Vasarį prasidėjo gavėnia. Jau pirmąjį jos sekmadienį, kaip kasmet, Vatikane prasidėjo gavėnios rekolekcijos. Jose dalyvavo Šventasis Tėvas, jo artimiausi bendradarbiai bei Romos kurijos kardinolai, vyskupai ir prelatai. Rekolekcijos truko visą savaitę.

 

Rekolekcijos – tai laikotarpis, kai palikus visus įprastus darbus susitelkiama tik dvasiniam gyvenimui. Noras pažinti save ir savo santykį su Dievu. Jau Jėzaus pavyzdys, kai jis pasitraukė į dykumą ir keletą naktų praleido maldoje, atskleidžia krikščioniškųjų rekolekcijų pagrindą.

 

2010 m. vasario 28 d. Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje vyko gavėnios rekolekcijos. Sumos Šv. Mišias aukojo, per Votyvos ir Sumos šv. Mišias sakė pamokslus ir klausė išpažinčių Kauno šv. Vincento Pauliečio parapijos klebonas kun. Gintaras Vincentas Tamošauskas OFM Cap. Sumos šv. Mišiose dalyvavo Lietuvos Seimo narys Edmundas Jonyla.

 

Kun. Gintaras Vincentas Tamošauskas Votyvos Šv. Mišių pamoksle sakė: „Garbė Jėzui Kristui, brangūs ariogaliečiai. Man džiugu, kad galiu susitikti su jumis ir būti kartu šį ypatingą sekmadienį jūsų parapijoje. Čia vyksta gavėnios rekolekcijos, tas dvasinis atsinaujinimas, prisilietimas prie Dievo žodžio ir tikėjimo kelionė link Viešpaties Jėzaus Kristaus. Iš tikrųjų jūsų miestelis nėra nuskriaustas geografiniu požiūriu. Šalia teka graži upė – Dubysa. Jūs turite nuostabių gamtovaizdžių.

 

Žodžio liturgijoje girdėjome Dievo žodį apie Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno. Praėjusį sekmadienį girdėjome Evangeliją apie Jėzaus gundymą. Šių Evangelijų epizodai primena, kad esame nuolat gundomi, todėl kovojame. Gavėnios metu reikia atgailauti, susilaikyti nuo triukšmingų pasilinksminimų, pasninkauti ir neapleisti nuoširdžios maldos. Mes klausiame: „Kodėl tai reikia daryti?“ Turime ugdyti savo valią, puoselėti dvasines vertybes savo širdyje. Kodėl mes turime tapti kitokie? Atsakymą pateikia šios dienos Evangelija pagal Luką. Apaštalai pamatė ant Taboro kalno persikeitusį, spinduliuojantį  nepaprasto grožio Jėzų. Ir Petras šiandien sako: „Čia mums yra labai gera. Padarykime tris palapines ir apsigyvenkime“. Aišku, kad Jūs tokioje šaltoje bažnyčioje negalite pasakyti: „Mums čia yra labai gera, neuždarykite bažnyčios, mes būsime šiandien visą dieną iki pat nakties“. Aišku, jūs po pamaldų lėksite namo išgerti karštos arbatos ir pavalgyti. Jau grįšite namo dvasine prasme kitokie.

 

Tauriausia mums krikščionims – tai Kristaus auka. Ji padaro mus dvasingesnius. Ir šiandien Jėzus atsiskleidžia visa grožybe ant Taboro kalno. Jis mus veda į Kryžių. Mes ruošiamės metų įvykiui, kuris vadinasi Kristaus Prisikėlimas.  Pats didžiausias grožis mūsų gyvenime tai yra gyvybė. Tai yra gyvasis Jėzus, nes iš grožio eina meilė. Mes Dievą įvardiname kaip didžiausią grožį.

 

Pranciškonų vienuolyno įkūrėjas buvo šv. Pranciškus, biznieriaus sūnus. Jis mėgo kvailioti ir linksmintis su draugais, kol vieną kartą sutiko ypatingą asmenį, kuris pakeitė jo gyvenimą, ir tas asmuo yra Jėzus Kristus. Jis patyrė neapsakomą grožį, meilę, pradėjo propaguoti beturtystę. Siekė kuo didesnio neturto. Ir kas įvyko? Jis gyveno Asyžiuje, bet pasitraukė melstis į kalnus. Visi turtingi žmonės, gražios, išsipusčiusios ponios bėgo pas jį palikę miestą. Sakė: „Pranciškau, mums tavęs reikia. Tavo maldos, tavo dvasios, tavo grožio“. Šv. Pranciškus sako: „Jūs žinote, kaip gyventi“. O žmonės atsako: „ Bet mes esame nelaimingi. Mums trūksta džiaugsmo“. Šv. Pranciškus jiems pasiūlė beturtystę ir liepė atsisakyti netikro grožio, kuris atima  visa kas yra brangiausia.

 

Galima palyginti, kaip  Lietuvoje gyveno žmonės prieš karą. Žmonės bažnyčioje nebuvo tokie gražūs ir išsipustę, galbūt su vyžom ar klumpėm ir šalia šventoriaus stovėjo arkliukai su vežimais. Nebuvo automobilių. Šiandien mes turime tiek daug visko. Užeikite į parduotuvę. Palyginkime parduotuves, kurios buvo prieš 50 metų ir dabar. Nėra ko lyginti. Klausimas – ar žmonės buvo laimingesni tada ar dabar?  Žiūrint į dabartinę Lietuvą nepasakyčiau, kad Lietuvos žmones yra labai laimingi ir džiaugsmingi. Mums visada kažko trūksta. Ir noriu pasakyti liudijimą apie save. Aš perskaičiau šv. Pranciškaus biografiją ir pasakiau: „Būsiu kapucinas“. Nors buvau verslininkas, nuo 8 metų stovėjau turguje. Iš pradžių su senele, paskui vienas pats. Prekiavau daržovėmis, gėlėmis. Aš turėjau automobilį, namą, šiltnamius ir daug pinigų. Dabar turiu dar daugiau pinigų, bet jie manęs nedžiugina, kaip ir šv. Pranciškaus. Dievas pasakė: „Aš galiu duoti žymiai daugiau negu tu turi“. Ir įsivaizduojate, Dievas ištesėjo pažadą. Ir supratau, kad svarbiausia yra mano dvasia. Svarbiausia šiandieninis dalykas yra jūsų dvasios grožis.

 

Ir ko reikia šiandien mūsų Lietuvai?  Reikia labai daug vilties, labai daug dvasios. Ne pinigų ir daiktų reikia mums. Mes turime jų labai daug, bet kai užvaldo gobšumas, arogancija, pavydas – žmogus apanka. Mes nebematome vienas kito. Kas atsitinka su šeima, kai sutuoktiniai negali pasakyti vienas kitam: „Aš tave myliu?“ Kai mes nesakome Lietuvai: „Aš tave, Lietuva, myliu. Tu esi man be galo brangi“. Visi bėga į Londoną, Paryžių, Ameriką. Ten pinigai. Aš sakau savo parapijiečiams: „Ateikite į bažnyčią ir padėkokite Dievui, kiek Jis mums daug davė, kokie esame turtingi“. Jie sako, kad negalės, turi daug darbo. 20 metų nuo Nepriklausomybės dieną naktį dirbom, dirbom, be sekmadienio, be nieko. O aš dabar sakau jiems, kad pridirbo Lietuvai krizę. Ačiū jums. Ar ne tiesa? Dabar yra ne tik ekonominė, bet ir dvasinė krizė. Auginkite vaikus, vieno vaiko neužtenka. Reikia penkių ar šešių. Sako, kad mes neišsilaikysime, bankrutuosime. O dabar jūsų klebonas -  tik laidoja, o ne krikštija. O jūs žinote, kad klebonui galite įvaryti depresiją, jei nebus santuokų ir krikštynų. Aš skaičiau paskaitą penktadienį Kaune. Po paskaitos priėjo viena moteris ir sako: „Turiu penkis vaikus, esu gydytoja“. Ar sunku juos išlaikyti? Nesąmonė. Įmanoma išlaikyti. Pas mane į parapiją atvažiavo ispanai su aštuoniais vaikais skelbti Dievo žodį ir dalintis tikėjimu. Kiekvieną dieną atvažiuodavo skelbti neokatechumenatų katechezių iš Panevėžio į Kauną. Kokių yra žmonių! Noriu paprašyti, paraginti - jūs negalite tylėti. Jūs esate pašaukti skelbti Evangeliją. Jūs turite skelbti, ką išgirdote, ką Jėzus apreiškė.

 

Jei ne Jėzaus malonė ir meilė, aš būčiau didesnis recidyvistas nei sėdintys Lukiškių kalėjime. Aš esu Išganytojui be galo dėkingas, kad ištraukė iš daugelio dalykų mano gyvenime, ir aš galiu paliudyti, kad šita knyga veikia mano gyvenime. Nežinau, ar veikia jūsų gyvenime?  Pirmiausia, ji pradeda keisti mūsų širdis. Čia yra Geroji Naujiena, kad Jėzaus dvasia gali įeiti į mūsų gyvenimą. Evangelija gali pakeisti Lietuvos istoriją ir jos tautą. Dar vienas liudijimas: neseniai buvau tarptautinėje konferencijoje Lenkijoje, buvo susirinkę vienuoliai, ir turiu Jus nuliūdinti – Europa miršta. Europa gali pasiūlyti mirtį. Ir nesižavėkite tais eurais. Tie eurai gali mus numarinti. Žmogui reikia dvasios ir meilės. Reikia gyvybės, reikia gyvenimo. Aš kviečiu Jus skaityti ir gyventi Dievo žodžiu. Man gražiausios moterys yra močiutės, kurios daug meldžiasi ir sėja meilę, atgailauja, pergyvena dėl savo vaikų, anūkų, kurios myli Dievą. Man asmeniškai jos yra gražiausios, nes iš jų dvasios eina gyvybė, gyvenimas, grožis. Nesvarbu, kad jos turi daug raukšlių, yra susikūprinusios. Tėvas Stanislovas pasakytų: „Jos yra grožio konkurso nugalėtojos“.

 

Linkiu jums sutikti Prisikėlusį Kristų toje gavėnios tikėjimo kelionėje. Paaukokite šaltį, kurį dabar jaučiate - dėl savo atsivertimo. Nepasiduokite depresijai, niurzgėjimui, bet atsiverskite ir išeikite į gyvenimą, pilną dvasinio gėrio ir Dievo palaimos.“