Jurbarko viešojoje bibliotekoje knygos pristatymas prasidėjo „auksinio“ (2009 m. pelnė „Aukso paukštę“) Vadžgirio sakralinio ansamblio (vad. Lina Lukošienė) atliekamais kūriniais.

 

Sakralios muzikos užburtai pilnutėlei žiūrovų salei bibliotekininkė Jūratė Korsakaitė kaip „mažą vyriškį, bet didelį žmogų“ pristatė knygos autorių Vytautą Šulskį: mokytoją lituanistą, literatą, skaitovą, kraštotyrininką, bibliofilą, bitininką, kataliką, užsispyrusį žemaitį. Su Jurbarku autorius susijęs tuo, kad 1952-1963 m. dirbo Šimkaičių septynmetėje mokykloje.

 

Bibliotekininkė Jūratė prieš gerus metus su juo ir susipažino Šimkaičių mokykloje, B. Kondrato knygos „Kraštiečių pėdsakais“ pristatyme (V. Šulskio biografija t. p. yra šioje knygoje). Jai paklausus, ką dabar rašąs, Šulskis atsakė: „Tai, turiu čia parašęs knygą apie kunigą Pranciškų Bastį, bet neturiu lėšų jai išleisti, tai taip jau ir liks...“. Jūratė suprato, kad toks dalykas „likti“ negali ir sako, nuo pat tos akimirkos neabejojusi, kad knyga bus. Ji padėjo autoriui atnaujinti kontaktus su kunigo giminėmis, surinkti nuotraukas, suorganizavusi išankstinę knygos prenumeratą, jos leidybai surinko lėšų.  Prisidėjus V. Šulskio klasės draugams (kunigo Basčio mokiniams) bei autoriui pridėjus savų pinigėlių, buvo sukaupta reikalinga suma.

 

Kunigas Pranciškus Bastys 1942-1949 m. buvo Ariogalos parapijos vikaras, mokyklose vaikus mokė tikybos.

 

V. Šulskis nuveikė išties didžiulį darbą – pervažiavo pusę Lietuvos, rinkdamas žmonių atsiminimus, kunigo laiškus, nuotraukas, kunigų pamokslus, sakytus per kunigo P. Basčio laidotuves ir mirties metinių minėjimus. Atrinko kunigo laiškus, dienoraščių ir asmeninių užrašų fragmentus.  Knygą autorius pradėjo rašyti 1990 m. Tuo metu dar ne visi žmonės buvo patikėję, kad su nepažįstamais žmonėmis galima atvyrauti, todėl kai kurie kunigai savo atsiminimų taip ir nepateikė.

 

Užgriuvus bėdoms – mirė žmona, sušlubavo paties sveikata, mokytojas knygos rašymą buvo pamiršęs. Kaip jis pats savo eilėraščiuose rašo; „Visa žemė mirė“, „Iš mano pasaulio iškrito ir gėlės, ir laimė visa“, „Einu tartum šešėlis, tartum pametęs galvą“. Taigi knygos rašymas atsinaujino 2012 m. rudenį. Paaiškėjo, kad autorius turi dar ne visą medžiagą – kunigo laiškai ir dienoraščiai likę pas jo seserį, kuri per tą laiką jau irgi iškeliavo Anapilin... Su Dievo pagalba viskas atsirado ir sugulė knygon.

 

Vytautas Šulskis padėkojo už pagalbą J. Korsakaitei ir konkrečiais pavyzdžiais papasakojo apie šventuoju vadinamą kunigą Pranciškų Bastį. O savo kalbos pabaigai paskaitė (atmintinai!) Lacrimos eilėraštį „Kokio norime Tavęs“. Bibliotekininkė sakė, kad už finansinę pagalbą pirmiausia reikia dėkoti kunigo Basčio giminėms ir visam gimtajam Geišių kaimui. O dėl kitokios pagalbos, tai ji buvusi prasta pagalbininkė: nesugebėjo autoriaus įtikinti netgi tuo, kad žino kaimo, kuriame gyvena, pavadinimą. Knygoje liko daug klaidų – autorius atkakliai nenorėjo jų ištaisyti. „Bet svarbiausia ne tai, - sakė ji. Svarbiausia, kad knyga yra, mes laikom ją savo rankose ir iš jos į mus žvelgia didelė, šviesi, graži asmenybė... Gerų, protingų akių, žmones mylintis ir žmonių mylimas kunigas. Skaitydami knygą, galime atgaivinti savo prisiminimus, sužinoti naujų faktų, galime šią knygą pasiūlyti paskaityti bet kam, su pasididžiavimu pasakydami: „Štai kokį mes turime kunigą!“.

 

Ištraukėlių iš kunigo dienoraščių ir laiškų paskaitė A. Giedraičio Giedriaus gimnazijos devintokės Dovilė ir Martyna. Tą pačią gimnaziją 1934 m. baigė ir Pranciškus Bastys.

 

Savo dėdę prisiminė kunigo dukterėčia M. Janavičienė. Sakė, kad dabar, iš svetimų žmonių, apie jį sužinojusi daug naujo. Ji visų giminių vardu padėkojo autoriui ir  bibliotekininkei Jūratei už pastangas prisidedant prie knygos atsiradimo ir už šio renginio organizavimą.

 

Renginio metu buvo demonstruojamos skaidrės su kunigo bei jo šeimos nuotraukomis ir bažnyčių, kuriose dirbo, vaizdais.

Kaip paskutinį šventės akcentą jo vedėja Jūratė perskaitė keletą kunigo parapijiečių minčių apie jį: „Bastelis – taip mes iš meilės jį vadinom... Tai buvo Kristaus kunigas“. „Kur buvo kančia, ten budėjo kunigo Basčio širdis“. „Viską darė tobulai ir iš kitų reikalaudavo tobulo darbo. Jo visas gyvenimas buvo pamokslas be žodžių“. „Prie kapo duobės jis buvo pavadintas dvasios kunigaikščiu. Ilgai jis bus bažnyčios pasididžiavimas ir pavyzdys kunigams“.

 

Veikė V. Šulskiui skirta literatūros paroda. Visas joje buvusias eilėraščių knygas bibliotekai dovanojo autorius.