Velykos kilo iš graikų páscha, hebrajų kilmės žodio. Velykų pavadinimas taip pat kildinamas iš žodžio „vėlės“. Senovėje žmonės tuo metu lankydavo artimųjų kapus. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės atgimsta kartu su gamta. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiamos kaip gamtos atbudimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapo su Kristaus prisikėlimu.

 

Šventės pavadinimą mes gavome ir iš savo rytų kaimynų baltarusių. Pirmuosiuose mūsų  raštuose daugiausia buvo vartojama vienaskaitinė forma velyka.

 

Velykų prasmė yra Kristaus iš mirties prisikėlimas. Kristaus prisikėlimas sutvirtina mūsų tikėjimą. Tikėjimo esmė yra pasitikėti, kad Dievas, kartais reikalaudamas nesuprantamų dalykų, nori mums gero ir mus myli. Jei Kristus nebūtų prisikėlęs, tai tuščias būtų mūsų tikėjimas. Tačiau Jis prisikėlė, todėl niekas nepajėgs sugriauti mūsų tikėjimo ir mūsų vilties. Kartu Jis yra ir mūsų prisikėlimo garantija. Tai nėra lygu evangelijoje atpasakotam Lozoriaus prisikėlimui. Viešpaties prikeltas, jis vėl turėjo mirti. Jo prisikėlimas buvo žemiško gyvenimo prailginimas.

 

Žmogaus prisikėlimas paskutinio teismo dieną yra visai kas kita. Tai užgimimas naujam, amžinajam gyvenimui. Apaštalas Paulius apie aną gyvenimą tik tiek tegalėjo pasakyti: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1Kor 2, 9).

 

 

Pirmaisiais krikščionybės amžiais Bažnyčia turėjo tik vieną šventę – Velykas. Ją šventė kas savaitę sekmadieniais. Ir dar buvo ypatingai švenčiama kartą per metus skirtingu laiku. Nes Velykos skaičiuojamos pagal žydų tradiciją, t.y. pagal Mėnulio kalendorių. Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po Pavasario lygiadienio. Velykų šventė kilnojama todėl, kad po Pavasario  lygiadienio pirmoji Mėnulio pilnatis būna skirtingu laiku.

 

Velykos gali būti švenčiamos tik nuo kovo 22 dienos ir ne vėliau kaip balandžio 25 dieną.

 

 

Gavėnioje Bažnyčia katalikams liepia susilaikyti nuo triukšmingų pasilinksminimų, o penktadieniais, kiek įmanoma, ir nuo mėsiškų valgių, kviečia apmąstyti Kristaus kančią, dar labiau pasišvęsti geriems darbams, nuoširdžiai atlikti išpažintį. Gavėnios laikas nėra išskirtinis tuo, kad  daugiau pasninkaujama, bet išskiria savo rimtumu, susimąstymu apie Dievo planą ir žmogaus siekius tame plane. Tai laikas, kai turi sustoti ir pamąstyti, apie tai, koks esi ir ko iš savęs nori. Tai apsivalymo ir pabudimo iš sąstingio laikas. Tai savęs analizavimo ir išvadų darymo laikas. Dvasia ir kūnu prisikelti galima tik tada, kai žinai ko nori, ko sieki, dėl ko gyveni, dėl ko būni. Tai tarsi gyvenimo strategijos kūrimo laikas, kai turi susidėlioti visus už ir prieš, kai turi pabusti ir eiti pirmyn, gerai žinodamas, kuria kryptimi ir dėl ko. Užsigriozdinus  nereikalingomis problemomis, priklausomybėmis, nenoru keistis, galima ir nepajusti noro prisikelti, nes tai padaryti papraščiausiai gali būti per sunku. Apsivalymas – tai didžiulis iššūkis, tačiau jis būtinas, tai gyvenimo variklis. Susitikti su artimaisiais, pasikalbėti ir išgirsti vieniems kitus, nes pašėlęs gyvenimo ritmas nebeleidžia skirti tiek laiko, kiek norėtumėme.

 

Gavėnios pasninkas yra vienas iš atsivertimo elementų. Jis yra išoriškas, labiau regimas, dėl to žmonės pastebi ir labiau atkreipia dėmesį. Negerai, jeigu žmonės nepasninkauja, jeigu nesutinka  kažko atsisakyti. Pasninkas yra atsisakymo simbolis. Tai yra šito atsisakymo treniruotė. Pasninkas yra ženklas, kad artinuosi prie Dievo ir atiduodu save. Žmogiškumo esmė yra sukurti ir dovanai atiduoti. Tada tu esi žmogiškas. Maistas – neišvengiama būtinybė. Tačiau kartais nejaučiame saiko skaniai valgydami. Pasninkavimas – tai savęs suvaržymas, galimybė save suvaržant kūniškai, išlaisvinti dvasiškai. Tai savo kūno išvalymas. Tik išvalęs kūną, gali pabudinti dvasią. Tai tarsi susikaupimas prieš kažką labai svarbaus.

 

 

Velykų sekmadienį švenčiame kertinį mūsų tikėjimo slėpinį. Nuo apaštalų laikų krikščionys kiekvieną sekmadienį mini Kristaus prisikėlimą, nes jis gyvena tarp mūsų ir lydi mus gyvenimo keliu. Šio laikotarpio centras  yra Velykų tridienis.

 

Didįjį Ketvirtadienį minime Kristaus paskutinę vakarienę, kurios metu Kristus įsteigė Švč. Sakramentą, Šv. Mišių auką ir pašventino apaštalus Naujo Įstatymo kunigais ir vyskupais.

 

Didįjį Penktadienį Bažnyčia, laikydamasi labai seno papročio, Šv. Mišių neaukoja. Vietoje Šv. Mišių yra liturginė akcija, kurios metu minime Išganytojo kančią. Tą dieną visiems katalikams yra privalomas pasninkas.

 

Didįjį Šeštadienį yra šventinama ugnis ir Velykinė žvakė, giedamas velykinis šlovinimas, skaitomas Šv. Raštas, šventinamas vanduo. Atnaujinami krikšto pažadai ir aukojamos Šv. Mišios.

 

Didžioji savaitė kviečia mus susimąstyti. Susimąstymas padarys mus neabejingus Išganytojo atperkamajai aukai. Ir tai bus mūsų atsiliepimas į gydantį Dievo veikimą. Tai padės nusiteikti, kad meilė ir teisingumas viešpatautų mūsų veiksmuose. Bent trumpas žvilgsnis į Nukryžiuotąjį primins mums, kad Kristus nebuvo mirties nugalėtas, o tapo jos nugalėtoju. Padės įsisąmoninti, kad ir žmogus, kartais prieš didelį blogį pralaimėjęs, su laimėjusiu Kristumi gali laimėti kovą su savo silpnybėmis bei su įvairiais gyvenimo sunkumais.

 

 

Velykų šventė – tai dalyvavimas Velykų ryto Šv.  Mišiose, tai buvimas su tėvais ir vaikais, su draugais. Tai nuoširdus bendravimas, margučių ridenimo maratonas. Tai mirusių artimųjų kapų aplankymas. Tai ėjimas pirmyn, įvertinus tai, kas buvo.

 

 

Svarbiausia turėtų būti kiekvienam savyje pajusti Kristaus prisikėlimą kaip didžiausią jo dievystės įrodymą. Mes turime būti dėkingi apaštalui Tomui, kuris netikėjo Kristaus mokinių pasakojimu, jog jie matė prisikėlusį Mokytoją. Tomas sakė: „Jeigu aš nematysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vynių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono,– netikėsiu“. Bet kai po aštuonių dienų vėl mokiniams pasirodė prisikėlęs Viešpats ir prašė Tomą: „Apžiūrėk mano rankas, paliesk mano šoną“, tai Tomas suklupo ir sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“. Tomo netikėjimas ir jo realus, fizinis Kristaus palietimas, po to įtikėjimas visiems įrodo, kad Kristus tikrai prisikėlė. Turime pajusti Velykų prasmę ir pasistengti atgimti dvasiškai. Tai lyg baterijų, kurias išsekino rudens tamsa, ilgi žiemos vakarai, pakrovimo laikas. Tai pasiruošimo naujam gyvenimo ciklui laikas.

 

 

Ne su ginklu jie veržiasi į namus. Ką žmonės priima, tą ir turi. Vieni pasirenka tas dekoracijas, kiti ne. Jeigu saikingai pasirenki dekoraciją ar žaislą ir jei žinai, kad tai tik žaislas, tai nieko bloga. Žaizdamas pasidarai sau šventę, pvz., kiaušinių ridenimas. Jei tai tampa esminiu, vieninteliu tavo velykiniu dalyku, tuomet biednos Velykos. Vieni šventės dvasią pajunta išsivalę namus, kiti gražiai juos pasipuošę, vieni pagaminę skanias vaišes, kiti visko nusipirkę ir negaišdami daug laiko. Kiekvienas savo vidumi jaučiame, kas mums padėtų pasijusti geriau. Jeigu žmogus jaučiasi geriau, dovanodamas kitam dovaną, tegul. Pirktiniai zuikiai – mūsų komercializuotos visuomenės atspindys. Jeigu dovaną vaikui dovanosi, kad jis prie tavęs nelystų, o būtų ja užsiėmęs, tai ne Prisikėlimo šventės dovana. Bendravimas ir vienas kito supratimas, koncensuso suradimas yra svarbiausia.

 

 

Į Velykas, kaip ir kitas krikščioniškas šventes, yra įsilieję ir pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai. Kiaušinis daugelio tautų mitologijoje įsivaizduojamas kaip gyvybės simbolis. Dėl formos paprastumo, dažniausiai dėl rusvos spalvos, taip pat dėl daugybės jame slypinčių galimybių, kiaušinis buvo laikomas net tobulumo simboliu. Krikščionybėje kiaušinis laikomas prisikėlimo simboliu. Lietuviai nuo seno garsėja originaliais bei sudėtingais margučių raštais, labai atidžiai parinktomis margučių spalvomis, kurių kiekviena turi simbolinę prasmę. Margučių ridenimas ir jų piešimas, gražiausio, ypatingiausio, tradiciškiausio  margučio rinkimai – tai nusistovėję tradiciniai Velykų pomėgiai.

 

 

Visų pirma, kas yra tikėjimas? Tikėjimas visada yra subjektyvus dalykas. Ir kiekvieno žmogaus skiriasi, kadangi jis turi savo tikėjimo istoriją. Bažnyčios skelbimas, turinys, kurį skelbia Bažnyčia ir Dievo Apreiškimas, nesikeičia, kadangi žmogaus prigimtis nesikeičia. O žmonės, kurie atsirenka, kuo tikėti ir kuo netikėti, iš esmės jie tiki stabais. Tiki tais dalykais, kuriuos padaro patys. Taip galime sukurti ir dievą – jis gali būti gražesnis, patogesnis, gali būti suprantamesnis, negu skelbia Bažnyčia. Tik tai turi vieną trūkumą, jis yra netikras – jis neegzistuoja. Todėl dabartiniai tikėjimai yra patogesni, nes pačių susikurti. Tikėjimas, kaip ir viskas pasaulyje, pasikeitęs. Žmonėms nebereikia visumos, jie iš atskirų komponentų dėliojasi savo gyvenimo kredo. Tikėjimo tiesas priima kaip tam tikros suformuotos pasaulėjautos pagrindimo teiginius. Dauguma žmonių įprato gyventi patogiai ir rinktis tai, kas jų nevaržo.

 

 

Teoriškai save katalikais laiko tie, kurie yra krikštyti, bet neturi tikėjimo. Kol nepriimi tikėjimo, nepriimi Kristaus, tol Velykos nėra tavo.  Jos yra kažkieno kito, yra svetimos. Ir džiaugsmas bus svetimas. Bandysi džiaugtis svetimu džiaugsmu ir nesuprasi kuo.  Arba džiaugsiesi tuo, kuo kasdien džiaugiesi – kad valgiai skanūs, kad kiaušiniai gražūs. Velykų dvasią tikriausiai galima pajusti pabuvus nuoširdžiam, geranoriškam, padėjus artimam ar svetimam žmogui, papasninkavus, padarius savyje reviziją, paieškojus gyvenimo prasmės, atlikus gerą darbą ir nelaukiant už tai atpildo, neįžeidus kito žmogaus, pamokius ar išmokus ką nors gerą.

 

 

Švęsdami Velykas, tą džiaugsmo ir pergalės dieną, džiaukimės ir linksminkimės. Tik dvasinė giedra, atrėmusi į Kristaus prisikėlimą ir gaunama Dievo malone, gali žmogui grąžinti dvasios džiaugsmą ir tikros kūrybos sėkmę. Velykos ne mirusiųjų, o gyvųjų ir prisikėlusiųjų šventė. Tai džiaugsmo ir ryžto šventė, ypač tiems, kurie kovoja dėl tiesos, meilės ir žmonių gerovės. Visus nuoširdžiai sveikinu ir linkiu sveikatos, laimės, ramybės ir Dievo globos.

 

Kalbino Kristina MIRVIENĖ

 

Publikuota „Alio Raseiniai“ (2015-04-02)