Gimė 1962 Ariogaloje. 1980 baigęs Ariogalos vid. m-klą, įstojo į VPI. 1984 pradėjo dirbti Raseinių 2 vid. m-kloje. 1984–1986 kariuo­menėje. 1986–2003 Ra­sei­nių pagr. m-klos mokytojas meto­di­nin­kas, vėliau – ekspertas, me­džio droži­nė­ji­mo studijos „Druvis“ vadovas. Išleido (su kitais) metodinį leidinį – „Žaislai iš medžio V–VII kl.“ (knygelė mokytojams ir moki­niams). Žmona Violeta – fizikos ir mate­ma­tikos mokytoja, sūnus Gediminas.

 

 

Gimė 1971 Ariogaloje. 1989 baigusi Ariogalos vid. m-klą sidabro medaliu, įstojo į KTU ir baigusi gavo inž. diplomą. Dirbo Kauno r. savivaldybės kultūros, švietimo ir sporto skyr. vyr. buhaltere. LSDP narė, tarybos narė, Kauno m. skyriaus atsa­kin­goji sekretorė.

 

 

Gimė apie 1887 m. Ariogaloje. Lite­ra­tas. Nuo XX a. pr. gyveno JAV, dirbo „Lais­vės“ redakcijoje, dalyvavo meno savi­veik­loje. Parašė eilėraščių, straipsnių apie lite­ra­tūrą, išvertė pjesių. Mirė 1949 Nju Lon­done (JAV, Konektikuto valst.).

 

 

Gimė 1927 Pagausančio II k., Jurbarko r. Lankė Pagausančio pr. m-klą, Juodaičių pr. m-klos V, VI skyrius. 1942 Kauno IV ber­niukų gimn., 1943 Raseinių gimn. III kl., baigė Veliuonos gimn. 1949 nepavykus įstoti į Kauno ŽŪA dėl charakteristikos –anti­tarybinis – dirbo Vadžgirio ašt. m-kloje (Jurbarko r.), Kymantų pr. m-kloje. 1952-09-29 suimtas už priklausymą VDS (ž) orga­nizacijai, ryšius su partizanais. Pri­tei­sė 25 m. Kalėjo Intos lagery. 1958 am­nes­tuotas ir išleistas. Dirbo Pagėgių r. „Ne­muno“ valst. žirgyne, nuo 1961 Rusnės žuvininkystės ūkyje. Bai­gė Kauno ŽŪA neakivaizdiniu, 1974 apsi­gy­nė kandidatinę disertaciją. Dirbo agronomu, ekonomistu iki pen­si­jos. 1989 parašė atsiminimus iš lage­rio „Palinko liepa šalia kelio“ (kn. „Studentų byla“). 1993 m. balandžio 15 buvo nostri­fi­­kuotas agrarinių mokslų dak­taro mokslo laips­nis. Gyvena Rusnėje. Įkūrė ir tvarko Rus­nės kraštotyros muziejų.

 

 

Barsukalnis yra Kalniškio k. laukuose. Spėjama – piliakalnis, buvęs Ariogalos pilies forpostas, sargybinė tvirtovė. Pie­ti­nėje piliakalnio pusėje, vadinamuose kape­liuose, užtinkama archeologinių ra­di­nių. Apaugęs pušaitėmis. Matomas iš Ariogalos.

 

 

Baukių k. yra 7 km į rytus nuo Ario­ga­los, prie autostrados. 8 kiemai, 18 gyv.

 

 

Gimė 1918 Geišių k., Jurbarko r. 1926 baigė Geišių 3 skyrių pr. m-klą. 1927 baigė Jurbarko pr. m-klos IV skyrių. Įstojo į Jur­bar­ko gimnaziją. 1934 baigęs gimnaziją, įstojo į Kauno kun. seminariją. 1939 įšven­tintas kunigu ir paskirtas į Šiaulių šv. Jur­gio bažnyčią vikaru, 1942 – į Ariogalą vikaru. Čia jis dėstė tikybą Ariogalos pr. m-kloje. Artimai bendravo su jaunimu, buvo jų labai mėgiamas. 1949 paskirtas klebonu į Lekė­čius. Čia jis remontavo begriūvančią baž­ny­tėlę, rašė bažnytėlės ir Lekėčių apy­lin­kės istoriją. 1959 perkeltas į Tytuvėnus. Tai sunkiausi jo darbo ir veiklos metai, bet kar­tu ir gražiausi jo žydėjimo, kaip kunigo sielo­vadininko ir sumanaus statybininko-res­tauravimo vadovo, metai. Apdengė baž­­ny­čios stogą, restauravo visą baž­ny­čios an­samb­lį. Pavargo, prašėsi per­ke­liamas į ra­mes­nę vietą. Buvo per­keltas į Seredžių. Rado nebaigtus ir blogai atliktus bažnyčios remonto darbus. Vėl pastoliai, vėl remon­tas. Pavargo širdis. Pradėjo sir­gu­liuoti. Pa­skiriamas į Ukmergę altarista. 1984 mirė. Palaidotas Skirs­ne­munėje. Jo kapo epita­fija: „Ave, Crux, spes unica“ („Svei­kas, Kryžiau, vienintele viltie“).

 

 

Gynėvės intakas, ištekąs iš Žostautų k. laukų (Kėdainių r., Pernaravos apyl.), tekąs per Žostautų, Juidžių, Milvydų, Pakalniškių k., įteka į Gynėvę ties Gožių mišku, netoli Ariogala-Pernarava vieškelio tilto. Vardo kilmė sietina su liet. bernas – „vaikinas, jaunikaitis, nevedęs vyras“.

Liet. hidronimų etimol. žodynas, 62

 

 

Dolorosa Berteškaitė – mokytoja, para­šiusi „Vy­rų chorų šventės“ repertuaro dai­ny­nui pra­tarmę (1987), išleidusi Ariogalos vid. m-klos jubiliejaus leidinį „Paukščių takas“ (1995).

 

 

Gimė 1930-01-01 Putrių k. Tėvai turėjo 20,09 ha žemės. Mokėsi Ariogalos pra­d., Vilkijos, Krakių m-klose, nuo 1944 – Ario­galos gimnazijoje. Ją baigęs 1949 įstojo į Lie­tuvos vete­rinarijos akademiją Kaune. Priklausė Ariogalos gim­naziją bai­gusių stu­dentų organizacijai VDS (ž). 1952 suėmė ir nuteisė 25 m. lagerio ir 5 m. be teisės grįžti į Lietuvą. Pateko į Intos lagerį. 1956-06-25 amnestuotas ir paleistas, 1957-04-27 grįžo, dirbo Kaune „Metalo“ ga­mykloje. Sau­gu­mas neleido gyventi Kau­­ne. Nuo 1957-12-01 dirbo Ariogalos MTS vulka­nizuo­toju, gyvulininkystės fermų mecha­niku, vė­liau techninės priežiūros inži­nie­riumi. Pas­ku­tiniu metu dirbo vairuo­to­ju. Mirė vėžiu 1993 m., palaidotas Ariogaloje.

 

 

Gimė 1870-05-01 Semeniškiuose, mirė 1939-09-16 Varšuvoje. Lietuvos visuome­nės veikėjas. Vaclovas yra jauniausias iš 15 Mykolo ir Veronikos vaikų. 1880–1989 mokėsi Šiau­lių gimn., kur būdamas aukš­tesnėse kl. daly­va­vo slaptuose gimnazistų marksistiniuose rateliuose. Studijavo Pet­ra­­pilio universitete, Technologijos insti­tu­te. Uni­ver­­sitete daly­vavo stud. drau­gi­joje su J. Vi­lei­šiu, V. Če­pinskiu, J. Dob­ke­vičium, P. Višinskiu, A. Bu­lota ir kt. 1896–1905 tarnavo Rusijos geležies ga­mi­nių fabrike. Nuo 1905 rudens ap­si­gyveno Šiauliuose. Su P. Višinskiu ir K. Gri­niumi dalyvavo Maskvoje Rusijos savi­val­dybių suva­žiavime. Nuo 1906 A. Zubovienės dva­­rų ūkio vedėjas. 1915 išva­žia­vo į Pet­ra­­pilį, įsteigė laikraštį „Naujoji Lietuva“. Daly­va­vo Rusijos rev. judėjime, 1917-02-02 nuvedė Valstybės dūmon pir­mąjį suki­lusį pulką. 1918 m. Lietuvių liau­dies komi­sa­riate Maskvoje vadovavo likvi­da­ciniam skyriui, kurio tiks­las buvo pa­ruošti grą­žin­ti Lietuvon visą iš Lie­tuvos išvežtą tur­tą. 1919-01-04 Vil­niuje ž. ū. liaudies komi­sa­ras. Buvo LSDP narys. Bendra­dar­bia­vo so­cial­de­mokratų ir liau­dininkų spaudoje.

 

 

Bielskio kalnas dar vadinamas Dar­butų kalnu. Didelė kalno dalis jau nugriu­vusi. Liko 60x14 m. Kalnas apaugęs me­džiais. Tyrinėtas 1886 T. Daugirdo. Jis rado keletą akmenimis grįstų plokštumų ir senų apdarų. 1911 m. T. Daugirdas su L. Kši­vic­kiu vėl jį kasinėjo. Jie patyrė, kad XIII–XIV a. pilia­kal­nis buvo gynimosi tvirtovė. Rasta šukių, pelenų, anglių, per­skel­tų gyvulių ir žvėrių kaulų. Padavimai porina, kad čia pra­sme­gęs Bielskio dvaras su juo pačiu. Ant kalno stovi apar­dytas ketur­kam­pis statinys.

 

 

Bielskis baisus ponas buvo. Jis dirbdavo tik sekmadieniais. Per pačią sumą. Saky­davo:

– Kai numirsiu, tai nesakykit „Amžiną atilsį“, sakykit „Geras ponas buvo“.

Mano senelė pas Ignacą Bielskį bau­džiavą ėjo. Bielskis jai visą gyvenimą vai­dinos. Rodos, iš vakaro ir poterius sukal­bės, ir šv. Marijos paveikslą pasikabins prie lovos – sapnuojas ir gana.Tik į senų senatvę nustojo, kai į Žąsi­nus atėjo. Ponui Bielskiui mirus, pastatytas paminklas ant kalno, ten, kur dvaras buvo. Jam mi­rus, dvaras prasmego. Dievas jį nubaudė už sekmadienio nešventimą. Prakeiktas buvo Bielskis. Prie jo paminklo kalė kryžių. Dvi­dešimt kartų kalė. Visvien neprikalė –atkrisdavo. Prie paminklo nuo Dubysos pusės buvo likusi skylė. Į ją įmetus akme­nuką, ilgai ilgai skambėdavo. Akmenukas patekdavo į dvaro rūmus.

 

Bielskis dažnai išeidavo naktį ant kal­ne­lio ir, atsisėdęs ant žirgo, jodinėdavo. Nerasdavo pats ramybės ir kitiems neduo­davo. Tik ugnys eidavo iš jo žirgo pasagų. Kartą važiavo Ariogalos kunigas ir ba­jo­rai į Ugionių atlaidus. Priešais kunigą išjo­jo Bielskis. Ponai išsigandę išbėgiojo, o ku­ni­gas pasiėmė šventą knygą ir eina maldas skaitydamas. Skaitęs skaitęs, kal­bėjęs kal­bėjęs kunigas, ir Bielskis jojęs ir nujojęs.

 

Seniau vasaros naktį išeidavo labai gra­žios Bielskio mergaitės. Gražumas ne­iš­pasakytas. Kas jas pamatydavo, iš kar­to įsimylėdavo. Ir vesti geisdavo. Mer­gaitės žadėdavo tekėti ir visus dvaro turtus ati­duoti tam drąsuoliui, kuris pabu­čiuos rupū­žę ir tuo nuims visą užbūrimą. O toji bū­da­vo tokia bjauri, kad jaunuoliui pra­ding­davo visa drąsa ir noras ją vesti. Kaip tokią bjaurią bučiuosi. Nusiminusios ir verk­da­mos vėl jos grįždavo į tėvo užkeiktą dvarą. Ir šiandien tos jaunos gražios mer­gaitės laukia nesulaukia drąsuolių. Gal ir drąsuolių nėra?

Pasakojo A. Buivydienė iš Žąsinų k. 1976 m., užr. V. Š.

 

 

Bilevičiai, XVI a. paprastai Bielevičiai (Bele­vičiai), XVIII–XIX a. vieni Billevičiais virtę, o kiti Biliūnais prisipažįstą, žemaičių bajorų giminė, dar XV a. davusi ir Stan­ke­vičių atskalą.

 

XVI–XVIII a. Rietavo, Dir­vė­nų, Ber­žė­nų, Ariogalos, Šeduvos ir kt. tėvūnai, sta­li­ninkai, pastalininkai, se­niūnai, paka­mariai ir kt. XVIII–XIX a. Raseinių, Šiaulių bajorų teismų teisėjai ir pirmininkai bei kt. Dažnai giminiuojasi su Ginetomis-Pil­sudskiais (1850 Biliūnų dvaras atiteko Pilsudskiams), Gorskiais ir kt.

Iš „Lietuviškoji enciklopedija“, III t.

 

 

Gimė 1929–01-01 Plemberge, mirė 1982-08-17 Ariogaloje. Poetas. 1949 bai­gęs Ariogalos g-ją, studijavo VPI litua­nis­tiką, vėliau VU žurnalistiką. Įstojo į Vil­niaus ir Kauno studentų pogrindinę organi­zaciją „Vieningoji darbo sąjunga“. I952 buvo su­im­tas, kalėjo Irkutsko sr. lage­riuo­se. Į Lietuvą grįžo 1956. Partizanų laik. „Lais­vės varpas“, leid. „Mes nemirę“ (1952) Kerano slapyvardžiu skelbtais eilėraščiais ragino kilti prieš okupantus, nai­kinančius Lietuvos žmones ir vyk­dan­čius dvasinį smur­­tą. Vėlesniuose eilė­raš­čiuose prie „iliu­zijų duobės“ apmąstant gyvenimą, prasi­veržia liūdesio gaida, mirties nuo­jau­ta. Dalis Bitvinsko poezijos, buvusios rank­raščiais ir partizanų leidi­niuose, žuvo. Išliko eilėraščiai, publikuoti leidiniuose „Kovos keliu žen­giant“ (1991) ir „Stu­dentų byla“(1995)

L. „Lietuvių lit. encikl.“, 2001

 

 

Gimė 1946-01-09. SAT štabo virši­nin­kas, LR kariuomenės pulk. Žmona Birutė.

1953–1957 – Stanionių pr., 1957–1964 – Ariogalos vid., 1964–1968 – Leningrado aukšt. motošaulių karo m-kla. 1975–1978 – Maskvos Frunzės karo akademija, 1968–1975 – būrio, kuopos vad. Rytų Vokietijoje, Kamčiatkoje. 1978–1979 – divizijos žvalgų bataliono vad. Kazachstane. 1979–1982 – div. žvalg. virš. Kirgizijoje. 1982–1984 – 14 pėst. div. patarėjas žvalgybai Afganistane. 1984–1992 – Lietuvos CG štabo virš. pav. 1991–1992 – Resp. pasieniečių mokymo centro virš., nuo 1994 – Generalinio štabo Žvalgybos sk. vir­ši­ninkas. Vadovavo Černobylio atominės elektrinės nukenksminimo darbams.

 

 

Kaimas netoli nuo Ariogalos, už Du­bysos, netoli Kalniškių r., Pajakališkių k. 10 kiemų, 15 gyventojų. 1923 m. buvo 15 ūkių ir 80 gyventojų.

 

BUČIŪNAI

 

Kaime 12 kiemų, 21 gyventojas. Nuo Arioga­los 10 km, prie Milašaičių kelio.

 

 

Kaimas 1,5 km nuo Ariogalos, dešinia­jame Dubysos krante. 10 kiemų, 21 gyv. 1923 m. buvo 15 ūkių ir 91 gyventojas.

 

 

Kaimas 8 km į rytus nuo Ariogalos, prie Žemaičių plento, 5 kiemai, 17 gyventojų.

 

 

Gimė 1929 Ariogaloje, mirė 2001 Vil­niu­je. Tėvai gyveno Ariogalos m. Dubysos gt. 1940 m. mirė tėvas. 1944 m. buvo sude­ginta Ariogala, sudegė ir jų namai.

 

Lankė Ariogalos pr. m-klą. Gilų įspūdį paliko mokytojai Tat­jans­kienė, Skrip­kauskas, Grigaitis, tikybos mokytojai – kun. P. Šniukš­ta, P. Bastys. Mo­kė­si Ario­galos, Kauno gimna­zijose. Studijavo litua­nis­tiką Vilniaus univ. Baigusi mokytojavo Griežpelkiuose (Pagė­gių r.), direktoriavo Vilkiškių gimn. 1958 m. ištekėjo už kl. draugo Vytauto Bu­kausko. Dirbo Pane­vė­žyje, vė­liau Pane­vėžio šviet. skyr. me­to­diniame kab. 1959 gimė dvynukai.

 

Parašė diser­ta­ciją „Gabrielės Pet­ke­vičaitės-Bitės peda­go­ginė veikla ir peda­goginės pažiūros“. Persikėlusi į Vilnių, 11 m. (nuo 1977) dirbo Pedagogikos moksli­nio tyrimo institute, 12 metų (nuo 1987) Lietuvos pedagogų kvali­fikacijos institute.

 

Išleido knygas: „Pedagogė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė“ 1988, „Lietuvių lite­ra­tūros mokymo istorija (iki 1940 m.)“ 1993, „Lietuvos mo­kyk­los ir pedagoginės minties raida“ 1989, 1990 m. Redagavo „Lietuvos mokyklos ir peda­goginės minties istorijos šaltinių anto­logiją“. Šeši tomai atiduoti „Mokslo“ lei­dyk­lai. 1 t. išėjo 1994 m., parengė šiuos tomus: 8 28 Juodaičių k. „Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918–1940 m.“ IV t., „Kultūros pedagogika Lietuvoje 1918-1940 m.“ V t. Paskelbė per 180 str. Redagavo ir padėjo išleisti „Studentų bylą“.

 

 

Gimė 1928 m. Girkalnio vlsč., Raseinių apsk. valstiečių šeimoje. 1941 baigė Juo­daičių pr. m-klą, 1943 įstojo į Raseinių gimn. III kl., vėliau mokėsi Vilkijos, Kau­no, Ariogalos gimn. 1949 baigė Ariogalos gimn., įstojo į VDU Kaune, vėliau pavadintą Politechnikos inst. 1950 m. vasarą vie­nuo­lika buvusių abitu­rien­tų įsteigė „Vie­ningąją darbo sąjun­gą“ pasipriešinti rusų oku­pacijai.

 

1952 m., būnant IV kurse, suimamas, teisiamas, ištremiamas į Vorkutos lagerius 1953 m. Iš lagerių paleistas 1956 m. rug­pjūtyje. Grįžus tęsti studijų neleido, neaki­vaizdiniu būdu baigė Kalinino Poli­tech­nikos inst., gaudamas inžinieriaus me­cha­niko diplomą. 1957 m. dirbo Panevėžio durpy­nuose. 1978 persikėlė į Vilnių, dirbo Durpy­nų statybos aikštelėse mecha­niku, vėliau projektavimo biure iki 1991.

 

Vedęs, žmona T. Bukauskienė (ž), turi sūnų ir dukterį. Dalyvauja Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veikloje. Daug pa­stan­gų įdėjo, kad 1994 išeitų atsiminimų knyga „Studentų byla“.

 

 

Gimė 1807 Šaukote. Mirė 1873 Mintau­joje, Latvijoje.

Mokėsi Kražių gimn. ir Vilniaus univ. Prieš 1863 m. sukilimą buvo Raseinių apsk. bajorų vadas. Už prisidėjimą prie sukilimo buvo ištremtas. Vėliau tarnavo Vidaus rei­ka­lų min. Bušinskis parašė ir išleido Vilniuje eilę istorinių-geografinių knygelių apie Žemai­čių kraštą, pasirašydamas krip­to­nimu J. B.: „Istorinis Žemaičių Šiluvos baž­nyčios, gar­sios Dievo Motinos paveikslu, apra­šy­mas“ 1859, „Dubysa – svarbiausia senovės Že­mai­čių kunigaikštystės upė“, 1871, „Kra­žiai, jo praeitis ir dabartis“ 1872, „Nevėžio krantai“1873, „Istorinis-sta­tistinis Rasei­nių apskri­ties apibūdinimas“, 1874. Bušinskio raštai rimti, gausiai doku­mentuoti, sudaro nedi­deles monografijas. Savo raš­tuose Bušinskis be kita ko pateikia ir žinių apie padubysyje ir Raseinių apsk. au­gančius medžius, pažy­mėdamas skroblo augimą padubysy netoli tos vietos, kur skroblo išplėtimo riba; nurodydamas, kad Betygalos bažnyčia buvus pastatyta iš maumedžio (ši žinia botanikų nėra pat­vir­tinta), daro išvadą, kad senovėje Lietu­voje būta maumedžio miškų.

Iš „Liet. encikl.“, IV t.

 

 

Ariogala – tai Kauno apskrities mies­telis, anksčiau priklausęs Raseinių pavie­tui, kurį sudaro grupė namų, tvarkingai iš­si­dėsčiusių lygumoje. Miestelio turgaus aikštė ir per ją einanti pagrindinė gatvė grįstos akmenimis. Įvažiuojant į Ariogalą nuo Raseinių kairėje kelio pusėje stovi me­dinė bažnyčia (ji triskart degė, 1939 pa­sta­tyta mūrinė ant senų pamatų, V. Š.). Iš tur­gaus į dešinę sukanti gatvė ir šalia esantys dvaro pastatai stovi kadaise čia buvusios pilies vietoje. Jokių pilies pėd­sakų dabar jau nėra, nors žinoma, kad čia gyventa dar Algirdo laikais. Dar da­bar yra griovių, ėjusių iš abiejų pusių tarp mies­­­telio ir Dubysos, žymės (…) Įva­žiuojant į miestelį nuo Raseinių matyti katalikų kapinės, kuriose stovi gotinio stiliaus Daugirdų koplyčia.

Iš J. Brigio knygos „Per Raseinių kraštą“, 2003, 152 psl.

 

 

Butkiškės miestelis 5 km į pietryčius nuo Ariogalos, 1 km nuo autostrados. 1996_m. buvo 216 kiemų, 584 gyv.

M. Valančius „Žemai­čių vys­kupystėje“ mini, kad žmo­nės 1539 m. pasistatė baž­nyčią, tikriau koplyčią. Se­niau Butkiškėjė buvo bažnyčia, klebonija ir špi­tolė, namas bažnyčios tarnautojams. Kai­mas buvo tolėliau. 1923 m. kaime buvo 12 sodybų ir 79 gyv. Prieš pirmąjį karą buvę keli dvarai, lenkinę gyventojus. Po karo lenkiš­kumas išnyko.

Butkiškėje gimė poetė Z._Sa­­­dauskaitė-Zaiceva. Butkiškės kapi­nėse palaidota poetė B. Butrimaitė-Rupai­nienė. Netoli Butkiškių, Goštautų Daujo­tuose 1819 gimė A. Juška (ž), di­džiausias mūsų tautosakos rin­kėjas.

But­kiškės vardą randame J. Mar­cin­ke­vi­čiaus dramoje „Mažvydas“.

 

 

1593 m. jau minimas Butkiškės dva­relis. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1506 m. Jai iš Ariogalos tijūnijos dovanota 19 valakų (ž) žemės. 1613 m. bažnyčia buvo Ario­galos pa­rapijos filija (ž). 1636 vėl minima Butkiškės parapija. 1820 m. bažnyčiai priklausė Butkiškės ir Skubų k. 1853 m. minima parapinė m-kla. Bažnyčia medinė šv. Jono Krykštytojo titulu, priklauso Veliuonos de­ka­­natui. 1936 m. turėjo 1702 para­pi­jie­čius, 1940 – 1773 parap. 1938–1939 m. klebonas Pr. Bikinas iš pagrindų sure­mon­tavo. Bažnytėlė yra išsaugojusi būdingą Lietuvos bažnyčių formą iš XVIII a. Dvi­šlaitis stogas yra to paties aukš­čio kaip ir sienos. Bebokštė, tik kryžius ant stogo. Trikampio frontono apvadai ir karnizas pa­puošti dantukų pjaustiniais, kaip ir priekyje stovinti koplytėlė. Fronto­ną dar puošia plokščia koplytėlė su skulp­tūra ir trikampis langelis. Visos sienos ap­kaltos stačiomis lentelėmis, o šoninio siena dar turi pi­lias­t­rus trap­lan­gėse. Langų arkos gotiškai iš­gaubtos, smailios. Varpinė kvad­ratinio plano, su plačiu karniziniu stogu aplink platesnįjį apatinį aukštą. Viršutiniai langai ir durys turi segmentines arkas. Stogas pira­­mi­dinis, su barokiniu bokšte­­liu ir kry­žiumi. Sienų apkalas suderintas su baž­nyčios apkalu. Šventorius aptvertas ma­sy­vine akmenų mūro siena. Tokie yra ir geležinių vartų stulpai, papuošti gau­siais orna­men­tuotais kryželiais. Vysk. Va­lan­čiaus laikais Butkiškėje buvo para­pijinė
m-kla su 10 mok. (1853 m.). Yra senos kapi­nės, nuolai­džiai į Dubysą. Jas gražiai tvarkęs kun. Algirdas Mykolas Dobro­vols­kis (tėvas Stanislovas OFM Cap.). Prie baž­nyčios buvo 57 ha žemės su geromis pie­vomis (vėliau jos išartos), į ku­rias Že­maičių vys­kupai (M. Paliulionis, G. Cir­tau­tas) at­siųs­davo savo arklius į ga­nyk­lą. Prie But­kiškės buvo keletas dva­rų. 1923  But­kiš­kėje buvo 25, palivarke – 46 gyv.

 

Butkiškės bažnyčioje ligi šių dienų yra išlikę įdomių religinių meno bei kulto dalykų: paveikslas „Šventoji šeima“ XIX a., alie­jus, drobė, metalas; dvi trimituojančių an­gelų skulptūros, XIX a. medis; koplytėlė šventoriuje prie medžio su ornamentuotu kry­želiu ir šv. Izidoriaus skulptūra, XX a. pr., mūras, medis, geležis. Tėvas Sta­nis­lovas iš girnapusių ir akmenų pastatė Kris­taus Rūpintojėlio koplytėlę.