Gailestingumas – tai žmogiškumo esmė. Gailestingas žmogus sugeba užjausti, pagelbėti, atleisti. Tai gebėjimas klystančiam asmeniui padėti pasikeisti, galėjimas jam atverti širdį, kai yra sunku. Gailestingumas gali išreikšti pagalbą neprašant atpildo ar padėkos.

 

Popiežius Pranciškus ragina jaunimą „nešti gailestingosios Kristaus meilės liepsną į kasdienybę ir žadinti dvasios gailestingumą”. Šventasis Tėvas aiškina, kad gailestingumas nėra vien paviršutiniškas gerumas, nei paprastas sentimentalumas, nes čia kalbama apie pasitikėjimą krikščionimis šiandienos pasaulyje.

 

Popiežius, paskelbdamas 2016 metus Jubiliejiniais Šventaisiais Gailestingumo metais, išdėstė išsamią gailestingumo teologiją ir gailestingumo dvasingumą.

 

2015 metų pabaigoje dviejose Kauno arkivyskupijos šventovėse – Kauno arkikatedroje ir Šiluvos bazilikoje buvo iškilmingai atvertos Gailestingumo durys kartu su visa Bažnyčia pradedant švęsti Gailestingumo jubiliejų. Iškilmėms vadovavo arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas ir augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas.

Apie esmines Dievo gailestingumo aktualijas, Jubiliejiniais Šventaisiais Gailestingumo metais, sutiko pasidalinti mintimis Ariogalos šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Gintautas Jankauskas.

 

 

Lietuva yra kraštas, kuris labai daug kentėjo, ne kartą buvo okupuotas. Žmonėms labai sunku atleisti. O tai kiekvienam tikinčiajam svarbiausias dalykas. Reikia, kad širdis būtų laisva mylėti.

 

Jėzus kviečia mus pasitikrinti, kiek mes atspindime Dievo meilę bei gailestingumą. Akivaizdžiai matome, kaip mūsų visuomenėje vis labiau įsigali beširdiškumas. Žmonės, kovodami dėl pinigų, dėl valdžios, dėl privilegijų peržengia net elementaraus padorumo ribas. Pyktis, neapykanta, kaltinimai, panieka kitaip mąstantiems yra skaudūs mūsų dienų iššūkiai, kurie suvaržo Lietuvos laisvės kelią. Todėl lietuvių misija yra gyventi gailestingumu gerais darbais artimo sielai ir kūnui.

 

Nepaprastojo Jubiliejaus išvakarėse popiežius Pranciškus kalbėjo: „Aš dažnai galvojau, ką daryti, kad labiau regima būtų Bažnyčios kaip gailestingumo liudytojos misija. Tai kelias, kuris prasideda dvasios atsivertimu. Dėl to nusprendžiau paskelbti nepaprastąjį jubiliejų, kurio centre būtų Dievo gailestingumas. Tai bus Šventieji Gailestingumo metai. Juos švęsime apmąstydami Viešpaties žodžius: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas”.

 

Popiežius sako, kad pasaulis neramus ir gali tapti kovos katilu ir tai tampa būdu išgyventi didelėje įtampoje. Todėl reikia siekti, kad pasaulio valstybių vadovų susitikimuose humanitariniais  klausimais dėmesio centre būtų žmogaus asmens orumas, veiksminga politika apsaugant pasaulį nuo konfliktų, nuo pavojingų situacijų aukas, ypač labiausiai pažeidžiamus žmones dėl etninių ir religinių priežasčių.

 

Tegu politikų susitikimuose skleidžiama teisingumo, tarpusavio pagarbos kultūra, nes tik ji gali garantuoti žmonių dvasinę ir materialinę gerovę.

 

Vyskupas K. Kėvalas Šiluvos bazilikoje yra pažymėjęs: „Šie gailestingumo metai – proga ne tik žavėtis, bet ir persiimti gailestingumu. Nepatyrę ir nepriėmę šios Dievo žinios ir kvietimo, nepatirsime ir jo artumo, kurio kiekvienas ilgimės”. – Dievo gailestingumas yra ir priemonė nugalėti nerimui ir nevilčiai, padaryti visą aplinką mielesnę patiems gyventi.

 

 

Čia plūsta tikintieji, piligrimai iš viso pasaulio, trokštantys atsigaivinti prie Gailestingojo Jėzaus širdies, kuri pripildyta dvasinių malonių. Daugiau kaip per 10 metų šventovė tapo tikrais namais daugeliui paklydusių, abejojančių sielų. Čia atranda prieglobstį pasaulio atmestieji, randa atgaivą praradę tikėjimą. Šventovėje visą parą vyksta Švč. Sakramento adoracija.

 

Šventovės centre iškeltas stebuklingasis Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Šventovėje veikia maldos grupė, kurios tikslas skleisti Dievo Gailestingumą savo aplinkoje ir pasaulyje. Grupės nariai meldžiasi  įvairiomis Lietuvos bei Visuotinės Bažnyčios intencijomis, meldžiasi už visą Gailestingumo šventovės bendruomenę.

 

 

Popiežius siekia, kad gailestingumas širdimi ir protu paliestų suvokimą apie Dievą, taptų gairėmis kasdieniniam gyvenimui ir santykiams su tais konkrečiais žmonėmis, kuriuos sutinkame aplink save. Gailestingumas yra Dievo prigimtis, jo savybė.

 

Pagrindinė Bažnyčios veikla yra Dievo garbinimas per liturgiją. Tai darbas, kuriuo tarnaujama žmonėms, atveriant Dievo gailestingumo slėpinį. Bažnyčios liturgijoje įprasmintas gyvas supratimas, kad Dievo visagalybė pasireiškia ypač per gailestingumą ir atleidimą. Dievo gailestingumas yra didesnis už bet kokią nuodėmę. Dievo gailestingumas tapo gyvu, pasiekiamu per Jėzų Kristų, kuris visu savimi apreiškia Dievo gailestingumą. Bažnyčia moko, kad mums reikia nuolat dėti pastangas, kad vis labiau atsigręžtume į Dievą, suvoktumėm jo gailestingumą, ir atrastumėm gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą.  Nė vienas žmogus negali būti atskirtas nuo Dievo gailestingumo. Visi privalo žinoti kelią, kuris veda pas Gailestingąjį Tėvą, ir Bažnyčia visiems turi būti svetingi namai. Bažnyčia išlaiko moralės standartus nemoraliame pasaulyje. Nepamirškime Bažnyčios siekio pertvarkyti visuomenę kuriant Viešpaties taikos ir ramybės karalystę Žemėje.

 

Bažnyčios liturgija švenčia Dievo buvimą paprasčiausiuose žmogiškuose dalykuose: gimimo stebuklas, meilės ryšiai, gydymo prisilietimas, pasidalijimas maistu – šios žmogiškos patirtys susijusios su Dievo gailestingumu ir yra pripažįstamos Krikšto, Santuokos, Ligonių patepimo, Eucharistijos sakramentais.

 

Visiems, norintiems pradėti naują gyvenimą Jėzus įsteigė Sutaikinimo sakramentą. Jubiliejiniais Gailestingumo metais popiežius Pranciškus ragina iš naujo atrasti, patirti Atgailos sakramento galią.

 

Kuo giliau mus Bažnyčios liturgija suvienija su Jėzumi, tuo giliau mes įeiname į šventumą ir džiaugsmą bei laimę, kas ir yra Dievas.

 

 

Vienas iš jų – Dievo gailestingumas yra kantrus. Šv. Mato Evangelijos ištraukoje yra užrašytas pasakojimas, kaip Petras klausia Jėzų, kiek kartų reikia atleisti savo broliui. „Ar iki septynių kartų?” – klausia apaštalas. Yra žinoma, kad kai kurios rabinų mokyklos nustatinėdavo, kiek kartų reikia atleisti tam tikriems žmonėms, pvz., draugui būdavo galima atleisti 20 kartų, giminaičiui – 5 kartus ir t.t.

 

Kartais mes klaidingai suprantame gailestingumą ir atlaidumą, manydami, kad atleisti – tai pamiršti, kas buvo, kad nieko neįvyko. Bet tai nėra tikras gailestingumas, nes toks apsimetimas būtų netiesa. Savo mokinius Jėzus siuntė į pasaulį, kad jie būtų Tiesos apaštalais. Pasak vyskupo K. Kėvalo, kunigystės esmė ir yra būti Jėzaus bendradarbiu vedant žmones į tiesos pilnatvę. Dievas pakviečia kai kuriuos žmones visiškai pasišvęsti Tiesos tarnystei.

 

Dar vienas momentas – Dievo gailestingumas yra reiklus. Dievas skatina keltis iš nuodėmių, jose nepasilikti. Privalome padaryti tai, kas nuo mūsų priklauso, kad nuodėmės mūsų gyvenime būtų mažiau.

 

Pagaliau – Dievo gailestingumas yra mūsų laisvę gerbiantis gailestingumas. Tai reiškia, kad jis savo gailestingumą mums siūlo, bet neverčia jo priimti. Tačiau Dievas, kad ir atstumtas, niekad nepaliauja ir toliau savo gailestingumą siūlęs. Todėl niekada nevėlu savo nuomonę pakeisti ir jam atsiverti.

 

Įvertinant visa tai – Dievo gailestingumas yra dovana. Jis duodamas veltui. Jo nereikia nusipelnyti. Dievas savo išganymą ir gailestingumą skiria mums, neturintiems kuo už jį atsilyginti nei kuo pelnyti.

 

 

Gailestingumas yra visos Dievo išgelbėjimo istorijos priežastis. Jėzus savo kančią ir mirtį išgyvena apsuptas gailestingumo dvasios. Pranciškus rašė, kad Jėzaus asmuo yra meilė, kuri save atiduoda veltui. Jame slypėjo gailestingumas ir atjauta. Jėzus veikė vedinas gailestingumo  ir gailesčio paklydusiems, pavargusiems, sergantiems. Popiežius pažymėjo: „Atjauta nugali abejingumo globalizaciją”. Atjauta labiau žmogiška, gailestingumas – labiau dieviškas.

 

Vyskupas K. Kėvalas  Gailestingumą apibūdina kaip gebėjimą įsijausti į kitą žmogų, būti kartu su juo pačioje giliausioje jo patirtyje. Gailestigumas leidžia pajusti Dievo artumą – per gailestingumo veiksmą kitam žmogui, per atleidimą tam, kuris galbūt yra man kaltas, arba gero darymą tam, kuris nėra daręs gero man.

Arkivyskupas S. Tamkevičius kviečia daugiau dėmesio skirti atgailai, kurią atlikdami dėkojame Dievui už jo atleidimą, sykiu turime atitaisyti padarytą blogį ir atkurti teisingumą.

 

 

Popiežius Pranciškus aiškina, kad gailestingumas yra tai, kas apibūdina Dievo prigimtį ir Jo veikimą, Jėzaus asmenį ir misiją. Gailestingumas siejamas su krikščionišku gyvenimo būdu, kuriame deramą vietą turi rasti atleidimas už įžeidimus. Tai aiškiausia gailestingos meilės išraiška ir mums  krikščionims, tai moralinis veiksnys, kurio negalime nepaisyti. Paremkime vieni kitus bendruomenėje malda ir padėkime patirti Viešpaties atleidimo grožį.

 

Nepriimdama ir nedovanodama gailestingumo, visuomenė prisipildo liūdesio, nusivylimo, beprasmybės ir susvetimėjimo jausmo. „Tas jausmas pirmiausia paliečia kenčiančius ir nesulaukiančius pagalbos, – skelbiama Lietuvos vyskupų laiške, skirtame ypatingajam Gailestingumo jubiliejui, – bet ir tuos, kurie ramybės ir džiaugsmo ieško tik sau, nuo „svetimo” skausmo atsitverdami abejingumo siena.

 

Gailestingumo metai mus kviečia maldai. Maldoje dėkokim Dievui už jo gailestingumą ir melskime jo sau bei visam pasauliui. Ypatingai prisiminkime visus sergančius, kenčiančius, dėkokime už jų tikėjimą, viltį, už jų vienijimasi su Jėzumi Kristumi.

 

Atleidimas ištirpdo nuoskaudas, pyktį, prievartą ir kerštą kasdieniniame gyvenime, leidžia pasiekti širdies ramybę.

 

 

Atėjo  laikas Bažnyčiai iš naujo skelbti atleidimo žinią, kai gailestingumo ir atleidimo patirtis šiuolaikinėje kultūroje tampa vis blankesne. Gailestingumas tapo bažnyčios sielovados atrama.

 

Šv. Jonas Paulius II aiškino, jog šiuolaikinė kultūra tarsi verčia pamiršti gailestingumą, bet būtent todėl jį reikia skelbti, nes tame atsispindi tai, kas labiausiai žmogiška, nes pati gailestinga Dievo meilė, apreikšta Kristaus slėpinyje, įpareigoja skelbti ir melsti gailestingumo.

 

Popiežius Pranciškus moko: „Bažnyčios misija yra skelti  Dievo gailestingumą, pulsuojančią Evangelijos širdį, kad per ją pasiektų kiekvieno asmens protą ir širdį”.

 

Pirmoji Bažnyčios tiesa yra Kristaus meilė. Šiai meilei, kuri tampa atleidimu, Bažnyčia tarnauja  ir tarpininkauja tarp žmonių. Kur Bažnyčia gyvuoja, ten turi būti matomas ir Tėvo gailestingumas: parapijose, bendruomenėse, judėjimuose. Kad būtume gailestingi, turime girdėti Dievo žodį.

 

 

Šis žygis simbolizuoja patį žmogaus gyvenimą. Pranciškus sako, kad gyvenimas yra piligrimystė, o žmogus yra keleivis. Piligrimystė patvirtina, kad gailestingumo pasiekimui reikia pastangų ir pasiaukojimo.

 

Popiežius Pranciškus kviečia tapti piligrimu – apmąstyti savo, kaip krikščionio, per gyvenimą nueitą kelią – ir pasiekti Romą, kur bus atvertos popiežiškųjų bazilikų Šventosios durys, ar kaip piligrimui įžengti pro atvertas savo Bažnyčios duris atsivesti tą, kuris dar neišdrįso.

 

Evangelijoje pagal Luką apibūdinami piligrimystės etapai: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite smerkiami; atleiskite, ir jums bus atleista; duokite, ir jums bus duota”. Gailestingumas reikalauja gyvenime nepavydėti, neapkalbėti, nepasmerkti, neskriausti.

 

Arkivyskupas S. Tamkevičius ragina Gailestingumo jubiliejiniais metais su piligriminėmis kelionėmis, jubiliejiniais atlaidais pasistengti gailestingojo Dievo veidą pamatyti šalia esančių, ne visada besišypsančių žmonių veiduose.

 

 

Gailestingumas reiškia matyti pasaulio skurdą, brolių ir seserų žaizdas, jų pamintą orumą, būti paliestiems jų pagalbos prašymo. Gailestingumas atsiskleidžia darbuose dėl kūno: alkano pavalgydinime, ištroškusio pasotinime, nuogo aprengime, keliautojo priėmime, ligonio aplankyme. Negalima pamiršti dvasinių gailestingumo darbų: patarimo abejojančiam, pamokymo nežinančiam, perspėjimo nusidedančiam, paguodos kenčiančiam, atleidimo užgavusiam, maldos už gyvus ir mirusius. Gailestingumo darbai visuomet aktualūs ir galiojantys, sudaro sąžinės pagrindą, padeda atsiverti Dievo gailestingumui. Kai mes gelbstime kenčiančius, aplankome vienišus, kai dirbame vardan taikos ir supratimo, užtariame silpnus, kai kalbame už teisingumą visuomenėje ir visame mūsų pasaulyje – mes atliekame Dievo garbinimo darbą, įprasminame jame gailestingumą.

 

Įsimintinas apaštalo Jokūbo teiginys, kad gailestingumas be darbų yra savyje miręs.

 

 

Pranciškus kreipėsi ypač į tuos, kurie priklauso vienokiai ar kitokiai kriminalinei grupuotei. „Dėl jūsų gėrio prašau pakeisti gyvenimą. Jus prašau Dievo Sūnaus vardu, kuris, nors kovojo su nuodėme, niekad neatstūmė jokio nusidėjėlio”. Reikia pažymėti, jog mintis, kad gyvenimas priklauso vien nuo pinigų, kurių gavimui naudojama prievarta, smurtas, o visa kita neturi vertės yra baisus nusikaltimas ir iliuzija.

 

Popiežius kreipiasi ir į korupcijos vykdytojus. Korupcija taip pat sunki nuodėmė, žlugdanti asmeninį ir socialinį gyvenimą, naikinanti silpnus ir  neturtingus.

 

 

Popiežius pripažįsta, kad iškalbingiausias Dievo gailestingumo ženklas yra kryžius. Jis rodo, kad Dievo meilė yra neišmatuojama, nes Jame rasime besąlygišką meilę, kuri pripažįsta mūsų gyvenimą kaip gėrį ir visada mums suteikia galimybę  pradėti iš naujo.

 

 

Popiežius atvirai kalba, kad žmonijai, suluošintai socialinių ligų – skurdo, vergystės, smurto reikia gailestingumo, Dievo, visuomet ištikimo net tada, kai nusidėjėlis jo išsižada.

 

Knygoje iškeliamas kunigo vaidmuo prieštaringoje visuomenėje. „Pokalbyje su nuodėmklausiu reikia, kad būtum išgirstas, o ne tardomas” – pažymi popiežius. Taigi kunigas nuoširdus, atlaidus patarėjas.

 

Pranciškus Bažnyčią laiko „karo lauko ligonine“, kurioje reikia pagarbaus elgesio, reikia neįžeisti ieškančiojo orumo, reikia įsiklausimo, užtarimo, atleidimo, meilės. „Bažnyčia smerkia nuodėmę, tačiau apkabina nusidėjėlį”. Reikia atleisti septyniasdešimt septynis kartus, sako Pranciškus. O tai reiškia visada, nes Dievas – visada rūpestingas, atidus, pasiruošęs priimti bet kurį link jo einantį arba trokštantį žmogų.

 

Pranciškus, kalbėdamas apie atleidimą, pabrėžia, kad šis dvasinis reiškinys yra bet kokios teisingesnės ir solidaresnės ateities visuomenės pamatas. Popiežius primena, kad pirmoji gailestingumo mokykla yra šeima.

 

 

Pasaulis ieško meilės, susiklausimo, susitaikymo, ramybės ir taikos. Krikščionių bažnyčios pašaukimas – nešti atsakymą į žmonių širdis ir gyvenimą.

 

Kardinolas A. J. Bačkis kviečia suvienyti savo maldas, kad jos nuskaidrintų mūsų pačių dvasią, atneštų pasauliui taiką ir ramybę, kviečia melstis už karo ir smurto aukas, ir už tuos, kurių širdis užvaldžiusi nuodėmė ir neapykanta. Kardinolas ragina būti Kristaus ramybės pasiuntiniais, kad taika, kurios negalime niekaip pasiekti, Dievo malonei padedant, būtų skelbiama ir nešama į visą pasaulį. Malda už taiką taip pat mus paruošia kaip krikščionis ir kaip bažnyčią imtis pranašiškos misijos dėl taikos ir teisingumo mūsų susipriešinusiame ir karo sužalotame pasaulyje.

 

Jėzus kviečia savo Bažnyčią vesti žmones į Naująjį Rojų, visur kuriant tą tikrąją taiką, kurią Jis taip trokšta duoti pasauliui.

 

Šventasis Tėvas taip pat meldžia taikos pasauliui, žmonėms ir tautoms, prašo pakreipti meilės keliais visus, kurių širdys ir mintys apsėstos neapykantos ir kurie teisina žudymą religijos vardu.

 

Perfrazuojant popiežiaus mintis apie laisvę ir taiką, reikėtų pasakyti, kad matant žmonijos dvasines ir  moralines smegduobes, matant pasaulyje vykstančių karų beprotišką siaubą, kuris atsiveria širdyse,  atneša kančias ir mirtį, tik begalinis gailestingumas gali mus išgelbėti. Tik Dievas gali savo meile užpildyti tas tuštumas, tas bedugnes ir padėti mums, kad neprasmegtume, bet eitume visi kartu į laisvės ir gyvybės Žemę.

 

Daugelis krikščionių bendruomenių meta iššūkį politinėms ir ideologinėms platformoms dėl taikos politikos, kuri remiasi smurtu, neteisingumu ir priespauda kitų žmonių atžvilgiu.

 

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis kviečia žmoniją eiti su Jėzumi, kuris leis pasilikti Jo meilėje (In 15, 4-9), kuris nugali blogį gerumu ir mūsų gyvenime sėja taiką, bendrystę ir tikrą laimę.

 

 

Visiems geros valios žmonėms linkiu nuoširdžiu pasitikėjimu priimti Dievo gailestingumą savo aplinkoje ir nepamiršti Dievo gailestingumo darbų.

 

Jaunimui linkiu mokytis atpažinti ir priimti Dievo gailestingumą ir kurti teisingesnę, laisvesnę ir saugesnę visuomenę.

 

Ačiū už pokalbį.