Išeikime iš gyvenimo maišaties bei triukšmo į ramesnę vietą ir su geru draugu nebijokime pakalbėti apie sielos reikalus. Vedama tokio pasiūlymo, tikybos mokytoja Laimutė Neverdauskienė paprašė mane surengti susitikimą su kunigu, kuris savo mintimis pasidalintų apie Advento prasmę ir dvasinį susitelkimą, laukiant šv. Kalėdų, papasakotų apie Šv. Rašto svarbą nūdienos gyvenime. Šiam susitikimui pakviečiau tėvą Antaną Saulaitį, SJ.

 

2005 m. lapkričio 25 d. svečias aplankė Ariogalos vidurinę mokyklą, vėliau Ariogalos parapijos salėje  susitiko su tikinčiaisiais ir 17 val. Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje kartu koncelebravome šv. Mišias.

 

Šįmet sukako 35 metai, kai dėstytojo darbą San Paulo (Brazilija) jėzuitų filosofijos fakultete pradėjo kun. A. Saulaitis. Nuo 1999 m. jis dėstė Vilniaus Universitete, Lietuvos muzikos akademijoje, Vilniaus dailės akademijoje, Vilniaus pedagoginiame universitete, Gedimino technikos universitete, Vilniaus kunigų seminarijoje. Nuolatinis lektoriaus darbas – Mykolo Riomerio universiteto Socialinio darbo katedroje („Socialinio darbo etika“, „Savanoriškas socialinis darbas“, „Religinių institucijų socialinė veikla“).

 

Peržvelgdamas visą ilgą ir sudėtingą gyvenimą, tėvas A. Saulaitis sakė: „Viena mieliausių veiklų man buvo skautų ir skaučių vadovų ugdymas. Šį darbą pradėjau vos sulaukęs aštuoniolikos ir pernai dar dalyvavau „Gintaro – Ąžuolo“ vadovų ugdymo stovykloje JAV. Panašų darbą atlieku ir Lietuvoje, pradinių ir vidurinių mokyklų bei gimnazijų mokytojams pasiūlydamas medžiagos įvairiems užsiėmimams. Tam tikslui Marijonų talkininkų centras išleido dvi sielovadinių žaidimų ir pratybų rinkinio „Kito link“ dalis, rengiame trečią. Kartais parengtą naują medžiagą tiesiog išsiuntinėju pažįstamiems mokytojams ir katechetikos centrams“.

 

Susitikti su gerbiamu svečiu jėzuitu kun. A. Saulaičiu susirinko ne tik Ariogalos   vidurinės mokyklos mokiniai, mokytojai, bet ir jos administracija – direktorius Arvydas Stankus, pavaduotojos ugdymui Ingrida Jankauskienė ir Marytė Kvietkuvienė. Atvyko Raseinių rajono Švietimo skyriaus vyr. specialistės Asta Paragauskaitė ir Danutė Vizbarienė. Renginyje dalyvavo ir tikybos mokytojai iš Raseinių Žemaičio gimnazijos, „Kalno“, „Šaltinio“ vidurinių, Girkalnio, Ilgižių pagrindinių, Plikių pradinės ir kitų mokyklų.

 

Kunigas A. Saulaitis pasidalino pamąstymais apie Adventą bei vertingiausią krikščioniui knygą – Šventąjį Raštą. Visiems buvo įdomu pasiklausyti ir apie jo asmeninį gyvenimą, artimuosius, laiką, praleistą misijose Brazilijoje. Kalbėdamas apie darbą su mokiniais, studentais, kunigas davė praktinių patarimų. Tikybos mokytojams, katechetams išdalino daug metodinės medžiagos.

 

Buvęs lietuvių kalbos mokytojas, Vytautas Šulskis, susitikimo metu su tėvu A. Saulaičiu sakė: „Kunigą A. Saulaitį girdėjau kalbantį per radiją. Girdėjau apie jį gražių atsiliepimų kaip apie šviesią asmenybę.

 

Prelegentas pasakojo įdomiai, mokėdamas savo kalbą pagražinti pedagoginėm pertraukėlėm, kad klausytojas nepavargtų ir būtų dėmesingas.

 

Daug, giliai ir patraukliai kalbėjo apie šv. Rašto – Senojo Testamento ir Naujojo Testamento – studijavimą, akcentuodamas, į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Pasakojimą paįvairino, išdalindamas vardines studijavimo priemones – lenteles. Viena lentelė labai aiškiai primena pačius svarbiausius Dievo pažinimo būdus, moralės principus, išaiškina, kas ir koks yra Dievas.

 

Pateiktos metodinės priemonės tikybos mokytojams dar labiau palengvins ir paaiškins, kaip suprantamiau bei patraukliau dėstyti programinę medžiagą.

 

Kun. A. Saulaičio mintys mus paragino: ant gero kataliko stalo turi būti šv. Raštas“.

 

Jaukioje aplinkoje galėjome kartu apmąstyti apie tylų gerų darbų metą ir besiartinančias didžiąsias metų šventes – Kalėdas, pažvelgti į savo kasdienybę kitaip, atskirti tikrąsias vertybes nuo laikinų, svarbius dalykus nuo antraeilių.

 

Vėliau Ariogalos parapijos salėje prelegentas susitiko su parapijos tikinčiaisiais. Nuoširdžiai kalbėjo apie Advento, artėjančių Kalėdų liturginę prasmę ir kitomis temomis.

 

Advento dvasia primena Mesijo laukimo džiaugsmą. Bažnyčia mums skelbia viltį ir paguodą Izaijo ir kitų pranašų žodžiais. Juose be paliovos skamba Dievo pažadas atsiųsti žmonijai gelbėtoją – Mesiją, per kurį „visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą“ (Iz 52, 10b).

 

Jis sakė:“Mes žinome, Jėzus gimsta, užauga, žmones moko, už mus miršta, prisikelia ir atsiunčia šv. Dvasią. Pirmaisiais amžiais žmones labiau gilinosi į teologinę prasmę, kas už to glūdi. Pirmieji krikščionys suprato, kad Jėzus už mus mirė, prisikėlė ir skelbia Dievo karalystę. Kalėdų bei Trijų Karalių prasmė yra, kad visas pasaulis eina Viešpaties garbinti, ir tuo baigiasi metai. Dievo svajonė, kad visos tautos ir tautelės Dievą šlovintų ir garbintų iki žemės pakraščių. Stačiatikiai arba Rytų krikščionys jungia šv. Kalėdų, Trijų Karalių ir Kristaus Krikšto šventes į vieną šventę – Viešpaties Apreiškimo šventę ir čia yra jo karalystės įvykdymo pradžia“.

 

Yra daug žmonių, skelbiančių Kristaus Gerąją Naujieną ne tik savo gyvenamoje aplinkoje. Pvz; vilnietė sesuo Lina Gervytė. Ji išvyko į Tailandą, dirbti su gatvės vaikais. Ten praleido dvejus metus, išmoko jų kalbą, susidraugavo su vaikais iš labai sunkių šeimų ir daug sunkesnių sąlygų  negu mūsų. Kai sugrįžo namo, ji pasakojo, kad svarbiausias darbas – būti kartu su žmonėmis jų varguose ir gyvenime. Ji valgė ir gyveno kaip paprasti žmones. Ji kaip tik ir išgirdo Dievo balsą – nešti Gerąją Naujieną ir tolimų kraštų žmonėms.

 

Kitas pvz. Iš Panevėžio. Sesuo Aušra Kuodytė. Ji išvyko į Ruandą, į pietinę Afriką. Po trijų metų grįžo į Lietuvą. Ji dirbo su šeimomis ir vaikais. Ne tik juos mokė, bet ir slaugė. Ji sakė: „Svarbiausias dalykas būti šalia žmonių“. Gyvenimas Afrikoje daug lėtesnis nei Lietuvoje, daug mažiau kas nors keičiasi. Mūsų šalyje vyksta daug įvairių pasikeitimų net kelių metų eigoje, o tuose kraštuose ilgais dešimtmečiais gyvenimas diktuoja tas pačias sąlygas. Šios dvi misionierės, dirbusios skirtinguose kraštuose (viena Azijoje, kita Afrikoje) sako tą patį: būdas skleisti Gerąją Naujieną, t.y. būti kartu su žmonėmis jų varge, rūpesčiuose ir džiaugsme.

 

Vienas mano mėgstamiausių žmonių yra 80 – metis kun. misionierius Kazimieras Pėkšta, SDB, kilęs iš Klaipėdos ir per II – ąjį Pasaulinį karą atsiradęs Vokietijoje. Jis vėliau tapo saleziečių kunigu ir išvyko į Braziliją. Išgyveno Brazilijos džiunglėse su indėnais 40 metų. Ten nuolat 40 laipsnių karščio, 100% drėgmės. Jo gyvenimas yra pašvęstas to krašto žmonėms. Vienuolis gyvena ir maitinasi kaip vietiniai indėnai, kartu neša Gerąją Naujieną į jų širdis. Net vaikšto, kaip indėnai. Jis net apie save nekalba vardu. Jis niekad nesako „aš“. Jis sako „Kazimieras“ arba sako „jis“. Kalba, kaip indėnai, nes jie visada kalba trečiu asmeniu apie save arba sako savo vardą. Jis  sugeba indėnams perduoti tikėjimo dvasią, paversti ją suprantama vietinių gyventojų kalba, atsižvelgdamas į jų papročius ir įsitikinimus. Indėnai turi savitas tradicijas, pvz: pas indėnus sergantį ligonį lanko artimieji ir pažįstami, bet jie tik atsisėda šalia jo ir nieko nekalba. Gali net kelias valandas taip sėdėti prie ligonio. Kalbėti jų papročiai draudžia.

 

Baigdamas susitikimą kun. A. Saulaitis visus pasveikino su artėjančiomis šv. Kalėdomis ir kvietė adventiniame laikotarpyje perduoti savo šeimos istoriją ir tradicijas jaunajai kartai –  vaikams ir anūkams. Parodyti vaikams senas šeimos nuotraukas, kuo smulkiau papasakoti jiems apie savo gimines, senelius ir prosenelius. Tegul žino vaikai savo senelius, jų pomėgius, būdo savybes, papročius, laimes ir nelaimes.

 

Jeigu yra senų nuotraukų namuose užrašykite, kas jose yra. Tegul pasilieka šeimos istorija gyva vaikams ir anūkams. Jauni žmones privalo gerai žinoti savo šeimos ir giminės istoriją.

 

Po susitikimo Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje kartu su kun. A. Saulaičiu aukojome šv. Mišias.

 

Pamokslo metu kvietė visus dvasiniam atsinaujinimui, padėkoti dangiškajam Tėvui už mums suteiktas malones, sakydamas: „Kristaus teikiama malonė ir palaima tegul būna su jumis visą laiką“.

 

Išsiskirstėme dėkingi kunigui A. Saulaičiui už šį tylaus džiugesio laiką, kai galėjome prisiliesti prie savo ir kitų žmonių sielų.