|
NAUJIENOS
ŠVENTINĖ NUOTAIKA IGNACO ATLAIDUOSE
Rugpjūčio trečioji - neeilinė diena Lesčių parapijos tikintiesiems. Šiais metais šią dieną parapijiečiai bei jų svečiai rinkosi į kasmet vykstančius švento Ignaco atlaidus. Iš vakaro pranašauti vasaros karščiai neišgąsdino tikinčiųjų ir kas prisidengęs skėčiu, kas plačiabryle skrybėlaite, skubėjo į jaukią, išpuoštą Lesčių bažnyčią sudalyvauti iškilmingose Mišiose, kurias šiais metais aukojo svečias iš Marijampolės, kunigas Marius Rudzinskas. Šventinę nuotaiką šiek tiek aptemdė techninės kliūtys prieš pat 12 valandą, kada turėjo prasidėti Mišios, dingo elektra, tačiau Lesto darbuotojai, sužinoję, jog vyksta atlaidai, pagreitino planinio remonto darbus ir, kunigui Mariui laiminant vandenį skirtą šlakstymui, bažnyčios altorių nušvietė šviesa, suskambo vargonai. Žmones suvienijo bendra malda, vadovaujama dar jauno, bet labai nuoširdaus, šilto, atviro, Dievo meilę skleidžiančio svečio.
Nuskambėjus ištraukai iš evangelijos pagal Matą apie stebuklingąjį duonos padauginimą, kunigas Marius pamokslo žodžiais priminė apie šiuolaikinių žmonių nuolat jaučiamą širdžių alkį, kurį galėtų užpildyti reikšmingumo suvokimas, prasmingumas, pilnatvė, laimė ir, ramybė. Priminė, kad be Jėzaus, be Dievo, mes patys nepajėgsime to alkio patenkinti, priminė pavojų, kuris kyla iš to, kad gyvenant sočiai, tenkinantis mažomis ir laikinomis gyvenimo paguodomis, galima greitai pamiršti svajones ir nebealkti gyvenimo prasmės, laimės ir ramybės. Nuo šio pavojaus gali išgelbėti tik tikėjimas ir giliausios meilės suvokimas, kurį kartais ir nežinodami, nešiojamės savo širdyje. Viešpats myli, užjaučia, žino ko mums reikia, bet dvasiniam ir fiziniam alkiui numalšinti reikia ir paties žmogaus pastangų. Kaip Jėzus su dviem žuvim ir penkiais kepaliukais duonos pamaitino minias žmonių, taip ir mūsų, nors ir mažos bei netobulos pastangos padaryti ką nors gero, pasidalyti šiluma, geru žodžiu, yra vaisingos ir prisideda prie Dievo sėjančio gerumo sėklą. Tik nereikia pasiduoti, nereikia kreipti dėmesio į pašaipas geranoriškų žmonių atžvilgiu. Reikia kantrybės, stiprybės nepavargti dalytis su kitais tuo, kuo esame, kaip patys semiamės jėgų iš Viešpaties, tapusiu mūsų Maistu.
Po šv. Mišių žmones dar vienai valandai pabūti susikaupime ir pamąstymuose paskatino meninė programa. Šventas ir Tėvynei skirtas giesmes giedojo Kėdainių kultūros centro sakralinės muzikos ansamblis Giesmė, vadovaujamas Zenono Bernadišiaus. O Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas pasveikino visus su 225 metų jubiliejumi, kai pastatytas Lesčių bažnyčios pastatas ir 730 metų sukaktimi, kai Lesčių vietovė paminėta kryžiuočių kronikose. Po to skaitė austrų kilmės vokiečių poeto R.M. Rilkės filosofinius eilėraščius, verstus tėvo Stanislovo. Šiuose vertimuose tiksliai atkartojama eilėraščio filosofinė mintis, nekreipiama dėmesio į ritmą ir pabrėžiama buvimo čia ir dabar, žmogaus reikalingumo Dievui mintis, abipusio nepaliaujamo žmogaus ir Dievo ryšio svarba.
Tu, kaimyne Dieve, kai aš Tave kartais
ilgoj nakty smarkiu beldimu trukdau,-
tai būna dėl to, kad aš Tave retai girdžiu kvėpuojant,
o betgi žinau: Tu vienas esi čia ruime.
O kada Tau ko reikia, nėra nė vieno,
kad Tavo ieškančioms rankoms gerti paduotų:
štai aš klausaus nuolatos. Tik duok kokį ženklą.
Aš esu taip arti.
Rilkės poezija vadinama modernaus žmogaus brevijoriumi, nes ją skaitydamas supranti, kad ne tik tu esi priklausomas nuo Dievo, bet ir Dievas be tavęs negali būti, o žmogaus didvyriškumas, stiprybė, didybė yra ne murmėti, kad viskas praeina, o bandyti buvimą čia ir dabar priimti su džiaugsmu. Tai tiesiog giesmė būčiai, nes ne vien žmonės, bet ir kiekvienas daiktas pagal Rilkę gieda aš esu, o ne buvau ar būsiu..
Taip pat labai artimos kunigo Mariaus Rudzinsko išsakytoms pamoksle mintims buvo ir perskaitytos ištraukos iš tėvo Stanislovo pamokslų, kurios dar labiau pagilino tikėjimo, tikrųjų vertybių svarbą kasdieniniame žmogaus gyvenime, kiekvieno žmogaus elgesio, paprastų darbų, jausmų ir išgyvenimų prasmę, skatino nesusmulkėti ir išplėsti širdis meilei, kad jose tilptų Dievas. Nemurmėti, kad sunku, nepykti, o dirbti, kad būtų visiems lengviau, nes tik darbas kuria, o pyktis griauna. Džiaugtis kiekviena akimirka, matyti kuo daugiau gerų džiuginančių dalykų ir taip saugoti savo akis, kaip sielos žiburį, ramiai ruoštis amžinybei.
Senatvė tai prieangis prieš Dievo sosto kambarį. Prieangyje mes turime progos nusivalyti apavą, nusipurtyti drabužius, susikaupti ir surinkti žodžius, kuriuos turėsime pasakyti įėję... Tik žiūrėkime: prieangy reikia tinkamai sunaudoti laiką...
Tie kas turėjo kantrybės ir stiprybės ištverti karštį ir išbuvo iki programos pabaigos, džiaugėsi patyrę didelę dvasinę palaimą, pilnatvę ir atsinaujinimą, kurių užteks iki kitų atlaidų. Galima sakyti, kad Lesčiuose įvyko stebuklas, kai kunigo Mariaus Rudzinsko aukotos Mišios, jo šiltas bendravimas su tikinčiaisiais, profesionalus aktoriaus Vlado Baranausko dvasingų žymių žmonių minčių perteikimas, kėdainiškių moterų nuoširdžios giesmės, kaip tos dvi biblijinės žuvys ir keli kepalėliai duonos, pasotino didelio būrio alkanų žmonių širdis, sustygavo neramias sielas, sužadino meilę Dievui ir žmonėms. Šias dvasines dovanas kiekvienas išsinešė į savo namus.
Ariogalos ir Lesčių parapijų klebonas G. Jankauskas po šio renginio pašventino Rūpintojėlio skulptūrą prie Paaluonio bendruomenės namų. Kasmet bendruomenės namai gražėja, pilnėja inventoriaus, o šiemet jų kiemas pasipuošė dailia skulptūra, kurią sukūrė drožėjas iš Kurtuvėnų A. Šimkus. Tegul ši skulptūra skleidžia meilę, Dievo rūpestį ir globą visam Paaluonio kaimui, kad kiekvieno gyventojo ir kaimo svečio širdis ir protas būtų nukreipti tik geriems darbams.
|