Apšerkšnijęs ir mylimas mūsų kaimas – Gėluva. Jį dabar pro savo langą matau apsnigtą ir ramų. Čia daugelis gimėm, augom, jau daugel metų auginam savo vaikus, gyvenam, mylim savo namus, puoselėjam ir grąžinam savo sodybas bei sodus. Stengiamės būti bendruomeniškais, bendrauti ir bendradarbiauti.

 

Kai atėjus žiemai laikinai sutrumpėja žmogaus būtis, susigalvojame linksmų pramogų. Štai, kad ir į gėluviečių numylėtą Padubysio slėnį išsiruošiame  daug nesvarstydami. Mat ten turime nuolatinę šaltuoju metų laikotarpiu susibūrimo vietą, po atviru dangumi. Čia labai gražus gamtovaizdis. Šią nuostabią vietą pasibuvimams išsirinkome prieš eilę metų. Šalia mūsų miško aikštelės iš neužšalusios žemės staiga išsiveržia mažas upeliukas ir linksmai čiauškėdamas teka: „Linksminkimos, linksminkimos, pakol jauni esma…“

 

Šalia visas šlaitas apaugęs plačiašakėmis liepomis, žaliaskarėmis pušimis ir berželiais. Čia pat yra vieta, kur susikrauname didelį laužą, aplink kurį šnekučiuodamiesi trypiame ir šildomės. Ant atskiro mažiuko ugniakuro verdame ypatingais žiemos prieskoniais gardintą sriubą,  kepame plačiaspirgius.

 

Netoliese yra „linksmai geras“ kalniukas, ir čia vaikai lenktyniauja su vėju… Netoliese, šalia meiliai besiglaudžiančio miškelio, po ledu, ramiai rangosi upė Dubysa, mums nuolat švelniai primindama apie nepakartojamą amžinybę ir įstabią žmogaus būtį...

 

Taigi paspaudus stipresniam šaltukui, gėluviečiai susiruošia į gamtos prieglobstį pasportuoti, pabraidyti po  minkštą  sidabrinį sniego kilimą, nusileisti su vėju nuo kalno, bendruomeniškai  pasidalinti kaimiškais buities rūpesčiais, sukirsti po dubenį čia pat virto karšto viralo ir kitų skanumynų… Smagiai padainuoti ir  temstant suskaičuoti paskutines laužo žiežirbas, pasimėgauti gęstančios gyvosios ugnies magija…

 

Į žiemos šventes dažniausiai renkasi ištvermingiausi, nebijantys šaltuko, besiilgintys žiemos linksmybių, mylintys laukinę gamtą kaimo žmonės. Bet laikas nuo laiko prisijungia ir svečiai. Todėl šių ypatingų 2012 metų sausio mėnesio paskutinį šeštadienį į Gėluvoje organizuotą žiemos sporto šventės repeticiją atvyko benruomenės iš kaimyninių kaimų; tai Grajauskų, Verėduvos, Didžiulių, Paliepių kaimo bendruomenių pirmininkai su šeimomis.

 

Gėluvą aplankė linksmuolis Kęstutis Kvederaitis su šeima. Ūkininkas S. Džiaugys visus vaikus pavėžino keturračiu. Nors nosį gnaibo šaltukas, o sniego skaros plaikstosi ir lenda į rūbų plyšius, bet gi linksma ir smagu sėdėti keturratyje ir šuoliais lenkti vėją…

 

„Ligoniai – žvejai“ V. Plisas ir K. Giedraitis susirinkusiems smagiai porino poledinės žvejybos ypatumus… Oi, tie žvejai melagiai... Nenuilstantis sporto entuziastas Jonas Vazgys susirinkusiems vaikams pravedė estafetę „Kas aplenks vėją?“ Vaikai leidosi nuo kalno su rogutėmis ir čuožynėmis. Vikriausiems vaikams buvo įteikti prizai – saldumynų krepšeliai.

 

Rita Kaženauskienė ir Zita Vazgienė  išvirė ir vaišino visus tiršta kvepiančia žuviene. Nuostabiai gardžia namų gamybos raugo duona su įvairiomis sėklomis iki soties visus privaišino Grajauskų kaimo bendruomenės pirmininko žmona dosnioji Diana Lukošienė.

 

Ačiū, kad buvote kartu linksmi, kad nebijojote sniego, šalčio anei vėjo. Tai tik startas į tikrą Gėluvos Žiemos sporto šventę, kuri vyks šią žiemą vasario 4 dieną ant Birutės kalno.

 

Gyvenimas per trumpas, kad liūdėti ar verkšlenti, net gi grobuoniškai krauti nesuskaičuojamus turtus nežinia kam…

 

Gera  tam, kas moka save nuteikti linksmybėms, kas moka pajausti  gyvenimo skonį paprastume. Sugeba pilnatviškai  džiaugtis paprastais gyvenimo dalykais. Genialumas – paprastume!!!

 

Džiugu, jei  iš širdies mokate džiaugtis. Telydi jus Dievo globa, tyras džiaugsmas ir paprasta žmogiška laimė.