Kunigas Michael J. McGiney kasdien girdėdavo savo parapijoje šeimų skundus dėl skurdo, alkoholizmo, migracijos, diskriminacijos ir kt. Jis puoselėjo šeimos gyvenimo viziją, neapsiribojančią vien galimybe kiekvienai šeimai gauti finansinės ir materialinės pagalbos. Šio dvasininko šeima  –  gyvas pavyzdys to, ką vėliau pabrėžė Vatikano II susirinkimas: „Kiekvienas vyras, moteris, vaikas pašaukti šventėti skelbdami Evangeliją ir dalydamiesi Dievo meilės dovanas kasdieniniame gyvenime“.

 

Kunigas Michael J. McGiney, matydamas katastrofišką žmonių padėtį, subūrė savo parapijos vyrų katalikų grupę, kuri rūpinosi parapijiečiais. Netrukus ši grupė išaugo į stiprią broliją – „Kolumbo riterius“.

 

Apie šeimos tikėjimo ugdymo ypatumus namų bažnyčioje kalbėjomės su Ariogalos parapijos klebonu.

 

 

„Kolumbo riteriai“ yra tarptautinė organizacija, vienijanti apie 2 mln. tikinčių vyrų katalikų, įkurta 1882 m. Amerikoje – Nuhavene, Konektikuto valstijoje. Brolija vienija ne tik vyrus, bet ir jų šeimas, kurios labai daug prisideda prie dabartinės organizacijos veiklos. Brolija puoselėja bendrystę tarp savo narių ir jų šeimų, atjautą ir pagalbą silpniausiems visuomenės nariams: sergantiems, neįgaliems, skurstantiems, apleistiems. „Kolumbo riteriams“ yra svarbu ne tik liudyti ir stiprinti savo tikėjimą, bet ir padėti sprendžiant parapijos reikalus. Ordinas turi 12000 tarybų ir siūlo visuomeninę narystę, kurios pagrindas  –  švietėjiška, labdaringa, religinė veikla, pagalbos teikimas socialiai remtiniems, nukentėjusiems nuo karo ir t.t.  „Kolumbo riteriai“ savo veikloje vadovaujasi šiais principais: pagalba artimui, santarve, brolybe, patriotizmu. Brolija remia Vatikano iniciatyvas, jie prisideda, kad šv. Velykų ir šv. Kalėdų dienomis tikintieji galėtų per televiziją išvysti šv. Mišias iš Vatikano.

 

Šis ordinas vykdo veiklą ir Lietuvoje. Aktyvią veiklą vysto 8 jo nariai. Brolijos gretas papildė nauji nariai iš Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos.

 

Arkivyskupas Gintaras Grušas pažymėjo: „Ryteristės idealas  –  dvasingumo puoselėjimas, asmeninis pasišventimas. Jiems svarbu ne tik katalikiškas ugdymas ir saviugda, bet ir krikščioniškų vertybių propagavimas ir gynimas visuomenėje“.

 

 

Krikščioniškoji šeima turi savo nepakeičiamą misiją  –  tarnauti Dievui, artimui, parapijai. Malda, į kurią kviečia knyga, padės sutuoktiniams labiau mylėti vienas kitą, nes meilei reikia trijų, o ne dviejų, tavęs, tavo sutuoktinio ir Dievo. Arkivyskupas G. Grušas teigia, kad ši knyga yra įrankis, galintis padėti sustiprinti šeimos gyvenimą ir tarpusavio ryšį. Dvasininkas tiki, kad Šventajai Dvasiai vadovaujant knyga padės šeimai vis labiau panašėti į Šventąją Šeimą, kurioje Švč. M. Marijos ir šv. Juozapo globojamas augo Jėzus, mūsų Išganytojas.

 

Popiežius Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime rašė: „Šeima turi saugoti, reikšti ir perduoti meilę“. Šis teiginys svarbus gyvenimo ir meilės bendruomenei, pasidalinančiai tarp santuokinių Santuokos sakramento metu. Popiežius Pranciškus primena, kad į šeimą reikia žvelgti kaip į gyvenimo ir meilės šventovę, kuri yra namų Bažnyčios pamatas. Mūsų šeimos gali semtis įkvėpimo iš popiežiaus Pranciškaus, raginančio mus imtis naujo „šeimos apaštalavimo“, lydimo namų Bažnyčių liudijimu. Taip vyro ir žmonos liudijimas kasdieniniame šeimos gyvenime gali saugoti, reikšti ir perduoti meilę, jiems patiems kuriant savo santuokos dovaną  –  vienybę, neišardomumą, ištikimumą ir atvirumą naujai gyvybei. Vatikano dokumente apie šeimos vaidmenį ir misiją skelbiama, kad šeima turi būti iš naujo atrasta kaip esminė evangelizacijos darbo veikėja.

 

 

Sąvoka  „namų Bažnyčia“ apibūdinama krikščioniškosios šeimos tapatybė ir misija. Šios sąvokos glūdi šventajame Rašte. „Kolumbo riterių“ vadovas Carlas Andersonas knygoje „Meilės civilizacija“ apie namų Bažnyčią rašo taip: „ Šiandien įprasta vis labiau kalbėti apie šeimą kaip namų Bažnyčią. Jos idealas kyla iš Senojo Testamento, toliau namų Bažnyčios tema plėtojama ir Naujame Testamente“.

 

„Namų Bažnyčia“ skatina šeimas melstis kartu ir pataria kaip tai padaryti. Knygos gale pateikiamos maldos, užduotys ar klausimai, skatinantys stiprinti tikėjimą.

 

Šeima turi saugoti, reikšti ir perduoti meilę, kuri yra gyvas atspindys Dievo meilės žmonijai bei Viešpaties Kristaus meilės Bažnyčiai.

 

Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje, akcentavo apie poreikį šventų ir mylinčių šeimų, saugančių šeimos tiesą ir grožį Dievo plane ir galinčių būti kitoms šeimoms pavyzdžiu.

 

Šv. Jonas Auksaburnis mokė: „Paverskite savo namus Bažnyčia, kurioje visi, net ir mažiausieji, jaustųsi įsipareigoję siekti pažinti Dievo žodį ir juo kartu gyventi.“

 

XX a. apie „namų Bažnyčią“ pradėta kalbėti Vatikano II susirinkime. Ji taip pat minima ir palaimintojo popiežiaus Pauliaus VI bei popiežiaus Benedikto XVI raštuose.

 

 

Pakrikštyto vyro ir pakrikštytos moters santuoka yra Santuokos sakramentas. Santuokos sakramentas  –  tai Dievo bei Bažnyčios liudytojų akivaizdoje vyro ir moters duota priesaika visą gyvenimą vienas kitą mylėti, gerbti ir susilaukti vaikų bei juos ugdyti. Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje pažymima: „Sutuoktiniams suteikiamos malonės mylėti vienas kitą pasiaukojamai ir dosniai, kaip Kristus juos myli. Savo santuokoje jie įkūnija ar atspindi Trejybės meilę ir Kristaus meilę Bažnyčiai. Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta: „Taigi jie nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“. Santuokoje vyras ir moteris yra lygiateisiai, vienas kitam atsidavę, tarnaujantys ir pasiryžę būti atviri gyvybės dovanai bei drauge auginti vaikus. Vyro ir moters meilėje atsispindi Dievo ir žmogaus, Kristaus bei Bažnyčios meilė. Taip kaip Dievas ištikimas žmogui, taip vyras ir moteris Dievo akivaizdoje apsisprendžia vienas kitą visą gyvenimą mylėti, rūpintis ir globoti – priima Santuokos sakramentą. To reikia vyro ir moters sąjungai, vaikų gerovei ir saugumui, kad jie užaugtų mylimais ir mylinčiais žmonėmis.

 

Sutuoktiniai dalyvaudami Eucharistijoje ir priimdami Sutaikinimo sakramentą tam tikra prasme atnaujina Santuokos sakramento įžadus.

 

 

Šeimos kunigiškoji misija kviečia melstis ir pašvęsti kasdieninį šeimos gyvenimą bei veiklą Dievui. Šeimos nariai kunigiškąją misiją įgyvendina priimdami sakramentus. Melsdamosios šeimos priima Dievą į savo namus ir atsiveria naujam gebėjimui mylėti, kurį turėjo Kristus ir kuris padeda joms įveikti sunkumus, baimes, abejones ir neaiškumus. Kartu skaitydamos Dievo žodį, šeimos auga tikėjime ir vis labiau atsiduoda Dievui. Kartu besimeldžiančios šeimos narius suvienija pasitikėjimas ir meilė.

 

Šeimos nariai namų Bažnyčios prieglobstyje gali įgyvendinti pranašiškąją misiją  –  skelbti Dievo žodį ir liudyti tikėjimą. Tėvai su savo vaikais turi ne tik dalytis mokslo ir praktinėmis žiniomis, bet ir mokyti tikėjimo tiesų, kurių centre yra Jėzus Kristus ir galimybė ugdytis dorybes.

 

Popiežius Pranciškus primena: „Tėvai visada daro įtaką savo vaiko moralinei raidai – į gera ar į bloga. Todėl geriausia šią atsakomybę prisiimti ir ją įgyvendinti sąmoningai, entuziastingai, racionaliai ir tinkamai.“ Šeimoms privalu tapti liudytojais ir visam pasauliui.

 

Karališkoji misija – šeima su meile tarnauja Bažnyčiai ir pasauliui. Ji atspindi Kristaus Karaliaus tarnystę. Popiežius Pranciškus pavadino Bažnyčią „karo lauko ligonine po mūšio“ ir teigė, kad šeima visada yra artimiausia ligoninė, pasirūpinanti fiziškai ir dvasiškai sužeistais. Popiežius ragina šeimas gyventi kartu mylint artimą. „Tai meilė, kuri stiprina ir gaivina sielą, o tai dažnai reikia labiau  negu materialinės paramos“ – teigė Benediktas XVI.

 

Gyvendamos artimo meile savo namuose, parapijoje ir platesnėje visuomenėje, šeimos pradeda kurti tai, ką Jonas Paulius II vadino „meilės civilizacija“. Taip šeimos gyvendamos dalyvauja visų žmonių evangelizavimo misijoje.

 

 

 

Malda apibūdinama kaip minčių ir širdies pakylėjimas Dievo link arba prašymas gerų dalykų, atitinkančių Jo valią. Melsdamiesi visą dėmesį sutelkiame į Dievą, garbiname Jį ir ieškodami vien Jo valios, prašome, ko mums reikia.

 

Senasis Testamentas parodo, kaip meldėsi pranašai. Jie panirdavo į gilią maldą gyvojo Dievo akivaizdoje. Apgaubti Viešpaties Dvasios, jie priimdavo jiems skirtą Viešpaties žodį, kad galėtų kalbėti Dievo vardu. Kas yra malda ir kaip melstis, Dievas geriausiai pamokė per Jėzų Kristų. Jis išmoko melstis iš savo Motinos Marijos. Tačiau amžinojo Dievo Sūnaus malda tryško dar iš slaptesnio šaltinio. Naujame Testamente ne kartą matome Jėzų, panirusį į maldą. Jis pasninkavo ir meldėsi 40 dienų bei naktų prieš pradėdamas savo viešąją veiklą, meldėsi prieš pasirinkdamas apaštalus.

 

Išmokydamas mus „Tėve mūsų“, Jėzus mums davė tobulos maldos pavyzdį. Kartu Jis parodė, kokios vidinės nuostatos reikia maldai: širdies tyrumo, atvirumo Dievo valiai, meilės net savo priešams, nepajudinamo tikėjimo ir nuo pagundų saugančio budrumo. Vidines maldai reikalingas nuostatas puikiai apibendrina Kristaus palaiminimai: malda yra Dievo dovana mums.

 

 

Reikėtų detaliau paanalizuoti programą, skirtą padėti šeimoms: pateiktas mėnesio temas, apmąstymus, meditacijas, užduotis šeimai, Šventojo Rašto ištraukas, padedančias kiekvienai šeimai skirti svarbiausią vietą Dievui ir katalikų tikėjimui. Knygos gale pateikiamos maldos, klausimai, skatinantys stiprinti tikėjimą. Spausdinamos ištraukos iš šventųjų, popiežių, patyrusių dvasios vadovų mąstymų apie tikėjimą ir šeimą. Visa tai padėtų stiprinti namų Bažnyčią kaip tikėjimo, vilties, artimo meilės vietą, kurioje kiekvienas narys augs malone, kad visapusiškai išsiskleistų Dievo akivaizdoje.

 

 

 

Įsimintini prezidento Valdo Adamkaus žodžiai: „Sugriauk visuomenėje šeimos institutą ir visuomenė liks be vertybinio pamato“. Seimas, vyriausybė turi veikti, kad būtų sudarytos sąlygos šeimoms gyventi, auginti vaikus, kad žmogus jaustųsi pilnavertis, laimingas.

 

Nuo pat valstybės atsiradimo ji veikė šeimos gyvenimą, kaip ir Bažnyčia darė įtaką kiekvienam šeimos nariui. Tačiau valstybės ir Bažnyčios įtaka skirtinga. Bažnyčia pirmiausia siūlo vertybes, suteikia žmonių gyvenimui vertybinį turinį, o valstybė įprastai į šį turinį nesikišdavo, o siekdavo sukurti tokią visuomenės tvarką, kad šeimos galėtų savarankiškai tvarkytis ir klestėti.

 

Mūsų laikais valstybė pradeda siekti užimti Bažnyčios vietą ir perimti religijos funkcijas, pradeda nurodinėti šeimai, kaip ši turi gyventi, kokias vertybes išpažinti, nustatinėja, kas gali būti vadinama šeima, koks yra šeimos ir santuokos ryšys. Didėjant valstybės kišimuisi į šeimos politiką  –  visuomenė turėtų drąsiai ginti savo teisę gyventi protingai. Valstybė turėtų atsisakyti pretenzijos primesti šeimai savo „protingumo“ kriterijus, pasmerkti politinę filosofiją, tvirtinančią, kad visuomenę reikia „išvalyti“ nuo bet kokių vertybinių įsitikinimų.

 

Kas gali išgelbėti šeimą nuo erozijos? Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius svarsto: „Vyriausybė? Ji gali padėti tik medžiagiškai. Tai padaryti gali Seimas, priimdamas naudingus įstatymus, kurie remtų ir skatintų kurti geras, tradicines šeimas“. Pagarba šeimai nėra vien duoklė tradicijai, savojo krikščioniškumo demonstravimas, bet pirmiausia rūpinimasis valstybės ateitimi,– skelbia „Bernardinų“ redaktorius A. Navickas. Visuomenė turi reikalauti iš politikų sukurti tokią teisinę aplinką, kurioje šeimai turi būti skiriamas deramas vaidmuo,  kuris garantuotų, kad priimti įstatymai neliktų gražiomis deklaracijomis, bet būtų vykdomi.

 

Aktyvi šeimos gynėja yra Bažnyčia, kuriai tenka atlaikyti kaltinimus dėl irstančių ar nenusisekusių šeimų. Šiandien jaunoms šeimoms neigiamą įtaką daro pramogos, kinas, internetas, perpildyti nesveiko erotiškumo, kuris ugdo jaunus žmones egoistais, bet neugdo savigarbos, aukotis dėl mylimų žmonių.

 

Ačiū už nuoširdų pasikalbėjimą.