Kauno arkivyskupija Raseinių dekanatas  
       
Naujienos
Laikraštis
Šiluvos Jubiliejus
Ariogalos enciklopedija
Apie Ariogalą ir seniūniją
Bažnyčios ir parapijos istorija
Dvasininkai
Pastoracinė taryba ir sinodo grupė
Gyvenimas
Kalendorius ir nuorodos
English
 
 
Interneto svetainė:
kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala
El. paštas:
ariogala@kaunas.lcn.lt
 
Šv. Mišios:
Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00
 
 
Skelbimai:
 
MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS
 
Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.
 
Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.
 
Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.
 
ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA
Įmonės kodas: 191045223
PARAMOS SĄSKAITA
LT 77 7300 0100 9954 0167
Bankas: Swedbank.
 
Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.
    

 

NAUJIENOS

Dvasinio susitelkimo akimirkos

2009 m. kovo 29 d. Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje vyko gavėnios rekolekcijos. Jas pravedė Lietuvos partizanų kapelionas mons. Alfonsas Svarinskas. Svečias Votyvos šv. Mišiose pasakė pamokslą. Prieš Sumos šv. Mišias pašventino naują raudonos spalvos arnotą, aukojo šv. Mišias ir pasakė pamokslą.

 

Votyvos šv. Mišių metu giedojo parapijos jaunimo grupė, vadovaujama Ariogalos gimnazijos tikybos mokytojos Laimutės Neverdauskienės. Sumos šv. Mišiose giedojo Ariogalos Sumos choras, vadovaujamas Marijos Vaitekūnienės.

 

Mons. A. Svarinskas pamoksluose pabrėžė atitolimo nuo bažnyčios problemą ir kvietė tikinčiuosius, ypač jaunimą, aktyviau dalyvauti sekmadieniais šv. Mišiose, būti sąmoningais katalikais.

 

Votyvos šv. Mišių metu per pamokslą mons. A. Svarinskas sakė:

 

Dabar – malonės metas, dabar – išganymo diena. Ieškokite Viešpaties, kol Jis yra arti, kol Jį  galima rasti. Dievas gi taip pamilo pasaulį, kad atidavė vienatinį savo Sūnų, kad kiekvienas, kuris į Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Šventas Augustinas meldėsi: „Viešpatie, leisk man pažinti Tave ir nieko daigiau nebetrokšti, kaip tik Tavęs vieno“.

 

Šiais švelniais žodžiais Bažnyčia kviečia į atgailą. Gavėnia, atgailos metas, eina prie pabaigos. Visa, ko neleidžia Bažnyčia, buvo skelbta, bet siūlau, kad kiekvienas į Velykas atneštų savo laisvanorišką auką. Pavyzdžiui, kas rūko – nerūkyti per Gavėnią, kas išgeria stiklelį – negerti, jaunimui – nevalgyti saldainių, neiti į kiną, duoti televizoriui vieną kitą savaitę atostogų, kad žmogus galėtų sugrįžti į save ir pamąstyti. Bažnyčia per Gavėnią pažymi du dalykus: iš vienos pusės nuodėmę, kuri atskiria žmogų nuo Dievo, iš antros pusės – Dievo gailestingumo malonę, kuri sutaiko su Dievu. Ir mes trumpai pamąstykime, kas yra nuodėmė mūsų gyvenime ir ką ji reiškia.

 

Yra gražus Evangelijoje pagal šv. Luką pasakojimas apie sūnų palaidūną. Daugelį rašytojų – sudominęs šis pasakojimas. Paklausykime: vienas tėvas turėjo du sūnus, ir vienas jaunesnysis kartą sugalvojo ir sakė: „Tėve, atiduok mano dalį ir aš iškeliauju“. Ir, palikęs tėvą, iškeliavo. Gyvendamas nedorai svetimame krašte viską prarado ir beliko viena – eiti ganyti kiaulių. O kiaulės, žinot, buvo nešvarus gyvulys. Jam buvo didžiausias pažeminimas, ir taip atitiko, kad šeimininkas jam net kiaulių jovalo valgyti nedavė. Tada jis prisiminė, kad turi tėvą, kurį paliko namuose, kur buvo geros gyvenimo sąlygos, todėl nutarė grįžti ir atgailauti: „Tėve, nusidėjau Dangui ir tau“. Ir sūnus grįžo, ir tėvas jį, priėmė, davė naują rūbą, žiedą, iškėlė pokylį.

 

Štai toks nuodėmės vaizdas. Jeigu mūsų paklaus, kas yra nuodėmė, trumpai atsakysime, kad tai Dievo ar Bažnyčios įsakymų, įstatymų sulaužymas laisva valia. Kai žmogus gerai pažįsta nusikaltimą ir laisva valia tai atlieka, jis padaro nuodėmę. Nuodėmė yra ne kas kita, kaip sukilimas prieš Dievą. Žmogus atsisako tarnauti Dievui. Tuomet tvarinys sukyla prieš Dievą ir nori laimėti. Ne. Jis tiktai pralaimi. Buvo angelai, kurie sakė: “Netarnausiu“. Ir neteko Dangaus. Buvo pirmieji tėvai, kurie atsisakę tarnauti, padarė nuodėmę. Jie neteko Rojaus, nemirtingumo ir veido prakaite turėjo valgyti duoną. Tokiame pasaulyje, kuriame įsivyrauja nuodėmė, mums nebėra ką veikti, tada mes tiktai kenčiame ir sunkiai kenčiame. Viena aišku, kad už nuodėmę reikės atsakyti. Nuodėmė yra toks baisus dalykas, kad reikėjo net Dievo Sūnaus mirties. Žmonija, padariusi nuodėmę, jautė, kad padarė didelį nusikaltimą, bet neturėjo jėgų ir neturėjo galimybės pakilti iš nuodėmių, nors pirmieji žmonės išgalvojo įvairius eleksyrus, kad pratęsti gyvenimą. Ko tik jie nedarė, bet niekas jų neišvadavo. Ir atėjo Dievo Sūnus, tapo Žmogumi ir mums paskelbė, kad Dievas mus myli. O žmogui meilės reikia ne mažiau, kaip reikia oro, saulės, duonos, laisvės. Reikia ne kolektyvinės, bet individualios meilės. Dievas kiekvienam žmogui teikia individualią meilę. Ir didelė nelaimė kada žmogus nukrypsta nuo Dievo, tada jis daro nuodėmes, ir Žemė tampa jau nebe Dangaus prieangiu, bet pragaru.

 

Štai ir pas mus, broliai, ėjo klaidinga revoliucija, klaidingos idėjos, kad Dievo nereikia, kad žemėje galime pastatyti Rojų, turėsime pakankamai duonos, lašinių ir visa kita ir nereikės Dievo, ir gyvensim laimingai. O ką dabar matome? Lietuvoje viešpatauja nuodėmė. Kaune, prie Pilies pastatė tualetą, sumokėjo virš pusę milijono litų ir dabar tą tualetą vadina auksiniu tualetu. Vilniuje kažkas sulenkė prie Seimo tris vamzdžius ir sakė, kad sumokėjo beveik 300 tūkst. litų. Žiemą pastatė ledo rūmus Rotušės aikštėje ir sumokėjo 800 tūkst. litų. Per Naujus metus padarė apšvietimą todėl, kad Lietuva tapo Europos kultūros sostine – sumokėjo 800 tūkst. litų. Taigi, švaistėm biudžetą, o dabar stovime katastrofos išvakarėse. Mažina atlyginimus ir pinigų mokesčiams reikalauja, o jų nėra. Ir dabar net galvoja, kad reikėtų sumažinti pensijas. O kokios jos yra, net gėda apie jas kalbėti. Taigi, labai labai mažos. Vienintelis dabar dalykas yra grįžti prie Dievo. Kito kelio nėra. Dabar kalbama apie šitą ekonominę krizę. Bet dabar yra ne ekonominė krizė, bet pirmiausia yra dvasinė krizė. Kada mes nutolom nuo Dievo, laužėm Dievo įsakymus – tai ir gavome tai, ką dabar turime.

 

Miela jūsų bažnyčioje matyti daug brandaus amžiaus žmonių ir gražaus jaunimo. Tiesa, ne visi atėjo į bažnyčią, bet visgi jūs esate tie šaukliai, kurie eis į gyvenimą ir kitus kvies prie Dievo. Be Dievo nėra išganymo.

 

Mieli broliai ir sesės, kiekvienam dabar reikia pamąstyti, koks gi mūsų gyvenimo tikslas. Mūsų gyvenimo tikslas yra laimėti Dievą, laimėti amžiną laimę dėl to, kad Žemėje mūsų troškimo būti mylimam ir mylėti niekas nepatenkina. Mums reikia Dievo. Ir mes gi matome Žemėje, kad žmonija gimsta, kad ir kultūrinis gyvenimas auga, bet, ateina mirtis, ir viskam yra pabaiga. O kas po to? Žmogus nori gyventi amžinai. Dievas pažadėjo mums amžinąjį gyvenimą, jeigu mes gyvensim pagal Jo nurodymus: išvengsime nuodėmės, gyvensime pašvenčiamos malonės stovyje, darysime gerus darbus, mylėsime artimą visa širdimi, ir tada tikrai laimėsime. Mieli tikintieji, ypač jaunimas, kiekvieną vakarą po maldos paklauskite, ar aš einu su Dievu, ar aš einu prieš Dievą. Jeigu einu su Dievu, tai turiu savo širdį apsaugoti nuo blogio ir savo gyvenimu tarnauti gėriui: visą gyvenimą pašvęsti daryti gerus darbus. Priešingai, mano gyvenimas bus tuščias, ir aš nesulauksiu to, ko turiu sulaukti. Jeigu kiekvieną dieną mes pakartosime savo nusistatymą, ir melsimės Dievo pagalbos, mes tikrai tapsime Dievo vaikais. Dabar Jūsų pasiklausiu, ar Jūs einate su Dievu, ar tiesiog esate abejingi? Be abejo, kad ne. Jūs einate su Dievu. Norint kovoti,  aš iš savo patirties tai žinau, kad be Dievo nieko negalime padaryti. Norint kovoti, reikia būti stipriam. Todėl aš pasakysiu, bent tris trumpus dalykus, ką reikia daryti, kovojant prieš blogį, kurio tiek daug pasaulyje ir mūsų valstybėje.

 

Pirmiausia reikia bent kartą per mėnesį eiti šventos išpažinties. Dabar daug kas sako: „O kam ta išpažintis“. Amerikoj – liberalai. Masonai sako, kad nėra nei blogio, nei gėrio – yra malonu, yra nemalonu. Malonu eiti į karčiamą – eik į karčiamą; nemalonu eiti į bažnyčią – neik į bažnyčią. Yra malonumas, yra nusikaltimas, yra dorybė. Taigi, reikia šitą žinoti. Kas ką bekalbėtų, o jūs darykite viena: būtų gera, broliai, kas nėjote išpažinties, nuo šiol eikite ir man atvažiavus pas jus nebūtų veltui.

 

Antra, nepraleiskit sekmadieniais šv. Mišių. Bažnyčia įpareigoja po sunkią nuodėmę. Kiekvienas įstatymas turi išimčių; pavyzdžiui labai blogas oras, toli eiti, šalta, nėra sveikatos... Tada ką padarysi... Bet šiaip darbui šešios dienos, o septintoji diena – Viešpaties diena, ji paskirta Dievo garbei, sielos išganymui ir kūno poilsiui. Dabar daug kas keičiasi. Manau, kad kai kuriuos pavadinimus reiktų pakeisti. Kada dirbau Suvalkijoj, suvalkiečiai tokie kieti, truputį linkę į materialinį gyvenimą. Kada paskelbdavau, kad bus svetimoj parapijoj atlaidai, aš būsiu išvažiavęs ir vakare bus šv. Mišios – žiūriu, kad labai mažai mano suvalkiečių ateina. Tada klausiu: „O kodėl tokie suvalkiečiai bedieviai, kodėl jūs neinat į bažnyčią?“ Tada jie man sakė, kad mus anksčiau mokė, jog reikia išklausyti Sumos Šv. Mišias. Sumos Šv. Mišios visada buvo aukojamos dvyliktą valandą. Tuomet skelbiau,  kad pavasarį kaimynystėje bus atlaidai, o Suma pas mus bus septintą valandą vakaro. Žiūriu, mano suvalkiečiai vėl pradėjo gerai lankyti bažnyčią. Taigi, laikas keičiasi ir reikia prisitaikyti. Manau, kad dabar Sumos Šv. Mišias reikia aukoti ir Jūsų bažnyčioje dešimtą valandą.  Turėdami daugiau laisvo laiko žmonės gali vykti į ekskursijas, aplankyti svečius.

 

Trečia, reikia melstis. Meldžiamės mes už save, nes esame Dievo vaikai, dangaus paveldėtojai ir turime viską darytį sąmoningai. Pirmiausia reikia melstis už Tėvynę Lietuvą, kad išsaugotų mums laisvę ir nepriklausomybę. Melskimės už Bažnyčią. Mūsų jaunimas pagal svetimą pavyzdį įtikėjo nebe į Dievą, bet į krepšinį. Dabar lekia visi ir rėkia: „Krepšinis, krepšinis“. Gerai. Valstybė skiria 18 mln. litų sportui. Sakė, jie garsina Lietuvos vardą. O girdim per radiją: laimėjo penkioliktą, šešioliktą vietą. Ir labai retai pirmą vietą. O pinigus išleidžia. Taigi, ar jie garsina Lietuvos vardą? Grįžta iš užsienio nusipirkę dideles skrybėles ir  giedodami per himną kramto gumą. Nežino, kad himną reikia giedoti susikaupus ir rimtai. O jie kramto. Taigi, ar jie garsina Lietuvą? Jie demoralizuoja Lietuvą. Sportas yra geras dalykas, bet savo vietoj – kaip saldumynai po gerų pietų, bet vis gi yra pirmiau pietūs, o paskui visi priedai. Taip ir čia – gyvenimas, darbas, kultūra, visa kita, o paskui gerai ir sportas. O dabar sportas. Arba reklama. Sakė, kad yra organizacijos, kurios gina žmogų. Bet nėra, kurios apgintų nuo reklamos. Pateikia truputį informacijos ir vėl reklama. Net sovietų laikais buvo geriau. Jie visą reklamą rodydavo pradžioj teksto kokias penkias minutes, o paskui ramu. Taigi, mes esame reklamos vergai. Reikia melstis už Bažnyčią dabar, dėl to, kad niekas nebenori studijuoti kunigų seminarijoje. Laimei jūs turite klieriką. Pernai berods įstojo penki nauji kandidatai trims vyskupijoms, jau du pabėgo – beliko trys. O kiek jų liks po penkerių metų? Kas skelbs Dievo žodį? Kas teiks Sakramentus, kas aukos šv. Mišias, kas krikštys ir laidos mirusius?..  Dostojevskis jau XIX a. sakė:  „Jeigu Dievo nėra, tai gyvenimas – džiunglės, kur viskas galima“. Vienas rusų sovietinis rašytojas  rašė apie tai, kaip tėvas, viceministras, Maskvoje išleidžia sūnų į komjaunuoliškas statybas ir sako: „Sūneli, atmink, kad gyvenimas – tai džiunglės, kur pilna roplių. Kas pirmas perkąs gerklę, tas ir teisus“. Štai ir pas mus pasirodė džiunglės, nors nėra okupantų, o mes savo gyvenimą kuriam kaip džiungles. Vakare per miestą bijok pereiti, ir vagystės, ir dabar matoma, kad policija nebepajėgia kovoti su nusikaltimais. Taigi, pajėgūs kovoti yra tie, kurie tiki į Dievą. Mums reikia gražių pavyzdžių, reikia gerų katalikų, kuriuos matytumėme ir gatvėje, ir darbe, ir visuomenėje. Netoleruokime keiksmažodžių, venkime piktų darbų, kurkime Žemėje Dievo karalystę. Mums reikia melstis už Bažnyčią ir daryti gerus darbus. Kuo daugiau gerų darbų, tuo daugiau mes laimime pas Dievą ir pas žmones.

 

Norisi, kad mūsų žmonės, ypatingai inteligentai, duotų gražų pavyzdį jaunimui. Visi mes kuriame Dievo karalystę Žemėje – kiekvienas pagal savo galimybes ir sugebėjimus. Taigi, kurkime Dievo karalystę ir tikrai mirties valandą nesigailėsime. Ir aš manau, kad Lietuva sudėjo tiek daug aukų už laisvę, ir jos nebus veltui. Tiktai mes melskimės, prašykime Dievo pagalbos ir tikrai sukursime gražesnį gyvenimą, kur nebebus tiek daug nuodėmių, kur tiek nesilies ašarų ir kraujo, o priešingai – iš naujo Lietuvoje subatvakariais skambės graži lietuviška daina, kuri kels žmonių sielas prie Dievo ir skatins mylėti vieni kitus”.

 

Gavėnios rekolekcijų pabaigoje Ariogalos parapijos klebonas kun. Gintautas Jankauskas pasakė: “Leiskite nuoširdžiai padėkoti visų čia susirinkusių vardu Lietuvos partizanų kapelionui mons. Alfonsui Svarinskui už pravestas gavėnios rekolekcijas, už Sumos šv. Mišių auką, pamokslų metu išsakytas prasmingas, gilias bei pamokančias mintis. Mes visi Jums linkime geros sveikatos. Dievo globos bei palaimos, nešant į žmonių širdis Gerąją Naujieną – tikėjimo šviesą. Jūsų prasmingas gyvenimas, kova už tikėjimą ir laisvę ir mus skatina dar labiau mylėti Dievą ir Tėvynę Lietuvą”.

 

Keletas mons. Alfonso Svarinsko prisiminimų iš savo gyvenimo praeities:

 

Kodėl buvau įšventintas kunigu Spec. lageryje?

 

Patekau į kalėjimą būdamas studentu klieriku. Pirmą kartą teismas skyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Buvo labai sunkios darbo sąlygos: darbas anglies šachtose ar šachtų paviršiuje. Šaltis, kartais pasiekdavo iki -48 laipsnių Celsijaus. Paprastai būdavo bent tris mėnesius iš eilės -40 C šalčio. Rūbai buvo menki. Barakai seni, supuvę. Todėl šaltis košdavo kaip per rėtį. Blogas maistas atimdavo visas jėgas. Ir daug mirdavo dar pirmaisiais metais lageryje. Žmonės sakydavo: “Šiaurėje 12 mėnesių žiema, o likusi vasara”.

 

Stalino laikais nieko iš kalėjimo neišleisdavo. Baigus bausmę, nuveždavo į lagerio sargų vaktą ir paskelbdavo naują bausmės laiką: penkis, septynis ar aštuonis metus. Mirus Stalinui, viskas pradėjo keistis. Ir pradėjo iš lagerių išleisti, ir siųsti į tremtį, į Altajaus kraštą. Ten gyveno ir kentėjo daugelio tautų žmonės. Grėsė ir man Altajus, nes buvo likę apie metus bausmės.

 

Todėl ir lietuvis vyskupas Pranciškus Ramanauskas, su kuriuo sėdėjau vienam lagery, nutarė mane pašventinti, kad galėčiau patarnauti tremty buvusiems kaliniams.

 

Kunigystės šventimus gavau slaptai spec. lageryje 1954 metais spalio 3 d. šv. Teresėlės – misijų globėjos dieną.

 

Bet man neteko būti ištremtam. Pasibaigus bausmės laikui paleido į Lietuvą. Ir grįžęs  Tėvynėje darbavaus vos 23 mėnesius. Ir vėl areštavo už darbą su katalikišku jaunimu. Patekau į Mordoviją, apie 500 km. nuo Maskvos į pietus, 6 metams.

 

Trečią kartą buvau areštuotas 1983 metais sausio 26 dieną. Gavau 10 metų. Ir atsidūriau viduriniuose Uraluose. Bet 1988 metais pavasarį JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, lankydamasis Maskvoje, paprašė M. Gorbačiovo išlaisvinti mane iš lagerio. Ir taip 1988 m. atsidūriau Vokietijoje Augsburgo diocezijoje, nuostabaus vyskupo Joseph Stimple globoje. Aplankiau visas lietuvių kolonijas pasaulyje. Daugiau nei 10 kartų susitikau su popiežiumi Jonu Pauliumi II ir dabartiniu popiežiumi Benediktu XVI, jam būnant dar kardinolu, Vokietijos Speer mieste. Miestas įkurtas romėnų ir 1990 tais metais šventė savo 2000 metų jubiliejų.

 

Kalėjau su Ukrainos Bažnyčios galva arkivyskupu Joseph Slipij. Vėliau Romoje buvo paskirtas kardinolu.  Lageryje turėjau progos išgelbėti jo gyvybę.

 

Buvau teistas 5 kartus , tris kartus sėdėjau lageriuose. Teismas man buvo davęs ,,ypatingo recidyvisto” vardą. Bolševikų tardytojams ir teisėjams aiškinau, kad politinis kalinys negali būti recidyvistas. Lageriuose praleidau 22 metus. Lietuvoje dirbau 12 parapijų. Buvau Lietuvos Respublikos Seimo deputatu, vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, o dabar Lietuvos partizanų kapelionu.

 

Jau atšvenčiau amžiaus 84 metus ir kunigystės 54 metus.

 

Dėkoju Dievui už visą savo nelengvą gyvenimą. Ir dėl praeities nesigraužiu. Tik bijau, kad būsiu ne viską atlikęs Dievui ką privalėjau.

 

Ir dabar su šv. Pauliumi kartoju: ,,Geriau man būti su Kristumi, bet jei reikia mano broliams, pasiliksiu“.

 

 

 

 

  << į puslapio viršų
Atnaujinta 2017 12 01
 
© 2003 Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija