Ariogaliečiai dailiai laukus nuvalę, didžiuosius sunkiuosius vasaros darbus kaip ir pabaigę, miniomis sugužėjo į šaunias savo parapijos iškilmes – savo bažnyčios varpų krikštynas ir pašventinimą.

 

Ariogala didžiojo karo metu buvo at­sidūrusi didžiųjų Dubysos kautynių zo­noj. Jos apylinkėse rasi karių kapinių, kuriose tūkstančiai žuvusių karių palai­dota. Nuo tų kovų Ariogalos miesteliui ir parapijai, kaip ir kitoms gretimoms vietovėms, lemta buvo skaudžiai nukentėti: kautynių ugnis viską kaip šluote buvo nušlavusi. Pačiame Ariogalos mie­stely vos kelios trobeles, bebuvo liku­sios. Visas vidurys buvo išgriautas, iš­degintas. Neišliko sveika nei Ariogalos bažnyčia, Vytauto Didžiojo 1416 metais pastatyta. Ariogaliečiai nabagai Dievo namus gavo įsitaisyti senoviškam grūdų sandely, vadinamam „magazine“. Bet besikeldami iš pelenų Ariogalos parapijiečiai nepamiršo ir žmonišką bažnyčią statydintis, sudegintosios istorinės vie­toj. Kad pigiau kaštuotų, parapija net savo plytinę įsitaisė; toji plytinė gami­no ir tebegamina reikalingas bažnyčios statybai plytas. Bažnyčia jau paaugusi iki bokštų – sienos kaip ir baigiamos.

 

Nebelaukdami, kol naujoji bažnyčia bus baigta statyti, ariogaliečiai pradėjo įsigyti reikalingus bažnyčiai padargus. Patys parapijiečiai tuo tarpu gal ir ne­būtų pajėgę tatai padaryti, jei ne p. Bal­trušaitis. Šis garbingas ariogalietis, gyvenąs Gėluvos dvare, paaukojo baž­nyčiai du varpus, kaštavusius 10000 Lt. Varpai dideli, liedinti Vokietijoj. Šių, tat varpų krikštynos, dalyvaujant di­džiausiai žmonių miniai, vakar ir įvyko.

 

Į tas žymėtinas iškilmes ariogaliečiai pasikvietė ir aukštų svečių iš Kauno. Buvo nuvykę ponia Smetonienė, valsty­bės, kontrolierius p. Matulaitis ir prof. Tamošaitis.

 

Svečius ariogaliečiai labai gražiai sutiko.

 

Prieš sumą įvyko naujųjų varpų, įkeltų laikinon varpinėn, greta laikinosios bažnyčios, pašventinimas ir krikš­tynos. Aplink varpinę ties senąja baž­nyčia – žmonių spūstis. Nuo varpinės laiptelių Raseinių dekanas kun. Pacevičius pasakė gražią kalbą, pabrėždamas, kad su varpų šventinimu suskumbama dar ir todėl, kad tuo norima pagerbti Vytauto Didžiojo, Ariogalos bažnyčios ir parapijos įkūrėjo, metus. Trumpai nupasakojo bažnytinių varpų atsiradimo istoriją.

 

Ariogalos klebonas kun. Simanavi­čius perskaitė varpų pašventinimo ir krikšto aktą. Krikšto tėvais kun. Si­manavičius pakvietė ponią S. Smetonie­nę, valst. kontrolierių p. Matulaitį; p. Teršeiskius, d-rę Elsbergaitę, p. Dau­girdą ir kun. Simanavičių. Dekanas kun. Pacevičius atliko varpų šventinimo ir krikšto apeigas. Po jų, pirmą kartą pra­bilo varpai p. Smetonienės ranka įsiū­buoti; skambino juos visi krikšto tėvai, pagaliau ir pats varpų aukotojas, sene­lis p. Baltrušaitis. Po tų iškilmių sve­čiai išklausė iškilmingas pamaldas.

 

Šeimininkai, klebonas kun. Simanavičius ir jo senučiai tėveliai, pakvietė svečius klebonijon paviešėti. Gausios vaišės ir šeimininkų nepamirštamas nuoširdumas ilgokai sulaikė svečius malonioj pastogėj. O ir svečių buvo! Be dvasiškijos, suvažiavusios iš gretimų parapijų kaimyną aplankyti jo šeimyninės šventės proga, buvo vietinės administracijos viršūnės, daug apylinkės ūkininkų, miestelio ir apylinkių visuomenės atstovų. Kauniškiai svečiai gražiai išlydėti, kaip ir sutikti, išvyko namo jau saulei besileidžiant. Iš tiesų, buvusiems Ariogaloj vakarykštė diena – giliai įspūdinga, ilgai nepamirštama, skaisti diena.