sutrikimo. Kitų nuomone, nuteistasis tiesiog uždusdavo arba mirdavo dėl kraujo ir skysčių netekimo sukelto šoko.

Mirties procesą kontroliuodavo baudėjai, jie nustatydavo ir mirties faktą. Dažniausiai mirusysis būdavo paliekamas ant kryžiaus natūraliam sunykimui ir paukščiams sulesti.

Nukryžiavimas – viena iš žiauriausių mirties bausmių, praktikuotų žmonijos istorijoje. Tiesiog legalizuotas sadizmas.


Retai šia bausme buvo baudžiami tos valstybės piliečiai. Pavyzdžiui, Romos pilietis galėjo būti nukryžiuotas tik išimtiniais atvejais, pvz., didelės išdavystės atveju. Jiems buvo taikomos "humaniškesnės" bausmės, tokios kaip galvos nukirtimas. Tačiau piliečio statusą turėjo tik mažuma. Kryžius buvo daugumos, tai yra liaudies bausmės įrankis: vergų, plėšikų, maištininkų, dezertyrų, karo belaisvių.

 Aukščiausia žydų mirties bausmė buvo užmušimas akmenimis.
 
Jėzų nukryžiavo romėnai, todėl viskas vyko taip, kaip buvo priimta pas juos. Tačiau yra keletas ypatumų, jau vien dėl to, kad ta bausmė buvo vykdoma Judėjoje.

Mato Evangelijoje nukryžiavimas aprašomas išsamiausiai: ketvirtadienio vakaras, paskutinis pasibuvimas su mokiniais, paskutinė vakarienė, Getsemanė, Jėzaus stresinės būsenos, agonija. Lukas kaip gydytojas Jėzaus būseną apibūdina detaliau: jo veidu tekėjo prakaitas, susimaišęs su krauju.

Jėzų suima šventyklos policija; teismo taryboje (apklausa trunka iki paryčių); mirties bausmė už tariamą piktžodžiavimą.

Mirties nuosprendį turėjo patvirtinti romėnai. Pilotas neranda kaltės, bet bijo žydų sąmyšio ir dėl to pasiduoda jų įtakai, leisdamas įvykdyti mirties nuosprendį. Kareivių patyčios, erškėčių vainikas ir purpurinis apsiaustas. Jėzus nuplakamas, netenka daug kraujo. Pilotas tikisi, kad žydams to pakaks ir jie apsigalvos. Tačiau žydai reikalauja mirties bausmės.

Kelionė į bausmės vietą už miesto (šiandien tai Jeruzalės centras). Jėzus nusilpsta ir nebepajėgia nešti savo kryžiaus. Nuosprendžio įvykdymas Golgotoje ("Kaukolės vietoje") kartu su dar dviem nusikaltėliais (tikriausiai Jėzus nebuvo visai nuogas, kaip įprasta vykdant tokias bausmes; romėnai atkreipė dėmesį į griežtą žydo gėdos suvokimo paprotį). Jėzaus kryžius galėjo būti aukštesnis, nei įprasta, nes Jn 27, 48 rašoma, jog kempinę užmovė ant nendrės, kad paduotų Jėzui atsigerti.

Jėzus mirė nepraradęs sąmonės; jis nepriėmė žydų siūlomo svaiginančio gėrimo, paprastai duodamo nukryžiuotiesiems. Minios patyčios Mt 27, 39–44. Jėzus mirė palyginti greitai, maždaug po 6 valandų, vėlyvą popietę. Žydų valdžiai tai labai tiko, kadangi artėjo šeštadienis, žydų šabas. Viskas turėjo būti baigta laiku. Todėl dviem greta nukryžiuotiems nusikaltėliams buvo sulaužyti bauzdikauliai, kad šie negalėtų išsitiesti ir greičiau mirtų. Išimtis yra ir tai, kad Pilotas leido Jėzų nuimti nuo kryžiaus ir palaidoti.

Nekaltas buvo nubaustas pačia baisiausia bausme – viena iš didžiausių visų laikų teisėsaugos žmogžudysčių. Kaltės nebuvo, jos negalėjo įrodyti abu pagrindiniai kaltintojai – aukštųjų kunigų taryba ir Pilotas (Luko 23, 4).

Įprastas besikankinančių nuteistųjų elgesys buvo baisūs keiksmai ir prakeiksmai. Jėzus taip nedaro, nors nuteistas be kaltės, priežasčių tam turi daugiau už kitus. Jėzus elgiasi priešingai – jis meldžiasi už savo baudėjus: "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą."). Nieko nuostabaus, kad tokį išskirtinį elgesį pastebi baudėjų komandos vadas ir pripažįsta Jėzų esant Dievo Sūnumi“.
 
Šias mintis moksleiviai įdėmiai išklausė. Jų širdyse ir prote pasiliko ne tik nauja informacija, bet ir gimė naujos mintys ateities pamąstymams. Klebonas moksleiviams padovanojo lankstinuką „Ariogalos šv. arkang. Mykolo parapija“.
 
Projekto rėmėjai:
 
Raseinių rajono savivaldybės administracija ( direktorius Liudas Kavaliauskas)
Viduklės Šv.Kryžiaus bažnyčios klebonas Albertas Stanulis
Butkiškės  Šv. Jono krikštytojo bažnyčios klebonas  Žygintas Veselka.

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 12 11
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija