Jau antras mėnuo vyksta diskusijos apie tai, kas yra šeima. Vieniems šeimą sudaro oficialiai santuoką užregistravę žmonės (vyras ir moteris), kitiems skirtingų lyčių partneriai (sugyventiniai).

 

Konstituciniam teismui paskelbus nutarimą dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos Seimas suskilo į dvi stovyklas: vieni Seimo nariai kritikavo neapskundžiamą Konstitucinio teismo nutarimą, kiti puolė tuos, kurie nusivylė Konstitucinio Teismo (KT) išvadomis.

 

Apie šeimos sukūrimo problemas mūsų šalyje kalbasi Petras Urbonas su Ariogalos šv. Arkangelo Mykolo parapijos klebonu kun. Gintautu Jankausku.

 

 

 

Konstitucinio teismo pripažinimas, kad šeimos samprata grindžiama santykių turiniu, o santykių išraiškos forma reikšmės neturi, prieštarauja krikščioniškai moralei ir lietuviškos šeimos tradicijoms. Santuoką atskirti nuo šeimos nori asmenys, besidžiaugiantys tariama „gyvenimo laisve“ ir bijantys atsakomybės. Santuokinio įsipareigojimo negali pakeisti nei emocijos, nei simpatijos, nei prieraišumas.

 

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius skelbia, kad šeima visuomenės pamatu gali tapti tik tuomet, jei ji kuriama atsakingai. O atsakomybė negali būti grindžiama tik emocijomis ar neapibrėžtu įsipareigojimu.

 

Vengimas tuoktis panašesnis ne į laisvės skelbimą, o į atsakomybės vengimą. Santuoka – tai valingas aktas, kuriuo liudijamas jausmų brandumas ir kuriuo gaunamos teisės ir pareigos. Jei vyras ir moteris nesugeba įteisinti savo santykių – jie bijo ar negali kurti šeimos.

 

Mes neturime į Lietuvą importuoti iš Europos šeimos institucijos griovimo pavyzdžių. Mes, katalikai, saugokime ir ginkime Dievo mums padovanotą šeimą, kurioje augame, mokomės pažinti gėrio pasaulį, mylėti tėvus ir savo artimuosius. Kviečiu su meile ir pagarba puoselėti krikščioniškos šeimos tradicijas.

 

 

 

– Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, – sakoma 2008 metų Šeimos koncepcijoje. Visų pirma pagalvokime, ar gyvename sveikoje, puoselėjančioje kultūrines, moralines ir tautines vertybes, valstybėje.

 

Kiek nelaimių, kančių, girtavimo, žudynių, palaido gyvenimo situacijų vyksta nesantuokinėse šeimose – matome televizijos laidose, skaitome žiniasklaidos puslapiuose. Sugyventinių (partnerių) dariniai virsta asocialiomis šeimomis, kuriose vaikai mato tėvų rietenas, kenčia socialinį nepriteklių.

 

Santuokinių šeimų skyrybų statistikos nepaslėpsime, bet kas skaičiuoja „susimetusių žmonių“ išsilakstymą ir vienišus vaikus? Ar susimąstome, kodėl tiek daug globos namų mūsų šalyje, tiek daug nelaimingų, be dvasinės šilumos augančių vaikų?

 

Tik pašlijusią žmonių moralę ginantis įstatymas gali nesantuokinę dviejų žmonių sąjungą laikyti valstybės ir visuomenės pagrindu.

 

– Tik santuokos ir šeimos įstatymas įkūnija amžinas vertybes, užtikrinančias žmogaus gyvenimo istorinį prasmingumą,– teigia M. Romerio universiteto prof. S. Arlauskas.

 

Pasirinkus gyvenimą nesusituokus yra paprasčiau, mažiau įsipareigojimų, atsakomybės ar pasižadėjimų. Nepatiko – durys užsivėrė ir šeimos nebėra.

 

 

 

Į šį klausimą galima atsakyti arkivyskupo S. Tamkevičiaus žodžiais: Jeigu kai kurie žmonės nori turėti tik šeimos imitaciją be aiškaus meilės įsipareigojimo tarp tėvų ir tėvų vaikams, tebūnie jie laimingi ir tegyvena pagal savo supratimą. Nors KT pareiškė, kad šeima gali būti sukurta ne tik santuokos pagrindu, tačiau pripažino, kad santuoka turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime bei užtikrina tautos ir valstybės gyvybingumą. Reikia nepamiršti, kad egzistuoja prigimtiniai įstatymai, nuo kurių priklauso žmonių likimai, dvasinės vertybės.

 

Santuokos ryšys, kuris sujungia vyrą ir moterį, savo prigimtimi yra skirtas sutuoktinių labui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui; tą ryšį tarp krikščionių Viešpats Kristus iškėlė į sakramento garbę. Šv. Raštas mums sako: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“

 

Mūsų tikslas – dvasines vertybes perduoti ateinančioms kartoms. Laikydamiesi šių nuostatų sukursime sveiką šeimą ir tvirtą valstybę. Šeima, ta mažytė žmonių draugija, turi labai svarbų ir kilnų uždavinį: du žmonės – tėvas ir motina pažadina naują gyvybę, ją paruošia gyvenimui. Todėl reikėtų nepamiršti vieno svarbaus dalyko: kokia šeima, tokia ir valstybė. Valstybės ateitis priklauso nuo to, kokios šeimos joje gyvena. Šeima yra valstybės ląstelė. Jei sirgs ląstelės, sirgs ir valstybė.

 

 

 

Iškreipti vaizdai kreivuose veidrodžiuose neretai perkeliami į gyvenimą. Jei visuomenėje egzistuoja ne santuokos pagrindu gimusios bendro gyvenimo formos, tai įstatymų leidėjai nebūtinai turi su tuo taikstytis ir lygiaverčiai pripažinti visas šias formas šeimomis. Šiuo atžvilgiu derėtų pastebėti, kad teisės paskirtis yra saugoti visuomenėje sąmoningai skleidžiamas vertybes. Teisė negali aklai paklusti stichijai. Priešingu atveju, būtų pateisinami nusikalstamo turinio socialiniai reiškiniai: narkomanija, prievartavimas ir kt.

 

 

 

Netiesa , kad Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai draudžia mūsų šaliai turėti savo nacionalinę šeimos politiką. Europos Žmogaus Teisių Konvekcijoje nurodoma, kad „Vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės įstatymus“. Šeimos narių santykių reguliavimą pagal valstybių įstatymus patvirtina ir Lisabonos ES Žmogaus Teisių Chartija.

 

 

Jei visuomenėje sukelia dvejonių Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos arba nesiliauja ginčai Seime dėl šeimos politikos – išeitis viena – šeimos konstitucinio statuso patikslinimo klausimą spręsti referendumu.

 

 

Prieštaravimus aiškiai nusakė KT teisėja R. Ruškytė. Konstitucinis teismas iš vienos pusės pripažįsta neatsiejamą santuokos ir šeimos ryšį, tačiau tuo pačiu teigia, jog konstitucinė šeimos samprata grindžiama santykių turiniu, o ne santykių išraiškos forma.