PASIRENGIMAS ŠILUVOS JUBILIEJUI

Parapijos švenčių ir renginių 2007 m. kalendorius (PDF)

Kalendorių parengė
Jubiliejinė programa

Balandis
Gegužė
Birželis
Liepa
Rugpjūtis
Rugsėjis
Spalis
Lapkritis
Gruodis

Marijos paveikslas
2008 kalendorius
Piligriminė kelionė

Raseinių dekanato Eucharistinis kongresas
2008 m. balandžio 26–27 d.:

• Ženklas
• Plakatas
• Lankstinukas A pusė, lankstinukas B pusė
• Programa
• Programa jaunimui
• Medžiaga jaunimui

Piligiminė kelionė į Šiluvą

REPORTAŽAI

Kauno arkivyskupijos Eucharistinis kongresas

Arkikatedros bazilikos šventoriuje vyko Kauno arkivyskupijos parapijų ir organizacijų pristatymai, spalvingi stendai, kuriuose atradome įamžintas džiugias mūsų, Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos jaunimo veiklos akimirkas.

Lankstinukai, literatūra, suvenyrai kvietė užsukti ir daugiau sužinoti apie tikinčiųjų veiklą parapijose. Tokiu būdu smagu susitikti pažįstamus iš kaimyninių parapijų, žinoti, kad su Dievo padėjimu visi gerai gyvuojame ir darbuojamės didesnei Dievo garbei.

Mums atvykus, Kauno Prisikėlimo bažnyčioje vyko Švč. Sakramento adoracija. Visą mūsų jaunimo grupę sužavėjo didinga ir nuostabiai graži bažnyčia, o religinė muzika ir vienuolių atliekamos giesmės kilo aukštyn bažnyčios skliautais, kartu pakylėdamos ir mūsų mintis bei širdis arčiau Dievo.

11val. iškilminga procesija pajudėjo iš Prisikėlimo bažnyčios. Procesijoje į senamiestį Eucharistinį Jėzų pagarbino keturiose vietose: prie Jono Jablonskio gimnazijos, šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios, prie istorinės prezidentūros ir arkikatedros bazilikos. Sustojus parengtose vietose ir pagerbus Švč. Sakramentą juo buvo laiminama, klausoma Dievo žodžio ir dvasininkų homilijų.

Įspūdinga procesija, kurioje dalyvavo visų Kauno arkivyskupijos parapijų tikintieji, vienuoliai, kunigai su savo parapijų, bažnyčių vėliavomis judėjo Žemaičių gatve, Laisvės alėja, Vilniaus gatve į Santaką (popiežiaus Jono Pauliaus II parką). Mūsų parapijos vėliavą visos procesijos metu nešė jaunasis bažnyčios padėjėjas ministrantas Linas Velička.

Šv. Mišių pradžioje jo dalyvius sveikino arkiv. P. S. Zurbriggenas, kviesdamas įsimąstyti į Eucharistinį Jėzų – tikrai esantį tarp žmonių, kviečiantį eiti per gyvenimą su Viešpačiu. Nuncijus linkėjo melstis už kiekvieną arkivyskupijos žmogų, kad kiekvienas turėtų gyvenimo pilnatvę.

Šv. Mišias koncelebravo arkiv. P. S. Zurbriggenas, vysk. J. Ivanauskas, vysk. emer. J. Preikšas, išties įspūdingas įvairaus amžiaus arkivyskupijos dvasininkų būrys, liturgijai vadovavo arkiv. S. Tamkevičius. Giedojo Kauno valstybinis choras, vadovaujamas prof. Petro Bingelio.

Arkiv. S. Tamkevičius pasakė pamokslą, kuriame atkreipė dėmesį į tą arkivyskupijos tikinčiųjų bendruomenės vienybę, kurią dalyvujantiems kongrese dovanoja pats Jėzus Eucharistijoje. Jis sakė: “Kokia yra šiandien švenčiamo Eucharistinio kongreso esmė? Šių metų Dievo Kūno ir Kraujo iškilmės proga popiežius Benediktas XVI kalbėjo: „Visi susirinkome aplink Viešpaties altorių tam, kad būtume kartu Jo akivaizdoje. Aplink Eucharistija susirenka skirtingi amžiumi, socialine padėtimi, skirtingų politinių pažiūrų ir lyties asmenys. Eucharistija niekada nėra privatus aktas. Tai viešas kultas, be jokio ezoterizmo ar pirmenybės teikimo kam nors. Taip ir dabar vienijami bendro tikėjimo ir pašaukti tapti vienu kūnu, dalydamiesi viena Duona, kuri yra Kristus, nepasirinkome su kuo būti, bet esame šalia vienas kito. Esame suvienyti ir virš visų skirtumų. Tai nuo pat pradžių buvo krikščionybės požymis.“

Rengiantis Dievo Motinos Marijos apsireiškimo Šiluvoje Jubiliejui, šis Eucharistinis kongresas yra kulminacija. Visą naktį Prisikėlimo šventovėje vyko Eucharistijos adoracija, o po jos iškilmingoje procesijoje Kauno miesto gatvėmis Eucharistinis Jėzus atkeliavo drauge su mumis į šią garbingą vietą, kur prieš penkiolika metų popiežius Jonas Paulius II su šimtatūkstantine minia šventė Eucharistiją.

Eucharistinė procesija turi labai gilią prasmę. Ji išreiškia mūsų norą per gyvenimą eiti su Kristumi. Benediktas XVI sako: „Dievas mus sukūrė laisvus, tačiau nepaliko mūsų vienų – Jis pats tapo mūsų „keliu“, keliauja su mumis, kad mūsų laisvė turėtų kriterijų, kuris kelias yra teisingas.“ Dalyvaudami iškilmingoje Eucharistinėje procesijoje mes išreiškėme savo pasiryžimą per gyvenimą keliauti drauge su Kristumi. Mišių aukos metu mes atsiklaupsime prieš savo Viešpatį. „Šis atsiklaupimas ir Viešpaties pagarbinimas, kaip aiškina Benediktas XVI, yra krikščionio laisvės išraiška: jis atsiklaupia tik prieš tą, kuris yra tikras Dievas, kuris sukūrė pasaulį, kuris už pasaulį atidavė Sūnų. Tas, prieš kurį lenkiamės – mūsų nesmerkia, nesutraiško, tačiau išlaisvina ir perkeičia.“

Mišių auka, kurioje dabar dalyvaujame, yra mūsų atsakymas į Švč. M. Marijos prieš 400 metų išreikštą skundą, kad užmirštas jos Sūnus. Švęsdami Mišias, mes pasakysime Dievo Sūnaus Motinai Marijai, kad neužmiršome jos Sūnaus, kad jį mylime ir norime ne tik jį garbinti, bet ir siekiame, kad jis taptų mūsų širdžių ir mūsų šeimų Valdovu.

Po duonos padauginimo stebuklo žmonės, matydami, su kokia galia veikė jų Mokytojas, panoro paskelbti jį karaliumi. Ta proga Jėzus kalbėjo, kad jis yra gyvoji Duona, nužengusi iš dangaus ir teikianti pasauliui gyvybę. Jėzus ne tik pasivadino gyvąja duona, bet ir tvirtino: „Iš tiesų, iš tiesų, sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės“ (Jn 6, 53). Anuomet kai kurie žmonės nesuprato šių Viešpaties žodžių ir pasitraukė nuo Jėzaus. Jiems reikėjo tokio mokytojo, kuris duotų jiems tik paprastos duonos, malšinančios fizinį alkį, o visa kita jiems atrodė neverta dėmesio.

Žmonės, kurie nėra atsikratę vergo dvasios, bijo prisiimti atsakomybę už gyvenimą ir ieško, kas galėtų juos valdyti ir maitinti. Ne tik žydai prieš du tūkstančius metų norėjo turėti stebuklingai juos maitinantį karalių, bet tvirtos, tvarką darančios rankos daug kas nori ir šiandien. Žmonės ir šiandien susigundo pasirinkti tokius, kurie žada padaryti tvarką, – kažkada Vokietijoje panašiai buvo pasirinktas Hitleris, atnešęs didžiulę nelaimę ne tik savo tautai, bet ir daugeliui kitų tautų. Jėzus Kristus atėjo į mūsų tarpą ne mūsų valdyti, bet mus išlaisvinti, kad, būdami laisvi, patys kurtume gyvenimą, kuriame klestėtų teisingumas, tiesa ir meilė.

Mes puikiai suvokiame, kad nei Eucharistinis kongresas, nei joks kitas vienkartinis Jėzaus asmens pagerbimas negalės pakeisti mūsų gyvenimo krypties. Reikia kad Jėzus mus kasdien maitintų savo Kūnu ir Krauju, nes tik tuomet galime tikėtis savo gyvenime esminių permainų.

Su Jėzumi Eucharistijoje nuolat bendraują politikai būtų nenuperkami, nes jie savo sprendimus grįstų ne grynai žmogiškais išskaičiavimais, ne siekdami sau naudos, bet viską spręsdami Evangelijos šviesoje. Žmonės, besimaitinantys gyvąja Duona, šiandien nediskutuotų, kad šeima turėtų būti statoma ant vyro ir moters santuokinio ryšio uolos ar ant neatsakingo ir niekuo neįsipareigojančio dviejų žmonių susitarimo pagyventi kurį laiką drauge, nes savaime būtų aišku, kad reikia mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus: iki pabaigos, net gyvybę atiduodant už savo draugus.

Jaunimas, nuolat bendraudamas su Eucharistiniu Jėzumi, suvoktų, kad jaunystėje ypač reikia branginti savo meilę, nes ją galima padovanoti tik tam asmeniui, kuris ryšis Dievo akivaizdoje padaryti aiškų ir nekintantį įsipareigojimą gyventi drauge ir iki mirties dalytis bendro gyvenimo džiaugsmais bei sunkumais. Besimaitinantys dangaus Duona lengvai suvokia, kad gyvenimas nėra tik pinigai ir malonumai, kad tikram gyvenimui reikia kai ko daugiau, ką gali duoti tik vienas Dievas.

Prieš penkiolika metų čia, Kauno Santakos aikštėje, šiandien jau besivadinančioje Jono Pauliaus II vardu, pirmą kartą Lietuvą ir Kauną aplankęs popiežius ragino susirinkusius Lietuvos žmones suvokti savo uždavinį ir pasiuntinybę, ugdyti tikėjimą giliu Šv. Rašto pažinimu, asmenine, liturgine, nuolatine karšta malda, kvietė į „naująją evangelizaciją“, gebančią atsakyti į mūsų laiko poreikius. Popiežius linkėjo, kad per okupaciją išsaugotas tikėjimas visuomet būtų mūsų galia, kuria galėtume dvasiškai ir išoriškai atkurti savo Tėvynę, savo gyvenimą, savo lietuviškąjį ir krikščioniškąjį identitetą mūsų motinos Bažnyčios, Europos ir žmonijos labui (plg. „Liudykime Kristų“, p. 90).

Kviečiu drauge melstis, kad Dievo tarno Jono Pauliaus II palinkėjimas visuomet būtų mūsų siekiniu ir atneštų palaimingų vaisių tiek mūsų asmeniniam, tiek ir visos tautos gyvenimui. Ypač kviečiu melstis už Lietuvos šeimas, už Seimą, kad kuo greičiau priimtų įstatymą, įtvirtinantį santuoka grįstos šeimos prioritetą visuomenės gyvenime”.

Visas Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos jaunimas, dalyvavęs Eucharistinio kongreso iškilmėse, buvo nusiteikęs labai džiugiai bei pakiliai, šiltos šypsenos puošė mūsų veidus. Buvo labai gera įsilieti į tikinčiųjų bendradarbiavimą, buvimą kartu su Dievu. Štai kokie dalyvių atsiliepimai apie kongreso iškilmes:

„ Visų pirma man patiko bendras šventės vaizdas, džiugesys. Smagu dalyvauti tokiose iškilmėse kartu su bendraminčiais.“ Edita Neverdauskaitė.

„Eidama procesijoje, šurmuliuojančiomis Kauno gatvėmis stebėjau žmonių akis, veidus, ir supratau, kad liudyti Kristų kartais užtenka tik praeiti gatve.“
Laimutė Neverdauskienė.

„Nors buvo didelis nuovargis, bet iškilmės paliko gilų įspūdį, ypač eisena ir geras organizavimas.“ Linas Velička.

Na, o man labiausiai patiko ramybė, susikaupimas, vienijantis tiek daug įvairių žmonių. Visa tai įrodo, koks svarbus tikėjimas į Dievą šiuolaikinėje visuomenėje.

Mes, dalyvavusieji Eucharistinio kongreso iškilmėse, esame dėkingi Ariogalos parapijos klebonui kun. Gintautui Jankauskui už rūpestį ir mūsų kelionės organizavimą.

Ariogalos gimnazijos 10c klasės mokinė Ieva Lapkauskaitė