Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija (Kn)

	Kauno arkivyskupija	Raseinių dekanatas

Naujienos

Laikraštis

Šiluvos Jubiliejus

Ariogalos enciklopedija

Apie Ariogalą ir seniūniją

Bažnyčios ir parapijos istorija

Dvasininkai

Pastoracinė taryba ir sinodo grupė

Gyvenimas

Kalendorius ir nuorodos

English

Interneto svetainė:

kaunas.lcn.lt/parapijos/ariogala

El. paštas:

ariogala@kaunas.lcn.lt

Šv. Mišios:

Sekm.: 10.00 ir 12.00

Šešt.: 11.00 ir 17.00

II, III, IV, V – 17.00

Skelbimai:

MIELI PARAPIJIEČIAI IR VISI GEROS VALIOS ŽMONĖS

Prašome ir Jūsų suteikti finansinę paramą, kuri bus skirta Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos namų statybai.

Naujas pastatas bus skiriamas religinio, kultūrinio, meninio ir kitokio pobūdžio renginiams.

Ariogaloje jau tradiciniu yra tapęs politinių kalinių, tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių sąskrydis bei piligriminės kelionės į Šiluvą. Čia daug apsilanko žmonių ir su nuoskauda apgailestauja, kad nėra tinkamų parapijos namų.

ARIOGALOS ŠV. ARKANGELO MYKOLO PARAPIJA

Įmonės kodas: 191045223

PARAMOS SĄSKAITA

LT 77 7300 0100 9954 0167

Bankas: Swedbank.

Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišių metu maldose prisiminsime visus rėmėjus.

MAŽOJI ARIOGALOS ENCIKLOPEDIJA

Vytautas Šulskis

Ajauskas Celestinas

Gimė 1928-01-16, Juodaičiuose. Mokėsi Juodaičių pr. m-kloje, Raseinių gimn., vėliau – Ariogalos gimn. 1949 m. įstojo į VVPI liet. k. ir lit. fak. 1952 m. IV kurse suėmė už priklausymą VDS (ž). Po tardymo teisė, paskyrė 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. Lagerio tremtį praleido Kazachstane, Džezkazgano rūdos kasyklose, gavęs SZZ-654 num. Grįžo 1956 m. be teisės studijuoti. Vedė kl. draugę Žungailaitę Juliją ir dirbo Panevėžyje. Lagerio atsiminimus papasakojo „Studentų byloje“.

Ajauskienė-Žungailaitė Julė

Gimė 1929 m., Grajauskų k. Tėvas, vežamas į Sibirą, žuvo. Juliją globojo giminės. Mokėsi Ariogalos pr. m-kloje, 1949 m. baigė Ariogalos gimn., 1951 m. – Klaipėdos ped. inst. Mokytojavo Anykščiuose. 1953 m. įstojo į Vilniaus med. inst. Baigusi dirbo Panevėžio lig. chirurginiame skyriuje. 1958–1984 m. Panevėžio lig. Kraujo perpylimo skyriaus vedėja. Ištekėjo už Ajausko C. Duktė Nida – gyd., sūnus Marius – el. šaltkalvis.

Algimantai

Algimantų k. į piet. nuo Ariogalos, prie Žemaičių pl. Kaimo teritorijoje yra Gelžbetonio g-kla. Algimantai – sena gyvenvietė, įsikūrusi po žemės reformos. Čia 1965 m. kair. Dubysos krante, ariamoje žemėje rastas lobis – 35 varinės monetos. Lobyje buvo imperatorių Antonino I, Faustinos II, Marko Aurelijaus, Lucilos, Krispinos Augustos ir Komodo monetos. Lobis pateko į Kauno M. K. Čiurlionio galeriją, vėliau neteko tikslios metrikos (ištr. iš „Lietuvos gyv. prekybiniai ryšiai I–XIII a., V. 1972, 110 psl.). Algimantuose 22 kiemai, 43 gyv.

Aleksandrovka

Aleksandrovkos k. – 7 km nuo Ariogalos, tarp Karklės ir Gausantės up. 2 kiemai, 3 gyv.

Akmuo

Akmuo, seniau vartotas Lietuvoje ir kitur svorio matas apie 15 kg (30-40 rusiškų svarų). 764 m. Seimo konstitucija patvirtino Lietuvišką centnerį, arba birkavą, lygų 5 akmenims. Senuose dokumentuose (1606 m. prekyba su Tilže) parašyta, kad „Andrius Jonaičius iš Ariogalos turėjo linų (sėmenų) 1 statinę ir linų 1,5 akmens“.

Antvėjai

Antvėjų k. – 7 km į rytus nuo Ariogalos, prie kelio Ariogala–Čekiškė. 13 kiemų, 22 gyv. Antvėjuose žuvo partizanas Antanas Urbonas (1916–1945).

ARIOGALA

Miestelis įsikūręs „ten, kur Dubysa mėlyna juosta banguoja plati“, prie Žemaičių plento. Istoriniuose šaltiniuose Ariogalos vardas pirmą kartą minimas 1253 m. Mindaugo raštuose, kai jis naujai steigiamai Lietuvos vyskupijai užrašė pusę Ariogalos žemių, kurios 1257 m. Buvo perleistos Livonijos vyskupui. Miestelio vardas priklauso sudurtinių vietovardžių rūšiai, sudėtas iš asmenvardžio Aris ir daiktavardžio galas (Aris reiškė vietą, kraštą, pusę). Taip aiškina B. Kviklys „Mūsų Lietuvoje“. A. Vanagas „Lietuvos miestų vardai“ sako: „Tad Ariogala arba Eriogala būtų „Ario, Erio galas, kraštas“.

Senuose raštuose Ariogala vadinama Aragel(en), Erogel(en), Eroglen, Ergale, net Egol(en), lot. Erraoscholae, lenk. Ejragola.

Ariogalos pilis stovėjusi ant Dubysos kranto, kur įteka Taurupio up. Piliakalnis (20x13 m), atskirtas 9 m aukščio pylimu. Dabar visai suardytas. Antras piliakalnis yra Gėluvos k., ant Dubysos kranto (72x38‑m), atskirtas nuo lauko pusės pylimu ir grioviu, dar ir dabar aiškiai matomu. Trečias piliakalnis yra už Dubysos Kalniškių k., ant upės kranto tarp dviejų griovių, žmonių vadintas „barsukalniu“. Kalniškių k. buvę labai seni „kapeliai“, stovėję net kryžiai.

Ariogalą yra puolę kryžiuočiai 1294, 1322, 1348, 1349, 1352, 1355, 1377, 1378, 1382. Du kartus net kasmet. Ariogalos pilį sudegino Kuno Hattenšteinas, o visus gynėjus, išskyrus du, išžudė. Tais metais pirmą kartą minimas pilies išgriovimas, kituose raštuose apie pilį nieko nesakoma. 1409 m. Ariogala atsisakė priimti Vytauto paskirtą tėvūną Jurgį, reikalavo, kad jis būtų skiriamas iš žemaičių tarpo.

Ariogala buvo žymus administracinis centras. XIV–XV a. buvo viena iš 7 Žemaitijos apskričių (Raseiniai, Medininkai, Kražiai, Viduklė, Veliuona, Kaltinėnai). XVI_a. Žemaičiai padalinti į 48 valsčius, vienas iš jų yra Ariogala.

Lietuvos metraštis, sudarytas XVI a., laiko Ariogalą kunigaikščio Vytenio tėviške. Pagerbiant jo vardą Ariogala turi Vytenio g. Ariogaloje buvo DLK dvaras, tėvūnija (LDK žemės ar kitokia valda, paveldima iš tėvų ir nevaržomai perleidžiama kitiems), XVI a. seniūnija.

XV a. pastatyta bažnyčia (ž). 1640-05-26 karalius Vladislovas IV Ariogalai suteikė miesto teises – ruošti turgus, prekymečius (jomarkus), Stanislovas Augustas 1792-04-12 suteikė Magdeburgo miesto teises, antspaudą ir herbą (ž). 1992-07-05 Dubysos slėny Ariogala atšventė savo jubiliejų. Buvo atvykęs Seimo pirmininkas V. Landsbergis su žmona.

1416 m. Pastatyta medinė katalikų bažnyčia(vėliau kelis kartus perstatyta).

1538 m. Ariogaloje veikė net 36 karčiamos (smuklės).

1592 m. buvo parapinė mokykla.

1592 m. Ariogala vadinta miesteliu.

1847 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia (1944 m. nugriauta).

1861–1950 m. Ariogala – valsčiaus centras.

1941 m. vokiečiai nužudė apie 700 Ariogalos miestelio ir apylinkių gyventojų, daugiausia žydų.

1944-08-03 Ariogala sudegė, liko tik pakraščiai. Po karo Ariogala atstatyta, tapo mūrinė.

Sovietų okupacijos metais Ariogalos valsčiuje veikė Jungtinės Kęstučio apyg. Vaidoto rinktinės Lietuvos partizanai, spausdintas laikraštis „Laisvės varpas“. 1948 m. sunaikintas rinktinės štabas ir spaustuvė.

1950-06-02 iš 16 buvusių Raseinių ir artimų Ariogalai Vilkijos apsk. apylinkių sudarytas Ariogalos rajonas. Iki 1953 m. priklausė Kauno sričiai. 1954 ir 1959 m. buvo 14 apylinkių. Taip Ariogala tapo rajono pavaldumo miestu su 2 miesteliais – Betygala ir Pernarava.

1959 m. Ariogalos rajono apylinkės:

Agelaičių Gučkampio

Ariogalos Ilgižių

Berteškių Juodaičių

Betygalos Milašaičių

Butkiškės Paliepių

Didžiulių Pelutavos

Gėluvos Pernaravos

1959 m. Ariogalos rajonas panaikintas, prijungtas prie Raseinių rajono.

Nuo 1990 m. A. Vizbaro iniciatyva rengiami Laisvės kovų dalyvių ir tremtinių bei politinių kalinių sąskrydžiai. 2000 m. buvo susirinkę 15000 žmonių.

Ariogala išsidėsčiusi siauroje (0,2–0,8 km pločio ir 3 km ilgio) teritorijoje.

Gatvių tinklas stačiakampis. Senoje miestelio dalyje vyrauja mažaaukščiai pastatai, centre – dviaukščiai. Centre – neobarokinė bazilikinė dvibokštė bažnyčia, pastatyta 1939 m.

Ariogalos miestas pradėjo augti nutiesus Žemaičių plentą: pagerėjo susisiekimas, kursavo autobusai. Ketvirtadieniais vykdavo ūkininkų turgūs: parduodavo javus, amatininkų gaminius, žydai mėsininkai supirkdavo gyvulius.

1922 m. miestas perplanuotas, suskirstytas į sklypus, nutiestos gatvės, kai kurios išgrįstos. Nepriklausomybės metais buvo 15 gatvių. Vytauto g. grįsta visa, 4 – iš dalies, kitose – mediniai šaligatviai. Šiandien nėra tokių gatvių, buvusių prieš karą: Laisvės, Juozapavičiaus, Žaliosios, Aukštosios, Valsčiaus, Sinagogų, Gaisrininkų, Pirties. Bet atsirado naujų (ž).

Ariogalos miestas plečiamas pagal 1972 m. sudarytą bendrąjį planą (arch. P. Janulis). Mieste pastatyta daugiabučių namų, nuo 1982 m. užstatytas Verdėlupio gyvenamųjų namų kvartalas.

Mieste gausu želdinių: Purvės, Čėkuvos dvaro, Ariogalos girininkijos parkai (ž.).

Stovi nebaigti statyti pieninės mūrai ir pradeda irti gražus sveikatingumo centro pastatas, taip ir nepradėtas įrengti.

– Ariogalos archeologiniai paminklai

Senkapis (III–IV a.) Gėluvos k. laukuose.

Piliakalnis, vad. Birutės kalnu (Birutkalniu), kair. Dubysos krante, Gėluvos k. (72x38 m).

Piliakalnis, vad. Barsukalniu, yra apie 2 km į pietvakarius nuo Ariogalos, dešiniajame Dubysos krante, Bažavalės k.

Piliakalnis dešiniajame Dubysos kr., į šiaurę nuo kelio Ariogala–Raseiniai, Kalniškių k.

– Ariogalos biblioteka

Nepriklausomybės metais biblioteka buvo toje vietoje, kur dabar seniūnijos rūmai. Per karą sudegė.

Sudegė ir knygos, o būta labai gerų, kietais viršeliais. Fondas buvo turtingas. Norint knygų gauti iš bibliotekos pasiskaityti, reikėjo įmokėti 2 Lt užstatą, kuris buvo grąžinamas, jei skaitytojas daugiau knygų neimdavo.

1945 m. iš naujo atidaryta biblioteka su 360 knygų. Pirmasis bibliotekininkas buvo V. Skamarakas. 1948 m. vadovavo
Br. Žilinskaitė. Knygų jau buvo 755 už 2140 rb. 1952 m. – knygų 4097. Daug knygų buvo menkos vertės, daugiausia politinės. Jų gaudavo net keliolika egz., pvz., Stalino raštų – 18 egz., TSRS Konstitucijos – 40. Ypač daug buvo užsakoma laikraščių. Rusiškus laikraščius buvo privaloma užsakyti. Užsakydavo tokius: „Bolševik“, „Komunist“, „Sovietskaja knyga“, „Sovietskaja agronomija“ ir kt. Nuo 1958 m. pradėti knygų mainai. Ariogalos bibliotekai priklausė 18 kaimo bibl. 1959 m. kaimo bibliotekoms buvo atiduota 1086 knygos. 1962 m. panaikinus Ariogalos r., bibl. dirbo trys darbuotojos: bibl. vedėja, skaityklos vedėja ir bibliotekininkė. Knygas bibliotekoms siųsdavo bibl. kolektorius, kuris atsiųsdavo daug knygų rusų k., o tų knygų niekas neskaitydavo. Bibliotekininkės neskaitomą tiek politinę, tiek rusų k. literatūrą po kiek laiko nurašydavo.

1990 m. bibliotekoje buvo 11733 knygos. Vienam skaitytojui tenka 25 knygos, vienam mikrorajono gyv. 16 knygų.

Nuo 1988 m. bibliotekoje paliktas vienas etatas. Nuo 1989 m. prijungtas vaikų skyrius.

Atgimimo ir Nepriklausomybės metais bibl. fondas peržiūrimas, nurašoma menkavertė lit. 1989-1990 m. nurašyta 4340 egz. Grąžinamos anksčiau nurašytos, bet išsaugotos (nors buvo įsakyta sunaikinti) T. Venclovos, T. Kondroto knygos.

Dabartinis bibliotekos namas yra atvežtas iš kaimo.

Ilgiausiai bibliotekoje yra išdirbusios bibliotekininkės K. Ališauskienė ir M. Stankaitienė. Jos yra surinkusios daug kraštotyrinės medžiagos.

Bibliotekoje yra keli kompiuteriai.

(Iš K. Ališauskienės raštų)

– Ariogalos m. įstaigos, dirbtuvės, gamyklos

1. Ligoninė

2. Vidurinė m-kla

3. Seniūnija

4. Koop. parduotuvė

5. Paštas

6. Vaikų darželis

7. Elektros tinklai

8. Kultūros namai

9. Veterinarijos apyl.

10. Gaisrinė

11. Biblioteka

12. Vaistinės

13. Vet. vaistinė

14. Valst. melioracijos įmonė

15. Gelžbetonio g-la

16. „Šatrijos“ siuvimo įmonės filialas

17. Poliklinika

18. Žemės ūkio bankas

19. Optika

20. 10 krautuvių

21. Laidojimo namai

– Ariogalos sodininkystės ūkis

Pradėtas kurti 1944 m. Centras – Gėluva. Padargupių, Žąsinų, Semeniškių kaimai, iškeldinus gyventojus ir atlikus melioraciją, buvo užsodinti vaismedžiais. Liko tik keli ūkiai, kurie netrukdė sodininkystei plėstis ir naudotis. 1982 m. turėta 4687 ha žemės, iš jos 3903 ha ž. ū. naudmenų (ariamos – 2928 ha). Jos ek. balas 48,2. Sodų 177 ha. Turėjo 430 darbuotojų. Specializacija – sodininkystė ir pieno bei mėsos gyvulininkystė. 1982 m. buvo 2495 galvijai (725 karvės) ir 860 kiaulių. Iš vienos karvės primelžta vid. 3057 kg pieno. 100 ha ž. ū. naudmenų gauta 590 cnt pieno ir 105,3 cnt mėsos. Javų derlingumas 29 cnt/ha. Nuo 1980 m. iki šio ūkio panaikinimo vadovavo Vl. Bertulis. Dabar dauguma ūkininkų žemę atsiėmė, dalis sodo išliko.

– Ariogalos parkas

Ariogaloje seniau buvo 6 ha parkas. Dabar – virš 30 ha. Vienas parkas yra tarp plento ir miestelio. Kitas – prie Čėkuvos dvaro rūmų.

Šis parkas įkurtas 1965 m., yra 17 ha. Parke auga daugiau kaip 35 introdukuotų medžių rūšių. Prie dvaro rūmų auga juodosios pušys, europiniai maumedžiai, vakarinės tujos, baltažiedžiai vikmedžiai, pupmedžiai, kazokiniai kadagiai, nemaža pensinvaninių, žaliųjų, amerikinių uosių, tuopų. Graži baltų sedulių gyvatvorė. Nutiesti takai, medžiais apaugęs tvenkinys.

Į rūmus nuo plento tiesėsi kelias, buvęs apsodintas tuopomis abejose pusėse, todėl vadintas špaleru. Dabar joms būtų apie 300 metų. Tuopų mažai belikę, o kai jos buvo pačiame didingume, pavasarį viršūnėse triukšmingai taisydavosi lizdus kovai ir varnos.

Po karo (1944–1956) dvaro rūmuose buvo įsikūrusi Ariogalos gimnazija, kuri 1956 persikėlė į miestelį. 1963 čia įkurta TBC ligoninė, gyvavusi iki 1990. Ligoninei išsikėlus, rūmai neteko šeimininko ir pradėjo irti: žmonės plėšė, nešė, ką buvo galima išnešti, o ko neišsinešė – sudaužė. Karnizų papuošalai dar išlikę, o vidus baisiai atrodo. Kieme dar liko rūsys-ledaunė, kiti pastatai, pristatyti ligoninei esant.

Rūmus ardant, rastas įrašas – 1640. Remontuojant darbininkai rado kaltinių vinių. Buvę gražūs laiptai į antrą aukštą.

– Ariogalos seniūnija

Yra miesto ir kaimo seniūnijos.

Kaimo seniunijoje 86 kaimai. Didesnės gyvenvietės – Butkiškė (560 gyv.), Gėluva (502), Paliepiai (486), Verėduva (329), Milašaičiai (240). Plotas 23500 ha, 65% – žemės ūkio naudmenos, 26% – miškai. Miesto seniūnijos plotas 482 ha, iš jų 41% – užstatyti, 25% – žalieji plotai, 13 % žemės ūkio naudm., 21 % – vandenys ir kitos paskirties plotai.

Ariogaloje

4610 gyventojų

2524 moterys

2086 vyrai

4571 lietuvis

12 rusų

6 lenkai

21 kitų tautybių

Seniūnijoje 3 pašto įstaigos, 10 autobuso stotelių, 7 pr. m-klos, 1 pagr. m-kla, 6 bibl., 4 bažnyčios, 3 kavinės, 16 parduotuvių (kinta sk.), gyvulių gydykla. Verslas: žemės ir miškų ūkis, gyventojų aptarnavimas, mėsos pedirbimas, automobilių remontas.

– Ariogalos mieste veikia:

Paštas

Lopšelis-darželis

Pradinė m-kla

Vidurinė m-kla

Biblioteka

Bažnyčia

Kultūros namai

Koplyčia

Restoranas

Ligoninė

Poliklinika

Vaistinė

21 parduotuvė

Veterinarijos ligoninė

Turgus

– Gyventojai

1528 m. Ariogalos vlsč. buvo 632 valstiečių tarybos ir 90 bajorų kiemų.

1567 m. – 1250 tarybų ir 117 bajorų kiemų.

1841 – 344 gyventojai

1897 – 2376 gyventojai

1923 – 1197 gyventojai

1959 – 2375 gyventojai

1970 – 2979 gyventojai

1977 – 3870 gyventojų

1979 – 3646 gyventojai

2001 – 3697 gyventojai

2002 – 4200 gyventojų

(su kaimais – 10000 gyventojų

– Ariogalos seniūnijoje esančių kaimų, kiemų ir gyventojų skaičius 2002 m.

Kaimas
Kiemų skaičius

Gyventojų skaičius

1. Aleksandrovka
1

2

2. Algimantai
19

39

3. Antvėjai
11

15

4. Aukštlaukys
2

5

5. Baukiai
7

16

6. Bažavalė
9

19

7. Bučiūnai
11

17

8. Budriškės
6

18

9. Būda
10

29

10. Butkiškė
27

540

11. Čiužiūnai
9

13

12. Daugėliškiai
2

4

13. Daugirdėnai
1

1

14. Daugirdai
2

2

15. Daujotėliai
5

8

16. Daujotai
7

19

17. Didžiuliai
118

297

18. Draustinės
13

29

19. Galina
4

5

20. Gėluva
243

492

21. Grajauskai
62

144

22. Jučiai
10

34

23. Juteikiai
18

34

24. Kalniškiai I
22

39

25. Kalniškiai II
4

5

26. Kasiulkai
7

13

27. Kejėnai
13

30

28. Keryvai
24

62

29. Kilupiai
50

109

30. Kunigiškiai
8

16

31. Lapkalnis
5

13

32. Leliušiai
1

1

33. Lenčiai
17

46

34. Lesčiai
2

3

35. Liepynai
3

4

36. Mankūnai
27

59

37. Mikalava
6

11

38. Milašaičiai
109

257

39. Mituva
16

35

40. Molupiai
18

35

41. Negirva
34

68

42. Olgava
9

16

43. Padargupiai
10

26

44. Padubysys
5

5

45. Pagausantys
11

20

46. Pagynėvys
10

18

47. Pajakališkės
8

10

48. Pakarkliai
7

12

49. Paliepiai
201

480

50. Paliepiukai
4

9

51. Paliūnė
3

6

52. Palūkštys
9

26

53. Paskistuonys
2

7

54. Pašilaupys
8

19

55. Pašventupys
4

11

56. Pataklėliai
1

1

57. Plembergas
19

43

58. Plikiai
106

275

59. Pociūnai
2

6

60. Putriai
16

28

61. Pustapolis
1

2

62. Raitininkai
1

1

63. Rajinciškiai
8

12

64. Ramučiai
2

4

65. Raščiai
14

35

66. Skapiškis
36

75

67. Stenioniai
5

15

68. Surmantai
19

47

69. Survilai
26

54

70. Šilai
22

50

71. Šilininkai
24

76

72. Šlapučiai
24

46

73. Šliužiai
23

41

74. Tarosai
37

82

75. Tauručiai
10

20

76. Taurupys
77

174

77. Turbinava
19

50

78. Uždubysys
21

41

79. Verėduva
117

31

80. Verėduvaitė
23

54

81. Vilaičiai
1

2

82. Voliošiai
2

5

83 Žąsinai
3

3

84. Žemygala
13

30

– Ariogalos gatvių vardai 1922 m.

1. Vytauto – 1640 m, grįsta.

2. Laisvės – 130 m, grįsta.

3. Taurupio – 265 m, dalis grįsta.

4. Juozapavičiaus – 125 m.

5. Eimučio – 340 m, dalis grįsta, šaligatviai mediniai.

6. Žalioji – 210 m, negrįsta.

7. Sodų – 500 m.

8. Aukštoji – 40 m, negrįsta, šal. med.

9. Valsčiaus – 90 m, dalis grįsta.

10. Dubysos – 620 m, negrįsta.

11. Sinagogų – 100 m.

12. Gaisrininkų – 160 m.

13. Pirties – 80 m.

14. Kalnų – 185 m.

15. T. Daugirdo – 100 m.

Iš „Akiras-Biržys. Lietuvos miestai ir miesteliai, III t.

Kėdainių apskritis.“ 1934 m. 448 psl.

– Ariogalos bažnyčia

Vytauto laikais ir vėliau Ariogala buvo valdovinis dvaras, miesto teisės suteiktos ar atnaujintos 1640, 1781, 1792 m.

Romos katalikų bažnyčia pastatyta Žemaičių krikšto metu, apie 1416 m., Vytauto Didžiojo rūpesčiu. 1690 sudegė, 1726 atstatyta, 1807 vėl degė, 1813 atstatyta, 1852 – prailginta, 1915 – vėl sudegė, 1939 atstatyta.

1542 m. klebonui dovanota jurisdika miestelyje, 7 baudžiauninkų šeimos ir 3 neapgyvendinti žemės sklypai, kuriuose vėliau įsikūrė Kunigiškių kaimas. Iki 1863 m. sukilimo klebonas dar valdė 28 valakus žemės. Poetas kun. Anupras Jasevičius (ž) 1863 m. perskaitė sukilėlių atsišaukimą. Už tai buvo ištremtas. 1915 m. degant bažnyčiai, sudegė varpinė, inventorius, brangūs indai ir drabužiai, kokių nebuvę kitose Žemaičių parapijose. Tarpukario metais pamaldos buvo laikomos mūriniame pastate (dabar – prekių sandėlis).

1926–1939 m. klebono kun. Antano Simanavičiaus rūpesčiu, parapijiečių ir kitų aukomis pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, kurią 1939 m. šv. Mykolo Archangelo titulu konsekravo arkivyskupas J. Skvireckas. Į šventines iškilmes buvo atvažiavęs Prezidentas A. Smetona. Bažnyčią projektavo šveicarų architektas Peyer. Bažnyčios archyvuose buvo ir kitas projektas, bet, matyt, nepriimtas. Bažnyčia stovi ant sudegintos pamatų. Bažnyčia istorinė, turi neoklasicizmo ir neobaroko bruožų, stačiakampio plano, bazilikinė, dvibokštė. Fasado bokštai ir frontonas yra vėlyvojo baroko stiliaus su klasicizmo žymėmis. Antrojo tarpsnio kampiniai piliastrai remia laužytus antablementus ir baliustradą. Antrojo tarpsnio piliastrai yra laibesni, su voliutomis. Bokštai uždengti plačiais laužytais karnizais ir žibinto formos šalmais. Akustinės angos siauros, su arkomis. Žemesnieji langai stačiakampiai. Centrinė nava aukštesnė už šonines. Sienos ir fasadas yra plytų mūro. Ariogalos bažnyčion buvo perkeltas Kauno šv. Mikalojaus bažnyčios centrinis altorius. Manoma, kad šio altoriaus autorius buvęs profesionalas, susipažinęs su XVII a. Vakarų Europos kremzlinės ornamentikos raižiniais. Pažymėtina, kad kasant žemę šios bažnyčios pamatams, buvo atkasti senosios bažnyčios kryžminės formos pamatai. Ariogalos parapija priklauso Veliuonos dekanatui.

Pokario metais Ariogalos katalikai energingai kovojo dėl religinių teisių. Kauno arkivyskupijos valdytojas kan. J. Stankevičius savo atsiminimuose mini faktą, kad kai 1959-06-21 turėjo būti teikiamas Sutvirtinimo sakramentas, komunistinė administracija dėjusi visas pastangas, kad tėvai neleistų į bažnyčią jaunimo. Kad atitrauktų tikinčiuosius nuo bažnyčios, tą dieną buvo atsiųsta garsi vaidintojų grupė. Iš kolūkiečių uždarbio buvo išskaityta 5 rb ir gauti iš jų parašai, kad tikrai ateisią į vaidinimą. Tačiau tėvai, nežiūrėdami draudimo ir vilionių, tą dieną įvairiomis susisiekimo priemonėmis atvežė į Ariogalą daugybę vaikų, ir vyskupas Sutvirtinimo sakramentą suteikė 1776 asmenims. Čia 1942–1949 m. kunigavo šviesios atminties kun. P. Bastys, kurį laiką – garsus kun. P. Šniukšta.

Ilgiausiai Ariogaloje klebonu yra išbuvęs kun J. Kazlauskas – net 30 metų. Kaip altarista čia paskutines dienas yra leidęs garbus kun. A. Markaitis.

Be katalikų bažnyčių Ariogaloje buvo dar dvi protestantų bažnyčios: viena Gėluvoje, kita miestely, nugriauta po šio karo. O Gėluvos bažnyčia pastatyta 1611 m. Ji buvo evangelikų reformatų, tapusi religinių kovų objektu. Vyskupui S. Kiškai neliko kitų priemonių, kaip tik įsakyti 1620_m. ją sudeginti. Kalvinistai bažnyčią po 14 metų (1634) atstatė. Dvasininku buvo Jurgis Reimeris. Jo kunigavimo laiku iki 1680 m. pamaldos vyko lietuviškai.

Gėluvoje, netoli senųjų kapinių, 1866 buvo katalikų koplyčia. Į ją atvykdavo Gėlyvos ir Čėkuvos dvarininkai. Vėliau koplyčia sunyko.

– Ariogalos kaimo seniūnija

Ariogalos seniūnijoje – 86 kaimai. Didesni iš jų: Butkiškė (560 gyv.), Gėluva (522 gyv.), Paliepiai (485 gyv.). Plotas 23500 ha, 65% – žemės ūkio naudmenų, 26% – miškai, 9% – vandenys ir kitos paskirties plotas. Seniūnijoje 3 pašto įstaigos, 10 autob. stotelių, 8 pr. m-klos, pagr. m-kla, 6 bibl., 4 bažnyčios, 3 kavinės, 16 parduotuvių, gyvulių gydykla.

Verslas: žemės ir miškų ūkis, gyventojų aptarnavimas, mėsos perdirbimas, duonos kepimas, automobilių remontas.

Atgalainytė-Teresienė Aleksandra

Gimė 1927 Akmeniškių k. (sen.) Girkalnio vlsč., Juodaičių par. Partizanų ryšininkė. 1951 m. suėmė. Ištrėmė į lagerį Mordovijoje. Grįžo 1953 m. (3 m. buvo pasijauninusi).

Brolis buvo išėjęs į kariuomenę, grįžusį po 3 m. žiauriai tardė Raseinių kalėjime. Grįžęs persirengė, pavalgė, atsisveikino ir pasakė: „Manęs daugiau gyvo nepaims“. Po valandos atėjo rusų kareiviai. Brolis jau buvo išėjęs. Tėvus ir seserį išvežė. Aleksandra pabėgo, slapstėsi. Tėvai grįžo po 13 m. Gyvena Ariogaloje.

Aukšlaukis

Aukšlaukio k. yra 10 km nuo Ariogalos. 15 ūkių, 10 gyv. 1923 m. buvo 85 gyv., 15 ūkių.

Avižonis Jonas

Gimė 1902-05-04 Ariogaloje. 1921 m. baigė Šiaulių gimn. Priklausė moksleivių aušrininkų organizacijai. 1919 partizanavo prieš bermontininkus Šiaulių ir Radviliškio apyl. 1920 kaip šaulys dalyvavo Širvintų–Giedraičių kautynėse su lenkais. 1921–1926 studijavo ir baigė Berlyno aukštąją technikos m-klą diplomuoto inž. laipsniu. 1927–1940 siaurųjų geležinkelių dirbtuvių viršininko padėjėjas, paskui siaurojo ir plačiojo geležinkelio dirbtuvių viršininkas. Modernizavo Šiaulių–Biržų geležinkelį, įtaisydamas pagal savo planus padirbtas automatricas. Nuo 1940 išrinktas VDU Technikos fak. dėstytoju. Bendradarbiavo Liet. enciklopedijoje. 1940-10-04 bolševikų suimtas ir nuteistas į priverčiamųjų darbų stovyklas. 1941-06-23 išvežtas iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo į Rytus.

<< į puslapio viršų
Atnaujinta 2024 0617 14