Nepastebimai prasisuko metai ir vėl Lesčių parapija susirinko švęsti kasmetinių šv. Ignaco atlaidų rugpjūčio 1 dieną.  Kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiemet pasiruošimą neramino pandeminiai ribojimai: ar galėsim rinktis į bažnyčią, koks žmonių kiekis, ar galėsim garbinti Dievą procesijoje ir t.t. Laimei, rugpjūčio 1 diena atėjo be didesnių suvaržymų ir, laikantis saugos reikalavimų, galėjom melstis ir švęsti visi kartu. 

 

 

Atlaidų diena prasidėjo svečių iš Žemaičių Kalvarijos kultūros centro muzikine – poetine kompozicija  „Laiškai iš Šarnelės“ pagal Vytauto Mačernio kūrybą. Šis kūrėjas gyveno labai trumpai, tik 23 metus, bet paliko labai savitą, jautrų, persmelktą buvimo ir prasmės ieškojimų literatūrinį palikimą. Jo kūriniuose daug gyvenimo trapumo ir tikėjimo, svajonių, daug meilės, draugystės, išsipasakojimo ir vienumos, asmenybės paslapties, pažinimo troškulio. Tą V. Mačernio įvairiapusiškumą (turbūt kaip ir kiekvieno iš mūsų )  per poeto laiškus savo mylimosioms, per eilėraščius labai subtiliai atskleidė žemaitijos svečiai.

 

 

Autoriaus pasaulėjauta artima dar ir tuo, kad jis, kaip ir Lesčių parapijiečiai, kilęs iš kaimo, myli gamtą, džiaugiasi gyvenimu kaime ir jo kūrybos laikas labai panašus su mūsų dabartiniu laikmečiu. Panašus tuo, kad nieko nėra pastovaus, sparčiai vyksta vertybių kaita, geopolitiniai pokyčiai, tautų kraustynės ir maišymasis, didžiųjų ir stipriųjų valios primetimas mažesniems ir silpnesniems ar mažiau apsukriems...

 

 

Tad ir mums, kaip tam jaunąjam Vytukui, kasdien tenka atsirinkinėti, kas gera, ko reikia siekti ir laikytis ir kas bloga, ko vengti ir stengtis nedaryti. Reikia atsirinkti, kokie įvykiai ir nuostatos nuo mūsų priklauso ir ko mes negalime nei įtakoti, nei pakeisti, nei išvengti, tik melstis, kad Dievas neapleistų ir nepražūtumėm negandose. Jo laiškuose aiškiai pabrėžiama, kaip žmogui reikia kito žmogaus, vilties, svajonių, taikos, vidinės šviesos, maldos. Šios tiesos padrąsino, paguodė, nuskaidrino sielas visiems klausytojams. „Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest.“

 

 

Po literatūrinės dalies prasidėjo šv. Mišios. Jas aukojo Kauno šv. Dvasios Šilainių parapijos klebonas Žydrūnas Paulauskas. Jis pasidžiaugė proga melstis bažnytėlėje, kurią dažnai mato važiuojant į gimtuosius Raseinius pro automobilio langą ir vis nori užsukti, bet iki šiol neprisiruošė. Pasidžiaugė, kad Lesčių Dievo Apvaizdos parapija tebėra dėkinga prieš daug metų bažnyčią pastačiusiam fondatoriui Ignacui Romeriui ir iki šiol gerbia jo atminimą ir meldžiasi jo dvasiniam globėjui Ignacui Lojolai, iškilmingai švenčia jo vardadienį. Pasidžiaugė, kad meldžiasi bažnyčioje, kurią aptarnauja jo buvęs mokytojas gimtojoje Raseinių parapijoje, kai baigė seminariją, kunigas Gintautas Jankauskas.

 

 

Palinkėjo ir toliau nepamiršti savo šaknų, gimtų vietų ir geradarių, nepamiršti tikėjimo, maldos, bendrystės Dieve. Toje maldingumo, susiklausymo, dėkojimo dvasioje praėjo visos šv. Mišios, kurias vainikavo procesija, kai visi paskui Išganytoją ir šventuosius pagerbė Dievą apeidami aplink bažnyčią. Visi susirinkę po Švč. Sakramento pagarbinimo gavo palaiminimą, kuris stiprins gyvenimo sunkumuose ir negandose šiuo sudėtingu laiku, nušvies kasdienybę Dievo šviesa.

 

 

Kadangi svečias rugpjūčio 3 d. švęs penkiasdešimtmetį, tai kunigas G. Jankauskas ir parapijiečiai nuoširdžiai padėkojo už atlaidų metu paaukotas šv. Mšias ir pasveikino gražaus jubiliejaus proga, įteikiant dovanėlę,  sugiedant  „Ilgiausių metų“ ir palinkint sveikatos, Dievo palaimos, ištvermės pastoraciniame darbe.

 

 

Po iškilmių dalyviai tradiciškai vaišinosi kava, plovu ir kitomis suneštinėmis vaišėmis buvusioje klebonijoje, kalbėjosi, dalinosi savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Šiemetiniai atlaidai išsiskyrė žmonių susiklausymu, geranoriškumu, noru pabendrauti. Galbūt tai paskatino karantinas, kai visi savo kailiu pajutom, kaip blogai yra atskirtis, uždarymas ( nors kartais iki karantino ir savanoriškai užsidarydavom) ir kaip gerai yra galimybė laisvai kalbėtis, susitikti, matyti ir girdėti gyvai kitą žmogų, kartu melstis ir, svarbiausia, JAUSTI visiems kartu tą nenusakomą, per jokias medijas neįmanomą perteikti „sielos atlaidų“ atmosferą.

       

Mes parašysim, Kristau, Tau šį menką laišką,
Žodžius gražiausius iš pačios širdies.
Gal nesuprantamas, gal bus kitiems neaiškus
Ir žmogui mirusiam širdyj lyg varpas neskambės.

Šiandieną mylime Tave mes, Kristau,
Nes su Tavim gyvent lengviau.
Aukojau Tau save, jaunystę,
Gražias dienas aukojau Tau.

Tavy viltis, kai saulė teka rytą,
Kai žvaigždės blėsta vakare.
Nebus Mesijo mums, ir Pranašo nebus mums kito,
Ir niekas niekad nepakeis Tavęs.

Jau mintyse žali žolynai želia -
O auga meilė Tau tokia stipri.
Ir lenkias prieš Tave balti laukų berželiai,
Ir žiba žvaigždės naktimis.

 

Atlaidų įspūdžiais pasidalino  Viktorija ŠVEDIENĖ