BAŽNYČIOS IR PARAPIJOS ISTORIJA

Pirmoji Ariogalos bažnyčia pastatyta Vytauto rūpesčiu 1416 metais. Jai 1542 m. dovanota jurisdikcija miestelyje, 7 šeimos, 3 neapgyvendinti žemės sklypai, kuriuose vėliau įsikūrė Kunigiškių kaimas. 1547 m. bažnyčia atstatyta.

XVI a. veikė parapinė mokykla. Zigmantas Vaza 1609 m. įsakė Ariogalos tijūnui Sebastijonui Kęstortui baigti statyti ir remontuoti Ariogalos bažnyčią, mat ji prieš keletą metų pastatyta, tačiau esanti be stogo ir pūvanti. Bažnyčia 1690 m. sudegė, apie 1726 m. atstatyta. Ji 1807 m. vėl sudegė, 1813 m. atstatyta. 1852 m. bažnyčia pailginta. Poetas kunigas Anupras Jasevičius bažnyčioje 1863 m. perskaitė sukilėlių atsišaukimą. Už tai ištremtas, 1884 m. grįžo į Ilūkstę (Latvija).

1909–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius.
1915 m. rusų - vokiečių mūšių metu bažnyčia buvo sudeginta. Kartu sudegė varpinė, inventorius, brangūs indai ir liturginiai drabužiai. Pokario metais pamaldos buvo laikomos kitame mūriniame pastate.

Bažnyčios statyba 1926-1939 m.

Jau Pirmojo pasaulinio karo (dar ilgai vadinto Didžiuoju) pradžioje labai nukentėjo Ariogalos miestelis.
Netekę senosios bažnyčios, ariogališkiai nuo 1915 m. meldėsi šopoje-iš buvusio grūdų sandelio padarytoje bažnyčioje. 1926 m. Vidaus reikalų ministerijos Statybos inspekcija patvirtino 7 bažnyčių, jų tarpe ir Ariogalos, brėžinius. Tais pačiais metais prasidėjo naujos mūrinės bažnyčios statybos darbai. Iki 1930 m. pastatytos sienos, tačiau statybai pastoviai trūko pinigų, nors ir gauta valstybės parama: 1927 m. spalio 20 d. Ministrų kabineto nutarimu bažnyčios statybai skirta 15000 Lt paskola, o 1928 m. vasario 18 d. išmokėtinai skirta miško medžiagos už 6000 Lt.

1928 m. rudenį bažnyčios statymo komitetas kreipėsi į Prezidentą A. Smetoną, prašydamas šias paskolas paversti negrąžinama pašalpa. A. Smetona nesiėmė šio klausimo spręsti iš esmės, tik užrašė rezoliuciją: Nusiųsti p. Švietimo Ministeriui domei, A. Smetona 11.X.28. Deja, švietimo ministerija tą kart šio prašymo patenkinti negalėjo ir 1928 m. spalio 26 d. prezidento kanceliarijai pranešė, kad tik 1929 m. ministerija rūpins Ariogalos bažnyčiai prašomą pašalpą.

Paskola sunkia našta užgulė Ariogalos parapijiečius. Padėtį sunkino dar 1928 m. šalta žiema, kai laikinuose tvartuose (tankiausiai daržinėse) daug gyvulių nušalo kojas ar visai sušalo; javai sugedo, liekant be sėklų. Šį kart, atsižvelgiant į sunkią parapijos padėtį , paskolos mokėjimas buvo atidėtas iki 1934-1937 m.

Vis dėlto judėjo į priekį ir 1930 m. jau tikėtasi uždengti bažnyčios stogą. Minėtame 1930 m. gegužės 17 d. prašyme klebonas A. Simanavičius rašė, kad stogo uždengimui reikėtų 65000 Lt. 20000 Lt. tikėtasi surinkti iš parapijiečių, tačiau dar 45000 Lt trūko. Anot klebono, parapijiečių padaryta, kas buvo galima padaryti: bažnyčios planas su bažnyčios mūro medžio plano darbais pagaminti, akmenys sugabenti ir sutašyti, žvyro reikiamai privežta, plytos ir kalkės savo išlaidomis ir rūpesčiu išdegtos, medžio medžiaga pilnai paruošta ir toliaus, iš po karo neatsigavus, nebeįveikiama. Klebonas prašė 45000 Lt pašalpos ar bent paskolos darbams pabaigti. Tokios didelės skolos nesibijota, nes bažnyčios statybai parapija įsigyjo plytinę ir kalkių gamyklėlę, iš kurių duodamo pelno, baigus bažnyčios statybą, tikėtasi grąžinti skolas.
Klebono prašymą parėmė ir Kauno Metropolijos kurija. Nors paskolos negauta, darbai nesustojo. 1932 m. vasarą klebonas Švietimo ministrui rašė, kad bažnyčios stogas jau uždengtas, o statybai iki to laiko jau išleista 175000 Lt. Anot klebono, parapijiečiai dėjo, ką galėjo. Dabar lieka įrengimas. Tačiau negavus prašytos paramos to padaryti nebuvo įmanoma, todėl vėl prašyta pagalos, kad 1932 m. būtų galima Mūsų Valdžios pagalba bažnyčią ušbaigti ir išeiti iš nepakenčiamos padėties.
Negaunant pakankamos valstybės paramos, teko skolintis kitur. 1934 m. rudenį klebonas rašė, kad pasidaryta skolų už 48944 Lt. Toliau klebonas išsamiai apibudino susidariusią padėtį: šių metų (1934) gruodžio mėn. 2 dieną jau priseina Iždui sumokėti pirmą ratą 2000 Lt. Š.m. gruodžio 8 d. Lietuvos Banko Kėdainių skyriui taip pat reikia sumokėti 2000 Lt, o š.m. gruodžio 31 d. bažnytinės skolos Kaune, viešbutis "Roma" reikia sumokėti net 20000 Lt ir tą pačią dieną Kėdainių miškų urėdijai už miško medžiagos bažnyčiai 600 Lt. Klebonas toliau prašė skolą valstybės iždui paversti pašalpa ar kitu būdu bažnyčios skolą likviduoti.

Ministrų kabinetas, atsižvelgęs į tai, kad Ariogalos bažnyčia karo metais buvo sugriauta, nusprendė neišieškoti 1800 Lt bažnyčios komiteto skolos už statybos reikalams išduotą miško medžiagą ir ją nurašyti į valstybės nuostolius. Tik 1936 m. liepos 16 d. Ministrų kabinetas nutarė 15000 Lt paskolą bažnyčios ststybai paversti pašalpa ir jos nebeišieškoti.

Tačiau skola vis vien nemažėjo. 1938 m. duomenimis, jau turėta 66000 Lt skolų. Kita vertus, parapija turėjo ir daugiau statybinių planų. 1938 m. kovo 17 d. parašyta suteikti pašalpą 145 kietmetrių medienos, reikalingos špitolės ir 185 kietmetrių medienos šv. Vincesnto Pauliečio draugijos prieglaudos statybai, įsigyti. Deja, šį kartą paramos negauta.
O bažnyčios statyba vis dar nebuvo baigta. 1937 m. rudenį laikraštis XX amžius rašė, kad Ariogaloje buvo surengta didelė ir gražiai pasisekusi kariuomenės šventė. Iškilmės prasidėjo pamaldomis iš dvaro magazino (grūdų sandelio) įrengtoje bažnyčioje, nes karo išdaužyta didžiulė
baltabokštė Ariogalos bažnyčia dar nebaigta įrengti (stinga grindų, durų ir altoriaus).

Statybai paramą suteikė ir Raseinių domininkonai. 1937 m. liepos mėnesį Raseiniuose buvo surengta loterija Ariogalos bažnyčios atstatymui. Anot XX amžiaus korespondento, loterija turėjo nemažai pasisekimo. Matyt šia patirtimi pasinaudota ir Ariogaloje, nes čia, parapijos kieme, po dviejų metų, 1939 m. rugpjūčio mėn., taip pat surengta loterija, kurios pelnas skirtas bažnyčios naudai. Kol kas nepavyko rasti duomenų, kaip ariogališkiai atsiskaitė su kreditoriais, tačiau 1939 m. pamaldos jau vyko naujoje šventovėje.

Taip 1926–1939 m. klebono kun. Antano Simanavičiaus rūpesčiu, parapijiečių aukomis pastatyta mūrinė bažnyčia ant senos bažnyčios pamatų, kurią 1939 m. Šv.arkang. Mykolo titulu konsekravo Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas.

Bažnyčia istorinė, turi neoklasicizmo ir neobaroko bruožų, stačiakampio plano, bazilikinė, dvibokštė. Vidus 3 navų. Didysis altorius po 1930 m. atkeltas iš Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios. Ariogalos bažnyčios projekto (1929 m.) autorius - Šveicarijos architektas E.Peyrri.

Iš senosios Ariogalos beveik nieko nebeliko - tik kapinės, kuriose teberymo 1850 m. Stasio Daugirdo pastatyta koplyčia.

Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo parapijos ribos

Šiaurinė riba: Vakarine Kalniškių (Ginaičių) piliakalnio puse į šiaurę, paliekant Daugirdėnų kaimą (Milašaičių parapija) ir apimant Kalniškių kaimą, iki Dubysos upės. Dubysos upe žemyn iki Kirkšnovės upelio. Kirkšnovės upeliu aukštyn iki Paturkšlio miško labiausiai į rytus esančio taško. Nuo Kirkšnovės ir miško į rytus, kerta kelią į Paliepius, laukais, paliekant Kasiulkų kaimą (Paliepių parapija), apimant Grajauskų kaimą, iki vandens kanalo ir lauko kelio sankirtos. Nuo sankirtos, apjuosiant iš šiaurės vakarų, šiaurės ir šiaurės rytų pusės Pigainių kaimą, suka į pietryčius, kerta karinio oro uosto taką. Vandens kanalu (apimant Ramučių kaimą) į pietryčius kerta Šilų mišką, suka vandens kanalu į rytus, aplenkiant Šilų kaimą (Paliepių parapija). Kerta vandens kanalu lauko kelią, palieka kanalą, mišku į rytus iki Gynėvės upės. Kerta Gynėvės upę, tiesiai į rytus iki miško kelio Lapkalnio miške. Keliu (apimant Pagynėvio kaimą) į rytus iki Lapkalnio miške esančio Upytės upelio.

Rytinė riba: Upytės upeliu žemyn iki Gynėvės upės. Gynėvės upe žemyn, Juodžių miško kraštu, apimant Milvydų kaimą, kerta Žemaičių plentą, iki greitkelio Kaunas – Klaipėda.

Pietinė riba: Nuo Gynėvės upės greitkeliu link Klaipėdos, iki Mituvos upės, ties Didžiulių kaimu.

Vakarinė riba: Nuo greitkelio Mituvos upe aukštyn (į šiaurę), nuo upės lauku tiesiai į šiaurę iki kryžkelės su Žemaičių plentu, apimant Didžiulių kaimą. Kerta Žemaičių plentą (kryžkelėje), nuo kryžkelės į šiaurę, link Kalniškių (Ginaičių) piliakalnio vakarinio krašto.

Gyvenvietės ir kaimai:

Ariogala, Algimantai, Bažavalė, Budriškė, Didžiuliai, Gėluva, Grajauskai, Kalniškiai I, Kalniškiai II, Kunigiškiai I, Leliušiai, Lenčiai, Negirva, Noliečiai, Milvydai, Padargupiai, Padubysys, Pagynėvis, Pagojys, Pajakališkiai, Pašilaupiai, Patakėliai, Pigainiai, Plembergas, Pūstapolis, Rajinciškiai, Ramučiai, Šilužiai, Šliužiai, Taurupys, Turbinava, Uždubysys, Žąsinai.

Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo parapija ribojasi su Pernaravos, Lesčių, Butkiškės, Juodaičių, Milašaičių, Betygalos ir Paliepių parapijomis.

Statistika

Dirba 1 kunigas.

Šiuo metu yra apie 4 tūkst. parapijiečių.