Bažnytėlė atgyja ir tampa šventiška, kai kažko laukiama. Malda atrodo stipresnė ir didingesnė, lyg tą dieną būtum dar arčiau Dievo. Tokį susikaupimą ir pakylėjimą kovo 13 d. jautė susirinkę Lesčių Dievo Apvaizdos parapijos tikintieji. Kartu su jais dalyvavo LR Seimo narys Edmundas Jonyla su žmona ir Ariogalos seniūnijos seniūnas Juozas Labanauskas su žmona.

 

Prieš šv. Mišias išklausėme Lesčių parapijos klebono kun. Gintauto Jankausko penkių metų atliktų darbų ataskaitą. Klebonas buvo nepaprastai dėmesingas kiekvienam parapijiečiui, didesniu ar mažesniu indėliu prisidėjusiam prie bažnyčios atsinaujinimo. Jis sakė:

 

„Visi nuoširdžiai sveikiname atvykusį į mūsų parapiją Kauno arkivyskupo augziliarą vyskupą Joną Ivanauską ir jį lydintį Kauno kurijos kanclerį mons. Adolfą Grušą.

 

Jūsų Ekscelencija, jau 8 metai ir 10 mėn. esu Ariogalos parapijos klebonas ir kartu aptarnauju Lesčių Dievo Apvaizdos parapiją.

 

Lesčių bažnyčia pastatyta 1789 m. Fundatoriai ponai Ignacas ir Kotryna Romeriai. Lesčiai buvo filinė Pernaravos parapija. Nuo 1923 m. gruodžio 18 d. vyskupas Juozas Skvireckas jai suteikė visas parapijines teises. 1923 m. parapijoje gyveno 1066 žmones. 1948 m. liko tik 600 žmonių, o šiuo metu gyvena apie 170 žmonių.  Anksčiau dauguma kalbėjo lietuviškai, dalis – lenkiškai, dabar visi lietuviškai. Pati bažnyčia pastatyta iš eglinių rastų. Ypatingų palikimų (fundacijų) parapija neturėjo. Per I Pasaulinį karą rusai išsivežė varpus, o vokiečiai – šventoriaus vartelius ir 9 balsų vargonus.

 

Centrinis altorius darytas 1910 m. Jėzaus ir Marijos šoniniai altoriai – 1908 m. 1924 m. įsigytas varpas ir stogas uždengtas cinkuota skarda. 1948 m. pagaminti suolai.

 

Lesčių parapijoje yra švenčiami dveji atlaidai: šv. Ignaco Lojolos – liepos mėn. paskutinį sekmadienį ir Dievo Apvaizdos (bažnyčios tituliniai – pagrindiniai) – spalio mėn. antrą sekmadienį.

 

Tikintieji gausiai susirenka per šv. Ignaco atlaidus ir Visų Šventųjų dieną. Pamaldos vyksta pirmąjį ir trečiąjį kiekvieno mėnesio sekmadienį, kartais proginės šv. Mišios aukojamos šeštadieniais. Įspūdingiausi būna šv. Ignaco atlaidai. Juose dalyvauja iš visur atvykę buvę šios parapijos tikintieji. Parapijietės Raimondos Grigaitės iniciatyva šv. Ignaco atlaiduose šv. Mišias aukojo kun. Robertas Grigas, kun. Ričardas Doveika ir kun. Artūras Kazlauskas. Kai kuriose iškilmėse po šv. Mišių Lesčių bažnytėlėje kartais savo muzikinę programėlę atlieka Paaluonio kaimo jaunieji saviveiklininkai, vadovaujami Zenono Brazinsko.

 

Lesčių bažnytiniame chorelyje šv. Mišių metu visuomet gieda Švedų šeima: mama Viktorija ir dukros Eglė, Neringa ir Agnietė. Švč. Sakramento adoracija vyksta tik per šv. Ignaco atlaidus. Dėl susisiekimo priemonių stokos ir kitų sunkumų vidutiniškai šv. Mišiose dalyvauja apie 14, o žiemos metu mažiau žmonių. Pastoviai lankantys bažnyčią kas mėnesį eina išpažinties.

Nuolatos lanko bažnyčią: Aleksandra Staniulienė (ją tvarko ir puošia), Švedų šeima, Danina Grajauskienė, Aldona Ambrazevičienė, Ona ir Zenonas Klevinskai, Kęstutis Bersėnas, Elena Kasiulienė, Felė Vaičekauskienė, Janina Teresienė, Bronė Grigienė, Bronė Kožukienė, Genė Verbavičienė, Grasilda Pilipauskienė, Genutė Gaižauskienė ir kiti.

Pagal seną bažnyčios tradiciją kiekvienais metais aplankau Lesčių parapijos tikinčiuosius, vidutiniškai apie 50 šeimų. Šventinu jų namus, religinius paveikslus, dalinu religinę literatūrą, raginu gyventi pagal Dievo ir Bažnyčios įsakymus, kviečiu dalyvauti šv. Mišių aukoje.

 

Lesčių Dievo Apvaizdos parapijoje dėl vaikų trūkumo yra uždaryta Paaluonio pradinė mokykla. 2005 – 2006 mokslo metais mokyklą lankė 14 vaikų.

 

Nuo 2005 iki 2011 m.(t.y. per 5 metus) buvo pakrikštyti 5 vaikai, Pirmąją šv. Komuniją priėmė 4 vaikai, Sutvirtinimo Sakramentą 20 vaikų, buvo palaimintos 2 santuokos, aplankyti 9 ligoniai su Švč. Sakramentu ir palaidoti 62 žmones. Praėjusiais ir šiais metais nebuvo ir nėra vaikų, besiruošiančių  Pirmajai šv. Komunijai ir Sutvirtinimo Sakramentui. Deja, didesnė Lesčių parapijos gyventojų dalis gyvena Kėdainių rajone, todėl kai kurie vaikai lanko Pernaravos mokyklą.

Dabartinė padėtis tikinčiųjų maldingumui ugdyti yra nepalanki. Jaunų žmonių akivaizdžiai mažėja, o vyresnioji karta sukaustyta ligų ir senatvės.

 

Puoselėjama graži tradicija. Kiekvienais metais gegužinės pamaldos vyksta Paaluonio gyvenvietėje Bronės Kožukienės name, kur dalyvauja grupelė įvairaus amžiaus žmonių.

 

Prieš atlaidus padeda papuošti ir tvarkyti bažnyčią: Elena Kasiulienė, Valerija Šimkienė, Grasilda Pilipauskienė ir Švedų šeima.

 

Elenos Kasiulienės rūpesčiu buvo naujai persiūta viena procesijinė bažnyčios vėliava, pasiūtos dvi laidotuvių metu naudojamos procesijinės vėliavos, pasiūtas gedulingas užtiesalas.

 

Švedų šeimos rūpesčiu kiekvienais metais yra paruošiamas naujas „Betliejus“.

 

Bažnyčioje vykstančias iškilmes Ariogalos parapijos svetainėje aprašo Bronė Falantinienė.

 

Per šį laikotarpį buvo nemažai atlikta ir bažnyčios remonto darbų, sutvarkytos kapinės.

 

Apie bažnyčią kapinėse buvo nupjauti seni medžiai, pastatyti lauko suolai, sutvirtintas ant bažnyčios stogo esantis kryžius. Naujai padaryti prie bažnyčios centrinių durų laiptai, kurie dabar puošia bažnyčią.

 

Agnė ir Neringa Švedaitės kas treji metai perdažo Švč. M. Marijos statulą ir koplytstulpį.

 

Du kartus naujai nudažyta iš išorės bažnyčia ir varpinė. Prie šių darbų labai daug prisidėjo kraštietis, dabar gyvenantis Kaune Virgilijus Čepas. Jis buvo finansinis rėmėjas ir šių darbų atlikimo eigoje patarėjas. Teko daug atlikti darbų paruošiant bažnyčią dažymui. Bažnyčią šveitė: Augis Katinas, Eugenijus Buinoras su sūnumi Raidu, Eugenijus Kasiulis, Kazys Navickas. Varpinę šveitė: Juozas Vainauskas, Jonas Docka, Kolia Ponkrašovas. Pirmą kartą bažnyčią ir varpinę nudažė Juozas Puzerėnas ir Gediminas Bagdonas. 2005 m. vasarą atnaujinome bažnyčios zakristiją ir perdažėme varpinės stogą. Zakristijos renovacijos darbuose talkino buvęs parapijietis Virgilijus Čepas, Neringa ir Agnė Švedaitės, Raimonda Grigaitė ir kiti. 2006 m. vasarą nudažėme bažnyčios lubas. Bažnyčios lubų dažymo darbus atliko Raidas Beitnorius, Sigitas Vainauskas, Eugenijus Beitnorius ir Kastytis Baranauskas. Taip pat buvo naujai sutvarkyta bažnyčios išpuvusios sienos dalis, prieangis ir ten naujai įdėtos grindys. Naujos Lesčių parapijos kapinės aptvertos metaline tvorele.

 

Šiluvos Švč. M. Marijos paveikslo apsilankymo proga 2007 m. liepos 29 d. buvo pastatytas naujas koplytstulpis ant kalvelės, šalia seno Žemaičių plento, vedančio link bažnyčios. Jo autorius parapijietis – A. Sokolovas.

 

Nuoširdžiai dėkoju  visiems už  pastangas, darbus ir maldas“.

 

Pilna bažnytėlė vyresnio ir jaunesnio amžiaus žmonių dalyvavo šv. Mišiose, kurias aukojo Kauno vyskupas Jonas Ivanauskas. Kartu su vyskupu koncelebravo Kauno kurijos kancleris mons. Adolfas Grušas ir Raseinių dekanas kun. Juozas Kaknevičius. Pamokslo metu vysk. J. Ivanauskas sakė:

 

„Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų. Pradėjome Pelenų diena Gavėnios laikotarpį. Šiandien yra pirmasis Gavėnios sekmadienis. Dievo žodis šiandien mums piešia du nepaprastus reginius, dvi aplinkas, dvi vietas.

 

Pirmoji iš jų – Edenas, arba linksmybių sodas, rojus, kuriame Dievas apgyvendino žmogų. Visas rojaus aprašymas yra nepaprastai vaizdingas, ir žmogus jaučiasi laimingas tame sode.Čia daug įvairių vaismedžių, medžių ir gėlių – tiesiog yra nuostabi aplinka. Ir šitame sode vienas sutvėrimas (hebrajiškai „nachaš“ arba žaltys) užkalbina Ievą sakydamas: „Ar nevalia jums valgyti sodo medžio vaisių?“ Ieva atsako: „Vaisius galima valgyti, tik Dievas yra uždraudęs ragauti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisius“. Gundytojas sako, kad jums nieko blogo neatsitiks, priešingai, bus nepaprastai gerai, nes Dievas pavydi, Dievas žino, kad paragavus to vaisiaus būsite kaip Dievas. Moteris nuskina vaisių, duoda valgyti Adomui, ir jie tampa nuogi. Pajutę, kad yra nuogi, jie pasislepia nuo Dievo.

 

Kitas pasakojimas yra visiškai priešingas – tai Evangelijos pasakojimas. Dykuma. Mirties vieta, joje niekas neauga, nebent menkaverčiai augalai, ten gyvena skorpionai, gyvatės, nepaprastai karšta, ir Jėzus ten pasitraukia į dykumą, prieš pradėdamas savo viešąją veiklą. Prisėlinęs gundytojas taip pat gundo, gundo duona. Gundo pačiu Dievu, gundo pasaulio turtais ir galybe. Šitie du pasakojimai iš Pradžios knygos ir Evangelijos, galime sakyti yra visa žmogaus istorija. Ne tik visos žmonijos, bet tam tikra prasme ir kiekvieno iš mūsų. Nuodėmė yra pats didžiausias blogis ir pati didžiausia nelaimė. Už ją nėra nieko blogesnio. Ji nežiūri jokių skirtumų tarp žmonių: jokios socialinės padėties, tautybės, išsilavinimo, galimybių, – ji yra universali, esanti visur ir visada. Nuo labiausiai išsivysčiusių civilizacijų visuomenių iki žmonių, kurie gyvena paprastą klajoklinį gyvenimą. Tai tarytum žaizda, kuri sužeidžia kiekvieną žmogų, nes tai – pirmųjų žmonių nuodėmė. Ir kiekvienas žmogus, nesvarbu kas jis būtų, kasdien ir visada turi pasirinkti tarp gėrio ir blogio. Šitas pasirinkimas užbrėžia liniją, kuri yra priešinga toms būsenoms, kurias nuodėmė gundydama siūlo. Atrodo, jog žmogus, pasirinkęs gėrį, pateks į dykumą, pradės visko stokoti, bus ne taip malonu ir gera, neturės daugelio siūlomų dalykų. Ir, kita vertus, atrodo, kad tai, ką siūlo nuodėmė žmogui, tą linksmybių sodą, tą linksmybių rojų, tuos visus gerus dalykus, atrodo, kad pasirinkęs blogį žmogus juos pasieks. Bet gyvenimo patirtis, tikrovė žmogui pasakoja ką kita.

 

Žmogus (kaip ir pirmieji žmonės) pasirinkę gundytojo pasiūlytą kelią pasijunta apgautas, suvedžiotas. Ir tai, brangieji, kiekvieno iš mūsų dalia, nes šita prasme esame absoliučiai lygūs. Kiekvieną iš mūsų blogis gundo, ir kiekvienam iš mūsų tenka ta kasdienė kova. Ji įrašyta Dekaloge – 10 Dievo žodžių, kurie yra tarytum gyvenimo rodyklės, laimingo ir prasmingo žmogaus gyvenimo pagrindai. Kadangi žmogus yra sužeistas nuodėmės, vienintelis kelias yra atgaila.

 

Šie metai Lietuvoje yra Dievo gailestingumo metai. Ir mes visi esame reikalingi Dievo gailestingumo, reikalingi taip, kaip mes patys reikalingi vieni kitų atleidimo ir gailestingumo. Dievas tikrai yra labai mylintis žmogų ir gailestingas. Jeigu kiekvienas žmogus pažiūrėtų į savo gyvenimą, giliai pasižiūrėtų, sustojęs nuo to gyvenimo skubotumo, pamatytų, kiek Dievas daug yra suteikęs žmogui. Jis tarytum yra davęs tą nepaprastai brangų rojų, kurį žmogus ateidamas į gyvenimą atsineša. Jo tėvai, brangūs ir artimi žmonės, talentai ir sugebėjimai ir, galiausiai, galimybė daryti gera. Galimybė daryti gera – tai didelė Dievo dovana. Visada patirdami iš Dievo gailestingumą, mes patys kitiems žmonėms turimi būti gailestingi. Gal kartais atrodytų, kad teisingumas ir gailestingumas vienas kitam gali būti priešingi – tikrai ne. Nėra tikro teisingumo, kuris savyje neturėtų gailestingumo. Ir nėra tikro gailestingumo, kuris neturėtų savyje teisingumo. Mes visi Dievo esame kviečiami. Laimink tą patirtį, kurią Dievas mums duoda ir duos, jau čia, dabar žemėje. Žmogus, pasirinkęs gėrį, apsisprendęs už gėrį ir atmetęs blogį, sąžinėje pajunta dangų. Pajunta tikrai tai, kad su juo yra Dievas. Visas mūsų gyvenimas yra tarytum ta kelionė, paženklinta įvairių skaudžių išbandymų, įvairių sunkumų, kai mums ypatingai yra reikalingas ir brangus Dievo artumas. Dievo meilė, kuri neskaičiuoja mums duotų dovanų, kuri myli mus visada, net ir tada, kai Dievą užmirštame. Net ir tada, kai mes nuo Dievo būtume nuodėme nusisukę – vis tiek Dievas į žmogų žiūri mylinčiu veidu, nes Dievas kitokio veido neturi. Dievas yra meilė. Ir jo veidas, žvelgiantis į mus, yra mylinčio Dievo veidas.

 

Šiandien lankantis, brangieji, pas jus, noriu visų pirma jums padėkoti, kad mylite savo parapiją, kad mylite šią bažnyčią, kad ja rūpinatės, kad nežiūrint tai, jog jūsų parapijoje gyvena nedaug žmonių, bažnyčia sutvarkyta, prižiūrėta, atlikta daug įvairių darbų. Tai tarytum liudijimas, ką žmonės gali padaryti sutelktomis pastangomis.

 

Šita proga dėkoju jūsų parapijos klebonui Gintautui, dėkoju parapijos pastoracinės tarybos nariams, dėkoju visiems, kurie rūpinasi, remontuoja, aukoja, prisideda prie savo bažnyčios išlaikymo. Ir džiugu, kad žmonės, gyvenantys kituose miestuose, prisimena savo tėviškę, savo šaknis, savo gimtą kraštą ir šitie Dievo namai žmonėms yra jų Dievo namai. Norėčiau taip pat palinkėt, kad būtų daugiau parapijiečių, kad sekmadienį atrastų kaip Viešpaties dieną, kad vieni kitiems padėtų atvažiuoti į bažnyčią, kad tuos darbus, tuos reikalus, tą kasdienį rūpestį tikrai lydėtų Dievo palaima.

 

Didžiausias mano prašymas – ypatingai švęsti sekmadienį. Sekmadienį mus Kristus sustiprina Eucharistija ir Dievo žodžiu, tuo Dievo žodžiu, kuris yra šviesa, kad mes, keliaudami per tą gyvenimo dykumą nepasiduotume tiem gundymams, nes ir mus kaip ir Kristų gundytojas gali gundyti, kad mes pamestume prasmingo gyvenimo kelią. Noriu taip pat palinkėti mokėti gyvu tikėjimu dalintis vieni su kitais. Vieni kitus paskatinti ir padrąsinti. Vieni kitiems įkvėpti viltiems tada, kada yra sunku, kada mūsų aplinkoje daug įvairių nevilties formų, kad mes ne globalius dalykus spręsdami, bet savo aplinkoje gyvendami atrastume vieni kitiem ir gerą žodį, ir šypseną, ir žmogišką palankumą, geranoriškumą, neskubėtume vieni kitų teisti, apkalbėti, pasmerkti, kad visur vadovautumėmės Evangelijos išmintimi.

 

Tegul gerasis Dievas teikia visiems sveikatą ir palaimą. Palaimą jūsų artimiems ir brangiems žmonėms, jūsų šeimoms. Tegul laimina jūsų darbus, kurie yra kartu Dievo malonė, kad žmogus kaip kūrėjas galėtų kurti teisingesnį, žmogiškesnį pasaulį. O šiandien melskimės vieni už kitus, prašykime Dievo reikalingų malonių, kad Viešpats visuomet į mus žvelgtų maloningu veidu“.

 

Visi dėmesingai klausėsi pamokslo, iš kurio sklido pamokantys žodžiai apie žmogaus tobulumą, suklydimą ir sugebėjimą atleisti, kaip išvengti apkalbų, pažeminimo ir kaip tai neigiamai veikia žmogų.

 

Visos parapijos vardu vyskupui Jonui Ivanauskui ir jį lydintiems kunigams padėkojo Viktorija ir Jonas Švedai už mūsų kuklios, žemdirbiškos parapijos aplankymą. Jie įteikė vyskupui J. Ivanauskui bundančios gamtos simbolį – gėlės žiedą ir mūsų darbo vaisių – duonos kepalą. O kaip vilties ženklą, kad po giliausios žiemos visada ateina pavasaris – mūsų apsnigtos bažnytėlės nuotrauką.