2010 m. rugpjūčio 1 d. 13 val. Lesčių bažnyčioje prasidėjo iškilmė. Šv. Mišias aukojo, pasakė pamokslą, vadovavo liturginei procesijai Raseinių Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų vikaras kun. Petras  Mackevičius.

 

Mišiose dalyvavo seimo narys Edmundas Jonyla, Ariogalos seniūnijos seniūnas Juozas Labanauskas ir gausūs būriai atvykusių iš įvairių parapijų, anksčiau čia gyvenusių, dabar priklausančių šiai parapijai tikinčiųjų.

Šv. Mišiose giedojo Lesčių bažnyčios chorelis kartu su Ariogalos Sumos choru. Lesčių bažnytiniame chorelyje gieda Švedų šeima. Mama Viktorija ir dukros Eglė, Neringa ir Agnietė.

 

Lesčių parapijos žmonės džiaugėsi sulaukę didžiausios metų šventės. Per Šv. Ignaco atlaidus visi artimieji ir giminaičiai susirinko bendrai maldai.

Parapijos žmonės buvo sužavėti kun. Petro Mackevičiaus pamokslu, kuriame jis minėjo įdomų Ignaco Lojolos gyvenimą. Tai buvo šventojo Ignaco išskirtinis pasišventimas Dievui bei žmonėms. Stebino jo pasiryžimas mokytis mokykloje 33 metų, o 43 metų baigė magistrą ir 45 metų tapo klebonu.

 

Pamokslo metu buvo minimas turto menkavertiškumas, kad medžiaginiai dalykai neturi reikšmės. Mišių metu tvyrojo ramybė ir susikaupimas, žmonės buvo atsidavę maldai.

 

Po šv. Mišių klebonas kun. G. Jankauskas nuoširdžiai padėkojo Aleksandrai Tautkuvienei, kuri nuo 1965 m. spalio 18 dienos rūpinasi Lesčių bažnyčios švara ir tvarka, puošimu ir priežiūra.

 

Nuoširdžiai dėkojo Elenai Kasiulienei, Valerijai Šimkienei, Bronei Kožukienei, Bronei Falantinienei. Jos papuošė ir sutvarkė bažnyčią, įdėjo dalį savo širdies ir meilės jausmo į šią prasmingą iškilmes. Baigdamas kalbą kun. G. Jankauskas sakė:

 

– Jums visiems iš širdies linkiu santarvės šeimose, vienybės, atlaidumo bei nuoširdumo, daug sveikatos ir naujų prasmingų siekių ateities gyvenimo keliuose. Tegul Dievas ir meilė būna Jumyse neatsiejami dalykai.

 

Po pamaldų jaukioje Lesčių bažnytėlėje dainavo Paaluonio kaimo jaunimo saviveiklos grupelė, vadovaujama Zenono Brazinsko. Intarpuose tarp dainų savo kūrybos eilėraščius skaitė poetas Juozas Mickevičius.

 

Po meninės programėlės šventoriuje šalia Švč. M. Marijos statulos parapijos klebonas pašventino tremtiniams paminklėlį, kaip Tėvynės ilgesio simbolį. Po to  visi kartu sugiedojo Lietuvos himną.

 

Vėliau žmonės rinkosi prie bendruomenės namų, kur vyko įvairios jaunimo varžybos, o nugalėtojai buvo apdovanoti.

Vakare vyko koncertas, kuriame kaimo žmonės galėjo atsipūsti nuo vasariškų darbų ir pasilinksminti.

 

 

Pagerbtas nebegrįžusių gimtinėn atminimas

 

Lietuvių tauta nuo seno pasižymėjo kaip drąsi, darbšti, dora, Tėvynę ir laisvę mylinti tauta. Viena iš Tėvynės meilės išraiškos formų buvo ir tebėra kiekvieno žmogaus noras po mirties amžino poilsio atgulti gimtojoje žemėje. Net senose lietuvių liaudies dainose dainuojama: „o jeigu aš negrįšiu – žirgelis parneš” ir pasakojama, kas augs ant kapo, kaip tėvynės meilės įrodymas. Niekas nenorėjo, kad po mirties jo kūnas liktų priešų žemėje. Bet šiems troškimams išsipildyti buvo įmanoma tik laisvoje šalyje.

 

Lietuva kentėjo ne vieną priespaudą ir okupaciją, o jos sūnūs ir dukros, mirę svetimuose kraštuose, būdavo ten ir laidojami. Vienas iš skaudžiausių istorijos puslapių išliko sovietmečio trėmimai į Sibirą, pokario kovos. Labai daug lietuvių liko ilsėtis buvusios Tarybų sąjungos platybėse mirę su svajone bent sielos sparnais aplankyti toli likusią Tėvynę. „O kai užkasite tarp girių, po galva akmenį padėję, tai nesakykit žodžio „mirė”. Sakykit – Lietuvon išėjo”,  – skamba tremty surimuoti dainos žodžiai. Ne mažesnis Tėvynės ilgesys ir širdies skausmas kankino ir pasitraukusius į Vakarus. Daugelis jų taip pat išėjo į amžinybę žinodami, kad niekada neišsipildys jų troškimas atgulti gimtinės žemėje šalia tėvų ir senelių. Ir mūsų.

 

Lesčių parapijoje yra ne viena šeima, kurios nariai ar giminės yra palaidoti toli nuo Tėvynės. O artimiesiems likusi dviguba gėla – ir kad brangūs žmonės mirę, ir kad negali aplankyti jų kapo. Pagerbiant tų žmonių atminimą, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tuometinio klebono kun. Jono Kazlausko iniciatyva Lesčių kapinėse buvo pastatytas kuklus medinis kryželis – simbolinis tremtinio kapas. Per 20 metų negailestingas laikas padarė savo – kryželis sunyko, liko tik tuščias antkapis ir tapo nebeaišku, kam jis skirtas. Todėl kilo mintis šį simbolinį kapą atnaujinti.

 

Šių metų liepos mėnesį įmonėje „Kėdainių granitas” buvo pagamintos akmeninės plokštės su užrašu ir jomis padengtas tremtinių antkapis. Per didžiuosius šv. Ignaco atlaidus rugpjūčio 1 d. Ariogalos klebonas kun. Gintautas Jankauskas iškilmingai šį kapą pašventino, prie jo buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Taip nedidelėse Lesčių kapinaitėse atnaujintas atminimas tų, kurių kūnai negrįžo amžino poilsio Tėvynės žemėn.

 

Jei kas nors turi giminių, draugų ar pažįstamų, palaidotų toli nuo gimtųjų vietų ir negali aplankyti jų kapo ar net nežino, kur jis yra, kviečiu už juos pasimelsti, uždegti žvakelę šioje simbolinėje vietoje. Taip pat norėtųsi išreikšti palinkėjimą visai tautai, kad visų šiandieninių savanorių tremtinių, išvykusių svetur ieškoti geresnio gyvenimo, širdyse išliktų ir išsikerotų Tėvynės meilė ir ilgesys. Kad jie visi grįžtų gyventi, dirbti, auginti vaikus ir anūkus atgal į Lietuvą ir, atėjus jų amžinybės metui, poilsio atgultų tik lengvoje gimtinės  žemėje...