 |
|
|
|
MAŽOJI
ARIOGALOS ENCIKLOPEDIJA
Vytautas Šulskis Č Čėkuva Nuo Ariogalos 1,52 km į Kauno pusę. Nuo vieškelio AriogalaČekiškė į dvarą vedė topolių alėja. Seni, aukšti, išsiplėtę topoliai puošė kelią į dvarą. Pasakojama, kad medžius atsivežęs dvarininkas iš užsienio. Pasodinęs saugojo, kad niekas neišsikastų, baudęs skaudžiai nusikaltėlį. Dabar jie baigia nykti. Jie niekada neleido atžalų, nemokėta jų užsiauginti. Kada dvaro rūmai statyti, nežinoma. Pirmasis savininkas buvęs Šemėta. Paskutinis V._Mileris. Rūmai dviaukščiai, simetrinio išplanavimo. Raudonų plytų, aptinkuoti. Karnizai papuošti keramikiniais lipdiniais. Masyvios ąžuolinės durys vedė į vestibiulį. Plačiais ąžuolinias laiptais užlipi į antro aukšto vestibiulį, iš kurio galėjai patekti į šoninius kambarius. Kadangi namas neturėjo gero tikro šeimininko, šiauriniai namo pamatai jau buvo gerokai paplauti vandens. 1944 rudenį rūmuose įsisteigia gimnazija. Gerokai ją paremontavo, sutvarkė pamatus. Už rūmų buvusios dvi liepų alėjos, einančios į ūkinius pastatus. Čėkuvos dvaro savininkas apie 1900 m. pradėjo statyti cerkvę. Buvo pašventinti pamatai, pastatytas kryžius, suvežta daug medžiagos. Kažkodėl statyba sustojo, plytas nuvežė statomai miestelyje ligoninei, kuri 1915 m. sugriauta. Gimnazijai išsikėlus į miestelį, įsisteigė tbc ligoninė. Ją panaikinus, rūmai liko be šeimininko. Dabar apleistas, išvogtas, išnešiota, ką buvo galima išnešti. Rūmai kaip vaiduokliai be durų, be langų, sienos išlupinėtos (buvo išlipintos keraminėm plytelėm), tik plytų nuolaužos mėtos. Kiemas apžėlęs krūmais. O buvo didelis gražus sodas, su dirbtiniu ežerėliu, įvairiarūšiais medžiais. ČĖKUVA ŽMONIŲ PASAKOJIMUOSE Mano tėvas buvo 60 metų, kai aš gimiau. Jis buvo našlio vaikas. Tais metais, kai gimiau, buvo pagadlyvi (sausringi) metai. Į Čėkuvą iš Prancūzijos atvažiavo meistrai. Daug gyvybių padėjo, kol pastatė namus. Jei užeidavo debesis, tai ponas Šemėta nusirengdavo raudoną švarką ir sukdavo virš galvos. Ir debesis nueidavo. Raudonu ponu jį vadindavo. Žmonės sakydavo: daug kančių buvo statant, bus gerai gyventi. Iš Rygos vežė geležį, iš jo darė vinis. (Kai Čėkuvos dvarą remontavo, man darbininkai atnešė kaltinių vinių. V. Š.) Namų kalviai darė. Dročiai (lentų pjovėjai) pjovė lentas. Devyni vežimai buvo išsiųsti į Rygą parvežti geležies. Jiems važiuojant pro Joniškį, buvo velnias ant vežimo užsisėdęs, kad net vieno vežimo šeši arkliai nepavežė. Ir mato vežėjai, kad keliu eina baidyklė su ilgu snapu. Būtų boba ne boba. Kas vežė, pradėjo šaukti. Vieni su Dievo vardu, kiti su velnio. Ji, ta baidyklė, sustojo ir sako:
Aš esu jūsų nelaimė.
Vežėjai šaukia, baido ją visais balsais, o ji juokiasi. Jie pradėjo ją botagu vyti. Ji bėgt. Kojos ilgos, kad teškia. Ta boba rėkia ožkos balsu. Bet taip rėkia, kad net visas miškas skamba. Kas žino, kas ten buvo, bet nelaimė neatsitiko.
Vyrai sušlapo vyžas, sušlapo burnusus (storas apsiaustas, dažnai milinis) (ž).
Kai sugrįžo, išėjo pats ponas Šemėta ir klausia:
Tai ką, tris nedėlias važinėjot, ar dar gyvi? (nedėlia savaitė).
Liepė iškraut. O vežėjai buvo vos gyvi, taip nuvargę. Iškrovė. Padėjo kiti baudžiauninkai. Bekraudami jie norėjo pasivogti, bet ponas, lyg supratęs jų mintis, liepė rytojaus rytą eiti išpažinties. Taip ir negalėjo tos geležies pasivogti.
Paskui davė dvi savaites pailsėti.
Pats Šemėta nešiojo tokį diržą, žemai pasirišęs. Tai baudžiauninkai juokdavosi, kad sysių pasirišęs. Žmonės atsiminė, kada sodino Čėkuvos dvaro topolius. Juos vežė iš kitų kraštų. Žmogus prašė, kad leistų parsinešti namo pasisodinti, tai jį užplakė.
Paskui dvarą valdė Šemėtienė. Jos du sūnūs išėjo į sukilimą. Suėmė. Mokėjo jai tik už medinius namus. Sakė, kad caras ją labai nuskriaudė.
Paskui dvarą valdė V. Mileris. Bet jis, sako, gyvenęs Prancūzijoje.
Pasakojo A. Buivydienė, 1967, Žąsinų k.
ČĖKUVOS SIDABRINĖ DARŽINĖ
Čėkuvoj, netoli Mažeikų, buvo jauja, vadinama sidabrinė daržinė. Gaižauskas kurdavo krosnį, saugojo klojimą. Rytą ateidavo negirviškiai į baudžiavą. Gaižauskas turėjo žvakutę, ją užsidegdavo tik svarbiam reikalui. Kūrenant daržinę, dūmų būdavo daug. Krosnį užkurdavo iš vakaro.
Temo. Visi baudžiauninkai po darbo ėjo namo. Jis pasiliko vienas. Sėdi. Kūrena. Tik pamatė baltą lekiantį vaikutį, kokių dviejų metų. Jis sau laksto lentom. Paskui iš šalinės (vieta klojime, kur kraunami javai, šiaudai, šienas; šalidė) atėjo vyras, juodas su kepalušu (skrybėle). Vaikšto iš vieno galo į kitą. Tai švarku, tai fraku apsivilkęs, barzda lyg ožio.
Ponas turėjo parsivežęs fuktelį (mašina grūdams vėtyti, dažnai vartojama po darbo su arpu). Jis buvo pastatytas prie durų. Tarpdury vėtydavo. Priėjo žmogysta prie fuktelio, kad pasuko, net visas klojimas sulinko. Tik kai sugiedojo Gaižauskas Pana Švenčiausia, sveika aušros žvaigžde, tada baidyklė išnyko.
Paskui žmonės žiūrėjo tos baidyklės pėdas. Jos buvo ilgos. Vyžos buvo nupintos iš žmonių nagų, kurie pasikorę. Žmogus rytą tik dreba, tik dreba. Sako, kad jį giesmė išgelbėjusi. Kai daržinę pardavė, tai Gaižauskas ir sako:
Dievui dėkui, kad pardavė.
Pasakojo A. Buivydienė, užr. V. Š.
ČEPAS Ignas
Gimė Kniečių k., Šimkaičių apyl. Jurbarko r. Knygnešys, veikęs, nešęs knygas spaudos draudimo laikais ir Ariogalos apy
linkėse. Buvo daug kartų kratomas, kalinamas ir ištremtas trejiems metams į Archangelsko gub. Mirė Didžiojo karo
metu.
ČEPAS Romas
Fizikos mokytojas, 19461947 m. Ariogalos gimn. direktorius. Energingas, aktyvus, noriai bendraujantis su mok. Gimnazijoje statė Čiurlionytės 12 brolių juodvarniais lakstančių, K. Binkio Atžalyną, B. Dauguviečio Žaldokynę. Atleistas iš mokytojų, dirbo statybose, geležinkelyje.
ČERKESAS
Čerkesas naminis audeklas, kurio metmenys lininiai ar medvilniniai, o ataudai vilnoniai. Tai geresnis audinys nei dryžinis, kurio ir apmatai, ir ataudai lininiai. Šiurkštus audinys.
ČIUŽIŪNAI
Čiužiūnų k. yra į pietus nuo Ariogalos, 3 km už autostrados. 9 kiemai, 13 gyv.
ČIŽAS Pranas
Gimė 1928-08-29 Pajakališkių k. Tėvai turėjo 23,5 ha žemės. 1940 m. baigė Ariogalos pr. mklą. 1944 įstojo į Ariogalos gimn. 4 kl., baigė 1949 ir įstojo į Vilniaus ped. inst. (dabar univ.) geografijos fak. Mokslas sekėsi gerai, buvo kandidatas stažuotis Leningrado aspirantūroje. 1952 suėmė už priklausymą VDS(ž) organizacijai. 1952-12-23 nuteisė 25 m. lagerio ir 5 m. be teisių su viso turto konfiskavimu. 1953 atgabeno į Vichorevkos lagerį Nr. 44. Dirbo miške. 1955-06-10 amnestuotas ir paleistas. Studijuoti neleido, mokytojauti nepriėmė. Įstojo į Vilniaus žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumą. Jį baigęs dirbo Smalininkų ŽŪMT mokomojo ūkio vyr. buhalteriu. Po 8 m. perkėlė dirbti į naujai kuriamą mokomąjį ūkį prie Raguvėlės ž. ū. technikumo. Dirbo iki pensijos, pasistatė namą ir ten dabar gyvena.
ČINIKAS Petras
Petras Činikas dirbo Ukmergėje stomatologu. Padaręs kažkokį nusikaltimą, atėjo į mišką. Jis buvo pažįstamas su Vyties apygardos vadu Danieliumi Vaiteliu. Šis juo pasitikėjo, davė ginklą. Būdamas partizanu, tapo nedrausmingas, ėmė skriausti gyventojus, net plėšikauti, nušovė ne vieną nekaltą žmogų. Žmonės pasiskundė
D. Vaiteliui. Šis nuvyko į būrį nubausti P. Činiką. Vadas buvo griežtas nepaklusniems partizanų priesakams. Pajutęs, kad geruoju nesibaigs, P. Činikas paliko šautuvą, su pistoletu pasidavė saugumui. Jiems papasakojo, kur yra ginklų sandėliai, bunkeriai, kas ryšininkai. Jis vedžiojo stribus po mišką, bet bunkeriai jau buvo tušti, tik nespėjo partizanai išnešti ginklų iš sandėlio. Nukentėjo tik keli ryšininkai. Okupantai dovanojo P. Činikui, ką jis buvo padaręs, leido Ukmergėje vėl dirbti stomatologu. Vėliau persikėlė į Ariogalą, vedė gydytoją, pasistatė namą, gyveno pasiturinčiai. Mėgo medžioti ir, kai nieko nesumedžiodavo, eidamas namo, nušaudavo šunį, katę, aviną ar kiaulę. Kartą grįžęs namo rado žmonos bendradarbį atėjusį kažkokiais reikalais. Įsiutęs nušovė žmoną ir pats nusišovė.
|
| <<
į puslapio viršų Atnaujinta 2024 0617 14 |
© 2003
Katalikų interneto tarnyba, el. paštas: p-kaunas@lcn.lt
© 2003 Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapija |