2005 01 28 Ariogalos šv.arkang. Mykolo parapijos salėje vyko susirinkimas – seminaras. Dalyvavo Ariogalos pastoracinės tarybos ir sinodinės grupės 23 nariai, ir Kauno arkivyskupijos sielovados programų koordinatorė ses. Pranciška N. Bubelytė FDCI.

 

Sielovados programų koordinatorė ses. Pranciška papasakojo apie Parapijų pastoracinių tarybų bendrųjų nuostatų ruošiamus projektus ir veiklos gaires sekcijų darbe. Parapijos pastoracinė taryba turi atspindėti visos parapijos sudėtį, atsižvelgiant į amžių, profesiją, išsilavinimą, socialinę padėtį ir gyvenamąją vietą.

 

 Koordinatorė supažindino su susirinkimų moderavimo (vedimo) principais, leidžiančiais konstruktyviau bendradarbiauti su parapijų pastoracinėmis tarybomis bei kitomis sielovados grupėmis. Pasakojo apie mokslo ir tobulinimosi svarbą, ypač skirtingų amžių kartų interesų suderinamumą.

 

Ji sakė: „Mokytis reikia visą gyvenimą. Įvairiuose kraštuose, ypač Europoje, suaugę žmones nuolat mokosi, tobulinasi, nors ir baigę universitetus. Jie dalyvauja seminaruose, kursuose, gilina savo žinias ir kelia kvalifikaciją. Mūsų mokslo pabaiga bus tik tai dangaus karalystėje.

 

Ir parapijos bendruomenėje reikia įvairių patirčių. Tas mažas branduoliukas, kurį mes vadiname pastoracine taryba, privalo būti gyvas, kad vieni kitus gerbtų ir mokėtų bendrauti tarpusavyje. Jauni mokėtų priimti vyresniuosius, o vyresnieji mokėtų suprasti jaunimo mintis, poreikius ir tikslus.

 

Reikia mums visiems išmokti dirbti grupėse. Ši veikla, kalbant naujais terminais, yra vadyba. Mes to neatsinešame gimdami. Gimdami mes atsinešame prigimtinį įstatymą. Mes neatsinešame ir supratimo, kaip turime vieni su kitais elgtis, kalbėtis. Žmones per mažai bendrauja. Jie svetimėja. Technologijos, pakeičiančios gyvą bendravimą su žmonėmis, atitolina vienus nuo kitų. Kol žmogus nepatiria, kas yra bloga, tol jis nesupras, kas yra gera.

 

Šiandieninio susitikimo tikslas yra pabandyti pasimokyti organizuoti susirinkimą ir jį vesti arba moderuoti. Žaisime. Žmogus, kai žaidžia, parodo tikrąjį savo veidą.“

 

Pastoracinės tarybos ir sinodinės grupės nariai, susiskirstę į tris grupes, atliko praktinę užduotį. Iš vienuolikos trijų spalvų A4 formato lapų, naudodami žirkles ir klijus, „statė“ aukščiausią, gražiausią ir tvirčiausią bokštą. Kiekvienoje grupėje be pasirinkimo buvo paskirstytos pareigos: direktorius, architektas, dizaineris, stebėtojas ir darbininkai.

 

Viskas, kas sukuriama, prasideda nuo minties impulso. Žmogus negali kurti be pradinės minties, idėjos. Padedant vaizduotei, minčių impulsai buvo nukreipti į konkretų veiklos planą. Kūrybai paskirta valanda ištirpo nepastebimai greitai. Darbo eigoje jautėsi susiklausymas ir tarpusavio darna.

 

Baigtą darbą įvertino  komisija, kuriai vadovavo pastoracinės tarybos pavaduotojas ir kartu Ariogalos miestelio seniūnas A. Valiušis. Visiems girdint komisija objektyviai aptarinėjo atliktus darbus, paskelbė rezultatus ir apdovanojo grupes religinio turinio knygelėmis. Įvertinimai buvo vienbalsiai priimti.

 

Vėliau diskusijas ir bendravimą pratęsėme prie stalo, papuošto bendruomenės narių pagamintais atneštais skanumynais. Kartu dalinomės ir poetinėmis mintimis.

 

Pastoracinės tarybos narys A. Kišonas pasakė eilėraštį „Langai“, sukurtą tą pačią dieną. Buvo šiltais plojimais įvertintas. Antrasis eilėraštis buvo parašytas S. Nėries motyvais, skirtas S. Nėries 100 – sioms gimimo metinėms. A. Kišonas ne tik bažnytiniuose renginiuose, bet ir įvairiuose susitikimuose, kultūriniuose renginiuose atgaivina žmonių širdis vis naujomis poetinėmis mintimis.

 

Tu bėgai per lūžtantį ledą.
Tas ledas taip baisiai trapus.
Atlaikei visą amžiaus tiradą.
Išdalinusi širdį perpus.
 
Nusimint ir pavargti nereikia.
Kas dar mąsto, tave tas supras.
Parsidavusios širdys tik keikia.
Iš pavydo tik siunta kažkas.
 
Tu esi tame diemedžio žiede.
Jūrate atplauki išdidi.
Nors jau kitos lakštingalos gieda,
Bet tu Dūkšto bangelę randi.
 
Tas žalvarnis vis klykia padangėj.
Tas malūnas vis sukas lėtai.
Tą suklupusią tėviškę brangią
Ir dabar tarp eilučių matai.
 
Lyja lietūs ir dunda perkūnai.
Išparduota visa Lietuva.
Negalvodami drasko jai kūną,
Bet ir tokia ji vis dar gyva.
 
Tavo posmuos pavasarį mielą,
Sužaliavus tai lazdai rudens,
Jei ne protus, tai širdį ir sielą
Jie sušildę per amžius gyvens.
 
Prisiliesiu eilėraščius rankom,
Ir ne lūpom skaitysiu – širdim.
Net ir būdamas silpnas ir menkas
Vis išeisiu kalbėt su tavim.
 
Nesvarbu, kad per lūžtantį ledą
Kaip tu bėgai, aš bėgu dabar.
Bet rytojus pavasarius žada.
Aš atjosiu ant juodbėrio dar.