Gimė 1924-06-03 Kups­čių k., Pernaravos vlsč., Kėdainių apsk. 1931–33 Kupsčių pr. m-kla, 1933–1934 –Ariogalos pr., 1939 baigė Kėdainių gimn., įstojo į Kėdainių aukštesniąją kultūr­tech­nikos ir geodezijos m-klą. 1949–1952 studi­javo KVU. Tobulinosi Maskvos inž. statybos inž. aspirantūroje. 1953–1957 – KPI dėst., doc. Žmona – LŽŪA dėst. Vaikai: Gintaras (1962), Rasa (1966).

 

 

Eugenija Vaičiulaitytė-Rudžionienė gimė Daujotų k. Ilgižių apyl. Paulinos ir Mika­lojaus Vaičiulaičių šeimoje, antra duktė (pirmoji mirė). Augo trys seserys. Eugenija 1945 m. baigė Šilų pr., 1953 – Ariogalos vid. m-klą. Studijavo Šiaulių, Vilniaus ped. inst., įsigijo rusų k. mokytojos specialybę. Dirbo Perna­ravos vid. m-kloje, Grajauskų aštuon­me­tėje, Kauno vaikų namuose, Kauno konser­va­torijoje. 2000 m. išleido poezijos knygelę „Gimtinės ilgesys“. Įžan­gos vietoje rašo­ma: „Sovietiniais laikais buvo sulyginti su žeme keturi kaimai: Pi­gainiai, Daujotai, Dau­jotėliai, Paliepiukai. Jų vietoje išdygo sovietų kariniai objektai. Autorė su grau­džiu liūdesiu išgyvena gim­tinės netektį, jos poe­tiška siela išsilieja vaikystės ir jau­nys­tės prisiminimais”.

 

 

Gimė 1893-06-07 Čekiškėje, gyd., numizmatas, visuo­menės veikėjas. Mokėsi Ariogaloje, 1905–1907 Kauno gimnazijoje. 1910 išvyko į JAV, kur, padirbėjęs audimo dirbtuvėje, 1912–1913 mokėsi Laurent kolegijoje Kanadoje, 1914 Holy Cross kolegijoje Worcesteryje, 1915 man Loyolos univ. sociologijos fak. ir 1921–1922 Čikagos Medical Scool, kur 1922 gavo med. ir chirurgijos doktoratą. Po to vertėsi gydytojo praktika Čikagoje, 1938 – Kaune (kartu būdamas ir JAV konsulato gyd.), 1940 – vėl Čikagoj. 1912 įstojo į Lietuvos Vyčius, buvo vienas iš Vyčio žur­nalo steigėjų, 1915–1916 – pirm., redaktorius. 1916-1917 leido prieš­lais­vamanį humoro žur­nalą „Laisvamanių žiedas“. Bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Darbininke“, „Dirvoje“, „Drau­ge“, parašęs apie 2000 str. Straipsnius spau­sdino „XX amžiuje“, „Giedroje“, „Kosmose“, „Moksleivyje“, „Lietuvių tau­toje“, „Naujo­joje Romuvoje“, „Tautos praeityje“, „Pažan­goje“, „Perkūne“, „Trimite“ ir kt.

 

Gyven­damas Lietuvoje, buvo vienas iš Lietuvių ir amerikiečių d-jos steigėjų ir valdybos na­rių. Numizmatika ir muzieji­ninkyste ėmė domėtis nuo 1913 Čikagoje. 1917 Čikagoje įsteigė lietuvių numiz­matikos ir istorijos muziejų, kur su­kau­pė daug įvairios litua­nis­tinės medžia­gos, ypač iš JAV lietuvių gyvenimo. Jau 1931 m. buvo surinkęs didžiausią pasau­lyje Lietuvos numizmatinę kolekciją. 1935 surengė parodą. Po pa­rodos visus ekspo­natus (apie 81 000) įsigijo Švietimo minis­terija. Jie sudarė Vytauto Didžiojo kultūros muzie­jaus pagrindą. Už nuopelnus Lietuvai 1935 apdovanota Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu. Mirė 1965 m.

 

 

Gimė 1866-06-17 Pagausanty, mirė 1937-04-11 Kaune. Knygnešys, knygi­ninkas. Jau­nys­tėje tarnavo pas ūkininkus. Pramokęs skai­tyti ir rašyti 1888 pradėjo nešti knygas iš Prūsijos. Pirmąsias atnešė Pernaravos kleb. Aloyzui Šliūpui (tais lai­kais jis pasi­ra­šinėjo Šliupavičium, J. Šiūpo tėvo brolis, mate­rialiai rėmęs Šliūpus ir padėjęs jų vaikams eiti mokslus). Po to jau kiek­vie­ną rudenį vykdavo į Prūsus ir gaben­davo knygas. 1890 ties Jurbarku žandarai suėmė su kny­gomis, sumušė, uždarė 3 mėn. į kalėjimą. Išėjęs dar atkakliau gabeno, kartu gabeno įvairių devocionalijų, kurias pardavinėdavo po žmones jo žmona Petronėlė (Vilkijos knygnešio Antano Povilaičio duktė) 1894 Rač­kus persikėlė į Ariogalą, kur atidarė kolo­nia­linių prekių krautuvėlę, o 1895 –kepyk­lą-konditeriją. 1896 persikėlė į Šiaulius, kur taip pat atidarė krautuvėlę. 1897 Rač­kų pagavo bevežant knygas. Arklį su veži­mu ir knygomis konfiskavo, o jį patį pusei metų uždarė į Šiaulių kalėjimą. Atlikęs bausmę, 1898 ėmė zakristijonauti Ario­ga­loje. Čia su klebono Morkevičiaus žinia dažnai eidavo į Tilžę nešinas Gugio, J. Juš­kytės, Maironio, Morkaus, Petrausko, Silvest­ravičiaus, J. Tumo įduotais raštais, o iš Prūsų gabendavo knygas. Išmokė visą būrį knygnešių, kaip reikia nešti. 1899–1904 įvairiose kryžkelėse pastatė 14 kry­žių, žuvusiems ar Sibire mirusiems knyg­nešiams pagerbti. 1906 išvyko į Ameriką, kur dirbo audinių fabrike. 1913 grįžo. Pirmojo pasaulinio karo metu atsidūrė Je­ka­­terinoslavle, Ukrai­noj. 1918 grįžo. Kau­ne, Vilniaus g. 22 atidarė knygų ir devo­cio­nalijų krautuvę. P. Ruseckas, leisdamas „Knygnešį“, yra gavęs iš jo daug medžia­gos. P. Cvirka savo raštuose yra pasinau­dojęs daug Račkaus pasakojimų apie diev­dirbius, kontra­ban­dininkus, žolininkus, šmėk­las, kipšus, čigo­nus, davatkas. Kun. J. Tumo rūpesčiu Rač­kui, kaip nusipelniu­siam knygnešiui, Lietu­vos valdžia 1926 da­vė 2 ha žemės Mairo­niš­kių k. prie Kauno. Sūnui Alek­sand­rui paliko savo užrašus.

 

 

Viensėdis 12 km į šiaurės vakarus nuo Ariogalos, dešiniajame Dubysos krante, prie Švent­upio up., netoli nuo kelio į Mila­šai­čius. 1 kiemas, 1 gyventojas.

 

 

Rajinciškių k. yra 7 km nuo Ariogalos į šiaurę, 8 kiemai, 12 gyv.

Šiame kaime gimė Pranas Eimutis (1897–1919) – vienas pirmųjų savanorių kūrėjų. Gindamas Ame­rikos misiją Kaune prie „Metropolio“ žuvo nuo vokiečių kul­kos. Rajinciškiuose gimė partizanas K. Sil­vestravičius (1910–1944).

 

 

Gimė 1965 Gėluvos k. Baigė Ariogalos vid. m-klą (su pagyrimu), LŽŪA Mecha­ni­zacijos fak. (su pagyrimu). Mokydamasis, studijuodamas Z. Rajunčius skyrė lais­va­laikį sportui, dalyvavo Lietuvos maratono, kroso, ilgų nuotolių bėgimo pirmenybėse, pasiekdavo pirmo atskyrio rezultatų, ne kartą yra buvęs prizininku. Treniravo kitus sportininkus. Nuo 1988 pradėjo dirbti vyr. inžinierium mechaniku Ariogalos so­di­nin­kystės tarybiniame ūkyje. Dėl nesutarimų su tuometiniu ūkio vadovu po metų paliko šį darbą ir pradėjo dirbti Raseinių sporto m-klos treneriu. 1997 buvo išrinktas Ario­galos kaimiškosios seniūnijos seniūnu. Nepar­tinis, nevedęs. Tėvai pen­sininkai. Gyvena Gėluvoje.

 

RALYS Jeronimas

 

Gimė 1876, mirė 1921. Liet. ver­tėjas, gyd. 1903 baigė Maskvos univ., kur daly­vavo lietuvių scenos mėgėjų spektak­liuo­se. Nuo 1908 gyvendamas Lietuvoje, rūpinosi lietuvių liaudies švietimu. Ario­galoje įsteigė „Saulės“ draugiją, buvo draugijos skyriaus val­dybos narys, mies­telyje įsteigė pr. m-klą.

 

Didžiausias nuopelnas – išvertė „Odi­sėją“ ir pusę „Iliados“, D. Defo „Robinzoną Kruzą“, „Robinzono gyvenimą ir jo ne­lai­mes“, H. Byčer-Stou „Dėdės Tomo tro­belę“. Parašė apsakymą „Rykštės“.

 

 

Ramučių k. 13 km į šiaurę nuo Ario­galos, prie Lenčių miško. 2 kiemai, 4 gyventojai.

 

 

Kaimas 10 km nuo Ariogalos, netoli Verė­duvos. 14 kiemų, 35 gyventojai.

 

 

Rekrūtas – carinėje Rusijoje naujokas ka­reivis (XVIII–XIX a.). Jis turėjo karei­viau­ti 25 m. toli nuo tėviškės, pakelti ne­gai­lestingą karinį muštrą, kęsti žiaurų vir­ši­ninkų elgesį. „Mano sūnelį į rekrūtus paė­mė. Geležimis apkelė“ (A. Vienuolis).

 Iš 1837 m. revizoriaus sudaryto Ario­ga­los seniū­nijos aprašymo.

 

„Eilinių rekrūtinių sudarymu rūpinasi iždo rūmai, komandiruodami savo valdi­ninkus. Nutarimus tiek dėl atidavimo į re­krūtus, tiek ir dėl visų kitų rekrūtų pasirašo tiktai vaitas ir trys kviestiniai. Iš praėjusių metų knygos matyti, kad nutarimas ati­duoti į rekrūtus vieną valstietį be eilės pasi­rašytas tik seniūnų, nedalyvaujant bend­ruo­menei. Vieno rekrūto atidavimas, kaip matyti iš knygų, atsieina vidutiniškai iki 187 rb. asignacijomis (asignacijos – popie­riniai pinigai, pasirodę Rusijoje 1769 m.).

 

Kariuomenės pasiskirstymą po butus nu­stato zemskinė policija be pranešimų, o apie tinkamą kareivių užlaikymą kvitus duoda seniūnas kiekvienam to kaimo, ku­riame buvo paskirti kareiviai.

Kareiviai ypatingo davinio iš šeimininko negauna, o tenkinasi tuo pačiu maistu, kurį valgo šeimininkai, išskyrus duoną.“

(Iš LTSR istorijos šaltiniai, V., 1955, 1, 358)

 

 

Gimė 1939-01-26 Ariogaloje. Kau­no valst. muzikinio teatro solistas. 1964 baigė Pavlodaro (Kazachstanas) Čai­kovskio aukštesniąją muzikos m-klą. Nuo 1964 Kauno muzikinio teatro solistas.

Žmona Vida, sūnus Laurynas (1976).

 

 

Iš DLK Žygimanto Senojo sprendimo:

Žygimantas… Žiūrėjome šią bylą su mūsų ponais tarėjais: stovėjo mūsų aki­vaizdoje Ariogalos posėdiniai bajorai ir visas Ariogalos valsčius ir skundėsi mums Ario­galos tijūnu ponu Jurgiu Vlatkevičium dėl to, kad jisai ėmęs mums naujoves įvesti ir dabar imąs iš jų nuo kiekvienos žagrės po puskapį grašių, o už statinę avižų nuo kiek­vienos tarnybos po 5 grašius, žąsį, du gai­džius, du kepalus duonos, po statinę alaus, ir dėl to juos grobęs. Ponas Jurgis pasakė, kad tą mokestį nuo žagrių, taip pat už avižas ir šieną ėmęs ne sau, bet mums, valdovui (…). Mes, pasitarę dėl to su mūsų ponais tarėjais, radome poną Jur­gį teisų.

 

 

Gimė 1866-05-12 Skapiškiuose, mirė 1954-11-25 Ariogaloje, pa­laidotas Dot­nuvoje. Agronomas, nusi­pel­nęs mokslo veikėjas, vienas selekcijos pra­dininkų Rusijoje ir Lietuvoje. 1893 baigė Petrovskio ŽŪA. Nuo 1898 joje dėstė. 1916–1922 augalų selekcijos katedros vedė­jas, prof. (1916). 1902 specializavosi auga­lų selek­cijos srityje Vokietijoje. 1922 įkūrė selek­cijos stotį Dotnuvoje, iki 1923 buvo jos vedėjas. 1926–1935 dėstė LŽŪA. Išvedė po keletą kviečių, avižų, linų, rugių veislių. Paskelbė darbų iš selekcijos, sėklinin­kys­tės, genetikos. 1927, pažymint ž. ū. auga­lų selekcijos Lietuvoje penkias­de­šimtmetį, įsteigta Rudzinsko premija. Iki 1985 m. apdovanota 20 Lietuvos selek­cininkų. Ariogaloje, Vytauto g. yra jo nuosavas namas, prie kurio prikalta me­morialinė lenta. Atgavus nepriklausomybę, viena gatvė pavadinta jo vardu.

 

 

Bronė Butrimaitė-Rupainienė (1905-10-14 Grajauskuos–1994-08-23 Butkiš­kė­je). 1907 tėvai įsikūrė Rygoj. B. Butrimaitė lankė pr. m-klą Rygoje lenkų k. Nuo 1941 mokė rusų ir vokiečių k. 1914 tėvas išėjo į karą. Rygoje liko motina su 5 vaikais. badavo. Nuo bado bėgo į Lietuvą. Tėvas grįžo 1919. Būdama 21 ištekėjo už D._Ru­painio (gim. 1892). 1939 nusipirko van­dens malūną prie Švėkšnos. 1948 abu Rupainius ir sūnų Aloyzą, Švėkš­nos gimnazistą, ištrėmė į Krasnojarsko kraštą. Jos brolį Mykolą Butrimą, ariogališkį, nuteisė 8 m., mirė Maga­dane. Rupainiai grįžo iš Sibiro 1957. Prisiglaudė Pane­vėžyje, pas dukrą ir žentą Dobkevičių, taip pat tremtinį, bu­vusį Girkalnio mokytoją. 1992 išleido knygelę „Gies­mę tau sudėjau“. Knygą išleisti padėjo žentas, rašytojas, kompozitorius A. Paulavičius.