Prie Bažnyčios mus sutiko būrys tikinčiųjų su viltimi akyse ir spinduliuojantys didžiuliu svetingumu.  Taip mes, piligrimai, vis išgyvename svarbiausią piligrimystės bruožą – apjungti daugelio žmonių širdis bendra krikščioniškojo tikėjimo dvasia. Gera išgirsti iš parapijiečių, kad mūsų kelionė jiems prasminga. Išties, „Ne kiekvienas gali skirti pusę metų, atidėdami į šalį savąsias pareigas ir pasišvęsdami maldai bei kelionei, - sako piligrimė Austėja, - todėl mes meldžiamės, nešdami kryžių ir už tikinčiųjų intensijas.“

 

Gaudžiant varpams, bažnyčioje mus pasitiko giesme „Šventuoju prisikėlimu“, kuri mus lydi visą kelionę. Ten sveikinimo kalbą pasakęs kun. Gintautas Jankauskas, aukojo Mišias, be kurių neįsivaizduojama mūsų diena. Dėmėsį atkreipė būrys vaikų, kurie ruošėsi pirmajai komunijai. Tikimės, kad jie, susižavėję šiuo prasmingu gyvenimo būdu, ateityje patys taps piligrimais. Žodžio liturgijoje tarnavo patys piligrimai, taip į šventovę įnešdami naujos dvasios. Parapijiečiai ten turėjo galimybę prisiliesti prie keliaujančiojo Kryžiaus, pasimelsti prie jo. Tradiciškai, Kryžių išnešė pats kunigas, palydėdamas piligrimus į valgyklą. „Taip jau sutverta, kad žmogui reikia dvejopos duonos – ir dvasiai, ir kūnui“, pietų svarbą pabrėžė kun. Gintautas.

 

Radus galimybę pasidalinti per kelionę patirtais išgyvenimais ir kilusiomis mintimis, kunigas paklausė, kokie dalykai yra svarbiausi tokioje kelionėje. „Svarbu geri batai, - juokiasi piligrimė Rūta. Tačiau svarbiausia – kantrybė, taikus sugyvenimas su bendrakeleiviais, degimas meile ir tikėjimu Dievu. Tik taip tokia ilga kelionė gali tapti įveikiama.“ Piligrimas Teodoras įsiterpia tardamas, kad už viską, ką nuveikiame kelionėje, garbę reikia atiduoti Dievui.

 

Apsistoję erdviuose parapijos namuose, piligrimai išklausė kun. Gintauto pasakojimo apie Kryžių kalną. Jis atskleidė, kad net priespaudos laikais žmonės puoselėjo tikėjimą net rizikuodami savo gyvybe. Tai vertė susimąstyti, kodėl šiais nepriklausomybės laikais bažnyčią lanko ne kiekvienas.

Ten jie ir praleido naktį, atgaudami jėgas kitai dienai, pėsčiomis  keliaudami į Vilkijos parapiją.