Nepastebimai apsisuko metai ir vėl atėjo šv. Ignaco Lojolos diena – liepos 31, kurią nuo seno Lesčių Dievo Apvaizdos bažnyčioje švenčiami patys garsiausi, laukiamiausi, gausiausi (dalyvių skaičiumi) ir iškilmingiausi šioje parapijoje atlaidai. Šiek tiek neramino apniukęs dangus, bet nevargino karštis, nevaržė karantinas, ir žmonės rinkosi į bažnyčią pakiliai nusiteikę. Nes prie gero noro nebūna blogo oro.

 

 

O bendrą susirinkusių maldininkų nuotaiką į tolimesnį dvasios pakilimą žadino nuskambėję pirmieji sakralinės muzikos akordai, nes iškilmė prasidėjo koncertu. Jaukioje, nedidelėje bet su gera akustika bažnytėlėje  savo nepakartojamu sopranu klausytojus džiugino solistėLaura Povilaitytė – Dranseikienė, akomponuojant Godai Stanionytei.

 

 

Profesionaliai atliekami klasikų kūriniai nepaliko abejingų, atlikėjos meistriškai pajungė klausytojų protus ir širdis kilti Dievo link. Muzikos mūzos užpildė erdvę, tad trumpam pasimiršo ir visos karo, maro, pandemijos grėsmės, svarbus tapo buvimas kartu čia ir dabar Dievo namuose ir tai buvo gera.Pilnutėlė bažnyčia klausytojų labai šiltai priėmė atlikėjas, kurios taip pat džiaugėsi, kad Lesčiuose joms buvo gera muzikuoti.

 

 

 Iškilmingas atlaidųšv.Mišias aukojo svečias iš Kauno Kristaus Prisikėlimo (Žaliakalnio) parapijos Vikaras kunigas teol. lic. Nerijus Pipiras.  Kunigas pasveikino iš įvairių Lietuvos kampelių susirinkusius tikinčiuosius, nes į atlaidus pagarbinti Dievą susirenka daug šios parapijos išeivių, gyvenančių jau kitur, nebe gimtinėje, bet nepamirštančių savo gimtosios bažnyčios ir jos tradicijų.

 

 

Talentingas pamokslininkas ir gilus Švento Rašto žinovas N. Pipiras  pasidalino savo mintimis tą dieną skaitytos Evangelijos ištraukos temomis. Suprantamai paaiškino, kam pagal Dievo valią reikalingas turtas ir kaip jis turėtų būti naudojamas, kad netaptų nesantaikos ar perdėto rūpesčio šaltiniu. Turtas nėra pagrindinis gyvenimo tikslas, negarantuoja žmogui saugumo ir laimės ir net ne visada didelės pastangos jam kaupti apvainikuojamos sėkme. Turtas yra tik priemonė daryti gerus darbus, didinti visuotinį gėrį, nereikia prie jo asmeniškai per daug prisirišti, nes ateis laikas kiekvienam žmogui jį palikti, į amžinybę nieko medžiaginio su savimi neišsinešim, nepaisant to, kokio dydžio kluonus savo gėrybėms būtumėm pastatę.

 

 

Ir svarbiausia, kad Dievui turtas nerūpi, jam vertingesnė yra žmogaus širdies nuostata, o ne teisingos turto dalybos, vadinasi kaupdami ar disponuodami turtu turim neužgauti kito ir neapsunkinti savo širdies. Nors jau šiek tiek dulkė lietutis (šventino iš dangaus), Mišių pabaigoje visi, pagarbinę Švč. Sakramentą, su procesija apėjo aplink bažnyčią.

 

 

Po Šv.Mišių tradiciškai visi norintys pasidalino bendromis vaišėmis buvusios klebonijos darželyje, po šimtamečiais medžiais. Smarkėjantis lietus suvijo į palapinę, todėl erdvės buvo mažiau, bet plovo ir daržovienės, kavos, saldumynų užteko visiems. Skambėjo dainos, juokas, netilo kalbos. Matyt Dievas šiemet tyčia taip surėdė, kad nors dėl lietaus pabūtumėm arti vieni kitų, susispraudę į bažnyčią ar palapinę, ko dvejus metus nebuvo galima daryti – reikėjo laikytis atstumų.

 

 

Visi pabendravę išsiskirstė su geru užtaisu kasdieniams darbams, atsisveikino iki sekančių susitikimų, iki kitų šv. Ignaco Lojolos atlaidų.

 

Pastoracinės tarybos narė Viktorija ŠVEDIENĖ