Tikinčiųjų bendruomenėje kelia nepasitenkinimą visuomenėje vykstančios diskusijos, turinčios bendrų gyvenimo problemų, jaunimo ugdymo, dvasinių vertybių pobūdį ir kt., viešoje erdvėje neretai pateikiamas Bažnyčios konspiracinis įvaizdis, tarsi ji būtų slapta organizacija. Bandoma teigti, jog neatsinaujinusi Bažnyčia neturi teisės kištis, o krikščioniška pozicija yra nemoksliška ar atsilikusi. Diplomatas, buvęs Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Povilionis sako, kad pasigirsta raginimai izoliuoti „Bažnyčią nuo visuomenės“, tai įrodo mūsų posovietinės visuomenės nužmoginimo mastą.

 

 

Kunigus įtraukia įvairūs maži ir dideli darbai. Reikia rūpintis parapija, jos institucijomis, bažnyčių remontu, ieškoti darbams lėšų. Šiandien žmonės vertina ne tik religinius patarnavimus, bet savyje nori suvokti Dievo  gailestingumą, siekia pažinti Jėzų, amžinybės egzistavimą. Iškyla liūdesį keliantys pasikeitimai parapijose – daugėja kaimų su ištuštėjusiomis sodybomis, užsidarančiomis bažnytėlėmis ir mokyklomis. Kelia nerimą menkinamas Bažnyčios ir jos veikėjų įnašas į Lietuvos socialinės ir politinės minties plėtotę. Bažnyčia kaltinama tariamu nesugebėjimu keistis, reaguoti į laiko iššūkius, reformuotis atsižvelgiant į dabarties poreikius (o iš tiesų – Bažnyčios kritikų norus). Kurstant antibažnytines nuotaikas į pagalbą pasitelkiama „nepriklausoma spauda“. Džiugu, kad žmonės mato kunigų veiklą, ją vertina. Todėl dvasininkams savo tarnystę padeda suvokti, kaip autentišką Kristaus sekimo būdą, kaip šventumo ir aukos kelią.

 

 

Atgimimo laikotarpiu Lietuvoje vyravo tautos ir Bažnyčios prisikėlimo motyvai. Arkikatedros gražinimas ir 1990 m. birželio 14 d. atliktas 1934 m. Lietuvos paaukojimo Švč. Jėzaus širdžiai atnaujinimas buvo priimtas kaip visuotinės reikšmės įvykis ir virto tikinčiųjų visuomenės švente. Bažnyčios 1988-1990 m. kelta sąžinės ir religijos laisvės tema bei visuotinis sąjūdis paskatino tiek tautos, tiek jos atgimimą. 1990 m. birželio 12 d. priimtas Katalikų Bažnyčios padėties Lietuvoje Restitucijos aktas, kuriuo vyraujančiai religijai pripažįstamas vaidmuo, turėtas iki sovietinės okupacijos. 1990 m. birželio 14 d. pasirašytas Lietuvos paaukojimo Švč. Jėzaus širdžiai aktas simboliškai patvirtino Bažnyčios ir valstybės sutarimą, krikščionišką pilietinės raidos orientaciją. Šventasis sostas Bažnyčios padėties Lietuvoje kaitą įvertino kiek anksčiau pripažindamas, kad vyskupijų valdymas jau vyksta be valdžios kišimosi. Bažnyčios hierarchai sveikino Nepriklausomybės atkūrimą, aukojo šv. Mišias už Lietuvos laisvę sausio 13-osios tragedijos metu. Parlamente buvo aukojamos šv. Mišios, susirinkę gynėjai meldėsi.

 

Žmonės, kurie Sąjūdžio laikais buvo įsitraukę į Bažnyčios veiklą, optimistiškai tikėjo Bažnyčios socialinio atsivertimo iliuzija ir jie galvojo, kad greitai pagerės dvasinis gyvenimas, pamiršdami, kad per 50 m. ne tik pasikeitė visuomenės socialinė struktūra, bet ir pati Bažnyčia. Netrukus Bažnyčia įsitikino, kad šalia desovietizacijos būtina ir visavertė evangelizacija, atsižvelgiant į radikaliai pasikeitusią sociopolitinę situaciją.

 

 

Bažnyčia naujus iššūkius pasitiko ramiai. Svarbiausi katalikiškos visuomenės uždaviniai dėl istorinių permainų nesikeičia: Evangelijos skelbimas, rūpinimasis Dievo Karalystė plėtimu, sielų išganymu, kasdieninis liturginis ir sakramentinis gyvenimas, dvasinis žmonių ugdymas, nuskriaustųjų bei atstumtųjų globa.

 

Čikagos arkivyskupas, kardinolas F. Džordžas, kalbėdamas apie pagrindinę Bažnyčios misiją, pažymėjo, kad visoje krikščionybės istorijoje ji yra ta pati: padėti Dievui ugdyti šventuosius, Evangelijos suformuotus šventus žmones, kuriuos stiprina Bažnyčios sakramentai, drąsina juos mylintys ganytojai apaštališkoje įpėdinystėje.

 

Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis ragina katalikus geriau pažinti ir suvokti savąją tradiciją, gaivinti ir plėtoti savitą mūsų tautos pamaldumą.

 

Didesnį dėmesį Bažnyčios reikalams, dvasiniam Lietuvos pagrindui turėtų rodyti valstybė, jos atitinkamos institucijos.

 

 

Šiandien galima sutikti dvasininkų, kurie pažymi, kad katalikiškoji mintis turi dar nepakankamą svarbą visuomenės gyvenime. Katalikiškoji inteligentija, puoselėjanti religines vertybes, turi užimti aiškesnę savo vietą Bažnyčioje.

Palyginti su tradicine, t.y. tarpukario katalikiškąja inteligentija, naujoji katalikiškoji inteligentija pasižymi skirtingais gyvenimo stiliais, kasdienio elgesio normomis, požiūriu į žmogiškąsias vertybes.

 

– Būti sąmoningu kataliku, reiškia eiti prieš srovę,– teigia arkivyskupas Lionginas Virbalas. Tai naujai išryškėjanti situacija, kuri svarbi kunigams, tikėjimo skleidėjams, jaunimo ugdytojams. Šie pokyčiai vieniems sukelia praeities nostalgiją, norą pasitraukti į saugią vietą, kitiems – parodo ryžtą ir atsakomybę tinkamai atsiliepti į naujus iššūkius. Bažnyčiai nelengva suderinti skirtingus lūkesčius:  vienų žmonių, kurie prisirišę prie tradicinių Bažnyčios gyvenimo normų, ir kitų tikinčiųjų, kurie ieško naujų kelių. Neturime pasiduoti klastingiems įtikinėjimams – sunkumai per dideli, o mes per silpni ir todėl neverta kalbėti apie Dievo karalystę, kuri tokia skirtinga nuo mus supančio pasaulio. Tačiau atsinaujinančioje Bažnyčioje katalikai turi pareikšti, kad tinkamas metas skelbti Evangeliją, parodyti nuolankumą ir ištikimybę Jėzui, kuris trokšta, kad belstumėmės į žmonių laisvą valią. Sąmoningas katalikas turėtų aktyviai dalyvauti kunigų pastoracinėje veikloje ir prisiimti atsakomybę už Bažnyčios padėtį. Popiežius Pranciškus yra sakęs, kad kataliko vieta ir misija – būti Jėzaus statomos Bažnyčios gyvais akmenimis. Jėzus šiandien nori su mumis statyti savo Bažnyčią. Jos pamatas tvirtas, nors netrūksta plyšių, kuriuos reikia taisyti, – teigia popiežius. Kiekvienas iš mūsų yra mažas akmuo, tačiau Jėzaus rankomis dalyvauja Bažnyčios statyme. Ir kiekvienas, kad ir kokie maži būtume, esame „gyvi akmenys“, nes, kai Jėzus paima į rankas savo akmenį, jis jį paverčia savu, jį padaro gyvą, pilną gyvastingumo, kupiną Šv. Dvasios veikimo, sklidiną Jo meilės gyvenimo. Šitaip turime Bažnyčioje  vietą ir misiją, nes Bažnyčia yra gyvenimo bendruomenė, sudaryta iš daugelio skirtingų akmenų, sudarančių vientisą pastatą brolystės ir bendrystės ženklu.

 

 

Bažnyčia keldama klausimus apie šeimą, jaunimą, pagarbą gyvybei, susilaukia pritarimo net tarp tikėjimui abejingų žmonių. Sunku kalbėti apie maldos, liturginį gyvenimą neprisiimančiais tikėjimo žmonėmis. Jie sovietmečiu susiformavo kaip ateistai, būdami toli nuo Bažnyčios, jie ir šiandien nemąsto apie savo gyvenimo kelią, apie savo pasaulėžiūrą, Amžinybės perspektyvą. Lieka viltis dėl pakrikštytos visuomenės dalies, kad ji atras, išpažins tikėjimą. Čia plati erdvė atsiveria šventam diakonų darbui.

 

Sekuliarus pasaulis (pasaulietiškas pasaulis) siekia Bažnyčiai primesti savas dialogo taisykles – mandagų, bet neįpareigojantį, korektišką, bet šaltą. „Bažnyčios misija – ne kompromisų keliu susitarti su pasauliu, o jį perkeisti, – sako J. A. Bačkis. Bažnyčia ryžtingiau turi laikytis Vatikano II Susirinkimo nuostatų, pav., pasauliečių didesnis įtraukimas į liturgiją ir Bažnyčios veikimą, apskritai dėmesio Šventajam Raštui padidinimas. Dvasinį ir praktinį gyvenimą tikinčiųjų bendruomenėje turi lydėti bendradarbiavimas, tarpusavio supratimas, dalijimasis rūpesčiais.

 

Popiežiaus Benedikto XVI pontifikato pagrindinis tikslas buvo  sutvirtinti autentišką krikščionių, kaip bendruomenės, tapatumą ir aiškinti bei stiprinti tikėjimą paplitusio sekuliarizmo kontekste. Popiežius Jonas Paulius II dažnai kalbėdavo, jog Vakarų pasaulyje yra susiformavusios tarsi dvi kultūros pusės – viena suformuota ir nulemta tikėjimo, o kita jau su tikėjimu neturi nieko bendro. Todėl popiežius kėlė naujausios evangelizacijos – sekuliarizuotos kultūros evangelizacijos uždavinį. Katalikiškoji subkultūra turi būti vystoma ne atskirai nuo šiandienos pasaulio, bet konsekruojant pasaulį iš vidaus per veikimą katalikų pasauliečių, kurie yra suorganizuoti į parapijines bendruomenes ir formuoja savąjį tikėjimo integralumą.

 

 

Vatikano II Susirinkimas pažymėjo, Bažnyčios atsinaujinimo procese – svarbiausia jos ištikimybė savo pašaukimo ugdymui. Susirinkimas nurodė, kad atsinaujinimas yra pasiekiamas „gyvo ir brandaus tikėjimo išmokyto aiškiai įžvelgti sunkumus ir sugebančio juos nugalėti liudijimu“. Pagrindinis Bažnyčios siekis – kuo plačiau ir giliau skleisti dabartinėse visuomenėse krikščionybės doktriną. Siekdamas įgyvendinti Bažnyčios atsinaujinimo idėją Vatikano II Susirinkimas daug dėmesio skyrė liturgijos atnaujinimui. Liturginėje Konstitucijoje buvo nurodyta, kad liturgija yra „Bažnyčios gyvenimo viršūnė ir versmė“, o jos atnaujinimo tikslas – aktyvus ir pilnas dalyvavimas apeigose, taigi Bažnyčios vidaus gyvenime šis atsinaujinimas turi pabrėžti krikščioniško tikinčiųjų gyvenimo ugdymo būtinybę. Visuomeniniame gyvenime liturgijos reformavimas turi suaktyvinti Bažnyčią kaip bendruomenę ir padidinti jos vaidmenį visuomenėje. Taigi Susirinkimo iškelta atsinaujinančios Bažnyčios samprata, kurios esmę sudaro aktyvus, tikėjimu besiremiantis gyvenimas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios raidoje stiprų atgarsį sukėlė jau liturginės reformos metu. „LKB kronikos“ leidėjai Lietuvos Katalikų Bažnyčios atgimimo pradžią datavo 1961-1965 m.

 

 

Atsinaujindama Katalikų Bažnyčia patiria nemažas vidaus ir išorės permainas, nulemtas visuomenės ekonominių, socialinių, kultūrinių transformacijų. Šiandien svarbu jos laikysena valstybės ir politinio gyvenimo atžvilgiu, jos vaidmuo kuriant pilietinę visuomenę.

 

Bažnyčia, kaip institucija pasikeitė per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį – sureguliuota įsisenėjusi bažnytinių provincijų valdymo ir jų ribų problema. Normaliai funkcionuoja svarbiausi koordinavimo institutai: Vyskupų Konferencija ir jos komisijos, kunigų tarybos ir ugdymo centrai (seminarijos), teologų ir katechetų rengimo įstaigos. Sutvarkyti sakraliniai ir bendruomenės pastatai. Plėtojamos šiuolaikinės informacinės ir sekuliarizuotos visuomenės poreikius atitinkančios pastoracinės, evangelizacinės ir edukacinės sistemos.

 

Tenka pastebėti Bažnyčios sakraliniuose renginiuose, atlaiduose, iškilmingose šventėse kai kurių žmonių dalyvavimas pasireiškia kaip estetinis parodomasis religingumas, kurio tikslas – parodyti katalikišką veikimą, o ne paliudyti savo tikėjimą, savo tikrąjį krikščioniškumą.

 

Šiandien daugeliui tikinčiųjų, ypač jaunesnės kartos naujos veiklos formos nėra lengvai priimamos dėl atsargaus požiūrio į naujoves. Pažymėtina, kad ir tarpukario laikais, kai į bažnytinio gyvenimo atnaujinimo siūlymus, kuriuos taikė A. Maceina, P. Jakas, P. Gaidamavičius, buvo žiūrima įtariai ir atsargiai.

 

Tikintysis turi suvokti, kad Bažnyčia svarbiausiu savo uždaviniu laiko Dievo garbinimą, kurį vykdo per liturginį šventimą. Bažnyčios atsinaujinimas per liturgiją tikinčiųjų bendruomenę įpareigoja labiau atsigręžti į Dievą, kas padėtų kiekvienam jos nariui atrasti gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą. Bažnyčiose padaugėjo katalikų skaičius, priimančių šv. Komuniją, suvokiančių prasmę dieviškajam gyvenimui eucharistijos bendrystei su Dievu. Kiekvienas tikintysis, su meile širdyje priimdamas Eucharistiją, sutinka patį Kristų ir taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas meilės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo.

 

Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie Bažnyčios atsinaujinimo problemas, pažymėjo Evangelijos naujumą, tačiau veikiantį tame pačiame įstatyme. Išganymo istorijoje jis atnaujina ir mus ir bažnytines struktūras. Atsinaujinimas visų pirma turi įvykti mūsų širdyse, mūsų darbuose Bažnyčiai. Katalikiškas gyvenimas, tai harmoninga visuma, kurią sukuria Šventoji Dvasia. Ji atnaujina viską: mūsų širdį, mūsų gyvenimą ir įkvepia mus gyventi kitu būdu.

 

 

Vatikano II Susirinkimas, pabrėždamas bažnyčios bendruomeninį pobūdį, priimtuose dokumentuose akcentavo hierarchijos vaidmens svarbą Bažnyčios atsinaujinimo procese. Dekrete kalbama dėl pasauliečių apaštalavimo, kuris turi būti skatinamas ir reguliuojamas parapijos kunigo. Dekrete dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo pabrėžta, kad kunigų „pareigos nesiriboja rūpinimusi pavieniais tikinčiaisiais, bet apima krikščioniškos bendruomenės kūrimą“.

– Taigi Susirinkimas iškėlė kunigų atsakomybės vadovaujant Bažnyčios atsinaujinimui bendruomenėse klausimą, – apibendrino dvasininkas.

 

Kunigas yra Evangelijos skelbėjas, tikinčiųjų bendruomenės tarnas. Kaip sakė Pranciškus savo pontifikato inauguracijos homilijoje, popiežius savo valdžią vykdo tarnaudamas, o tai galioja kiekvienam Bažnyčios nariui.

 

1979 m. „Tiesos kelyje“ buvo rašoma, jog „atsinaujinimas turi prasidėti nuo dvasiškių, tik tada atsinaujins visi Bažnyčios nariai“. Dar 1973 m. kunigas Sigitas Tamkevičius kalbėjo, kad jeigu norima, kad tikintieji atsinaujintų, reikia, kad jų vadai – vyskupai ir kunigai būtų atsinaujinę, kitaip visos kalbos bus vien tuščiažodžiavimas.

 

Visose Bažnyčios egzistavimo epochose išliko tas pats maldos tikslas. Ji visada buvo viso dvasinio gyvenimo pamatas ir Dievo išpažinimas. Liturginė malda gali būti dialogo ne tik su Dievu, bet ir su bendruomene.

 

Atsinaujinusią Bažnyčią jausime, suprasdami, dėl ko į ją atėjome, kaip vertinsime Švento Rašto skaitinius, kam skirsime maldą, su kokia dvasios ramybe dalyvausime šv. Mišių aukoje.  Melsdamiesi, širdyje dėkokime kunigui, kuris mus laimina, moko nuoširdžiai atjausti, atleisti, turėti gailestingą širdį nelaimės ištiktiems žmonėms. Kunigas mus moko liudyti evangelinį paprastumą, priimti Kristų, įgyti savybių žmogiškajai laimei pasiekti.

 

 

Vatikano II Susirinkimo priimtoje dogminėje Konstitucijoje, įtvirtinant naują Bažnyčios sampratą, daug dėmesio skirta ir pasauliečio vietai Bažnyčioje apibūdinti. Susirinkimas atmetė vyravusią sampratą, kad Bažnyčioje yra pasyvi, neiniciatyvi, neveikli masė, kuri tėra kunigų pastoracinės veiklos objektas ir neprisiima jokios atsakomybės už bažnyčios padėtį. Pasauliečių apaštalavimui skirtas net atskiras dekretas, priimtas 1965 m.  Jame Susirinkimas nurodė: „Bažnytinėse bendruomenėse pasauliečių veikla tokia reikalinga, kad be jos net ganytojų apaštalavimas dažniausiai negali pasiekti savo galutinio tikslo“. Kunigams skatinant septintajame dešimtmetyje, pasauliečiai perimdami naują Bažnyčios sampratą, pamažu įsitraukė į bažnyčios veiklą. Susirinkimas pasauliečių aktyvų įsitraukimą į Bažnyčios veiklą siejo su Eucharistijos bičiulių Sąjūdžiu. Šis sąjūdis, išplitęs Lietuvoje, apėmė plačius pasauliečių sluoksnius, buvo studijuojama Bažnyčios ir Lietuvos istorija, krikščionybės doktrinos pagrindai, psichologija, gilinamasi į asmenybės ugdymo problemas. Susirinkimas, siekdamas Bažnyčios veikimą suderinti su šiuolaikinių visuomenių poreikiais, daug dėmesio skyrė tautiniam Bažnyčios veiklos aspektui. Susirinkimas pareiškė: „Krikščionių bendruomenė tebūnie giliai įsišaknijusi žmonėse“.