Amžinosios vertybės – pagarba, atmintis – išlieka ir šių dienų nuolatiniame skubėjime, naujovių ieškojime. Gyvendami XXI amžiuje, mes su pagarba prisimename savo protėvius, prisimename tuos, kurie gyveno, dirbo, kūrė ten, kur gyvename dabar mes.

 

Sunku anksčiau buvo įsivaizduoti Lietuvos kaimą be kryžiaus, kai kuriuose jų buvo ir ne po vieną. Kol turtingieji statė bažnyčias, koplyčias, paprasti kaimiečiai statė kryžius, pro kuriuos eidami nukeldavo kepurę, sukalbėdavo maldą.

 

Paprotys koplytėles statyti labiausiai buvo paplitęs  žemaičiuose. Jis paprastai yra susijęs su tam tikrais apžadais už mirusio šeimos nario vėlę ar kaip padėkos išreiškimas Viešpačiui Dievui už laukams teikiamą derlių ir kt. Liaudies sielai koplytėlės kalba ne tiek savo išvaizda, kiek jose saugojamomis, iš medžio išdrožtomis šventųjų statulėlėmis bei paveikslais ir dedamais į koplytėles įvairiausiais  „votumais": karoliais, įvairiaspalviais kaspinėliais, dirbtinėmis gėlėmis, veidrodėliais ir kitkuo.

Dažnai prie savo namų kaimo žmonės pasistatydavo ne tik kryžius, bet ir koplytėles ar koplytstulpius. Keletas jų yra išlikę ir mūsų rajone.

 

Treji metai rajono Savivaldybėje vykdomas projektas „Kultūros paveldas – mažosios architektūros studija Raseinių krašte“. Savivaldybės administracijos vyr.specialistė kultūros vertybių apsaugai ir turizmui Gražina Pečkaitienė didelį dėmesį skiria senųjų autentiškų koplytėlių, kryžių, koplytstulpių išsaugojimui. Kadangi yra tendencija, jog autentiškos koplytėlės dažnai yra apvogiamos, išniekinamos, imtasi priemonių, kad jas išsaugotume ir ateities kartoms.

Graži skulptūrinė kompozicija buvo ir senojoje Jono Babinsko, gyvenančio Grajauskų kaime, sodybos koplytėlėje. Ši koplytėlė nuo 1976 metų įtraukta į Kultūros vertybių sąrašą. Tačiau kultūros vertybių apsauga besirūpinantys žmonės ėmė nuogąstauti, kad ji gali būti sunaikinta. Todėl įgyvendinamo Savivaldybės projekto dėka, senoji autentiška Kristaus laidojimo skulptūrinė grupė iš Jono Babinsko sodybos koplytėlės buvo perkelta į Raseinių krašto istorijos muziejų, o tautodailininkas Ričardas Ramanauskas išdrožė šios kompozicijos kopiją.

Aktyvūs kaimo gyventojai rūpinosi, kad kuo greičiau jų visų gerai žinoma koplytėlė būtų sutvarkyta ir vėl naujai pašventinta. Mat yra sena ir graži tradicija, kad bet koks koplytėlės ar kryžiaus pataisymas būtų pašventintas. Laikydamiesi šios tradicijos Grajauskų kaimo gyventojai gražią gegužės pabaigos popietę rinkosi  prie Jono Babinsko sodybos. Čia atvyko ir rajono Savivaldybės meras Edmundas Jonyla, vyr.specialistė kultūros vertybių apsaugai ir turizmui Gražina Pečkaitienė, Raseinių krašto istorijos muziejaus direktorė Birutė Kulpinskaitė bei Ariogalos kaimiškosios seniūnijos seniūnė Raimonda Pankienė. Koplytėlės pašventinime dalyvavo ir skulptūrų kopijų autorius Ričardas Ramanauskas.

 

Renginio pradžioje seniūnė Raimonda Pankienė susirinkusiems kalbėjo: „Man nepaprastai malonu, kad šitiek daug Grajauskuose susirinko žmonių. Stovime greta Jono Babisnsko namo, šalia koplytėlės. Šiandien yra tie, kurie neabejingi, ką mes paliksime ateičiai“.

 

Kaimo gyventojai labai džiaugėsi, kad visos skulptūrėlės nė kiek nesiskiria nuo anksčiau čia buvusių. Tikrasis Kristaus laidojimo skulptūrinės grupės autorius yra nežinomas. Manoma, kad tai XIX a. pabaigos kūrinys. Dabartinis sodybos šeimininkas Jonas Babinskas čia gyvena nuo 1953 metų. Kai persikėlė gyventi į uošvių namus, tą koplytėlę čia jau rado ir tiksliai apie ją nieko nežinojo, tačiau nuoširdžiai rūpinosi, kad ji išliktų iki mūsų dienų.

 

Grajauskų kaimo koplytėlėje vaizduojamas mediniame karste gulintis Kristus, už jo stovi angelas, maldai suglaudęs rankas, priekyje dvi degančios žvakės. Prie Kristaus galvos vaizduojamas Juozapas Arimatietis ir Sopulingoji Dievo Motina. Prie kojų – šv. Nikodemas ir šv.Jonas Evangelistas. „Kristaus laidojimas“, atskirtas nuo pasaulio mūrinės koplytėlės sienomis, skendi tyloje ir ramybėje.

Tą gražią popietę prie atnaujintos koplytėlės visi kalbėjusieji džiaugėsi, kad žmonės nori išsaugoti vertybes, kad patys rodo iniciatyvą ir puoselėja gražias tradicijas. Kaimo giesmininkai kartu su visais susirinkusiais pagiedojo giesmių, padainavo senovinių patriotinių liaudies dainų.

Naujai atstatytą Jono Babinsko sodybos koplytėlę pašventino Ariogalos parapijos klebonas kun. Gintautas Jankauskas. Jis sakė: “Džiugu, kad mūsų parapijoje Grajauskų kaime yra išskirtinė sakralinė vieta. Šį palikimą privalome kartu saugoti, branginti ir perduoti ateinančioms kartoms”.

 

Rajono Savivaldybės meras Edmundas Jonyla pasidžiaugė, kad tokiame nedideliame kaime yra tiek darbščių žmonių, kurie daug prisidėjo, kad būtų atnaujinta ši koplytėlė ir sutvarkyta visa jos aplinka. Jis sakė: “Gerbiami svečiai, šiandien malonu jus matyti susirinkusius į didelį būrį. Grajauskų žemė, be abejo, yra nedidelis žemės lopinėlis mūsų Lietuvos žemėlapyje. Jis paženklintas paprastų žmonių nuoširdžiu darbu, prakaitu ir laimėjimais. Vienų žmonių darbai, kad ir geri, buvo pamiršti, kitų darbai, kaip šis, gerų žmonių dėka išliko ir, be abejo, tai mūsų Lietuvos istorija”. Sodybos šeimininkui už tai, kad ne vieną dešimtmetį saugojo ir globojo šį turtą, meras įteikė atminimo dovaną.

Daug kaimo gyventojų prisidėjo prie koplytėlės atnaujinimo. Vieni padėjo sukalti tvorelę ir nutiesti jaukų lieptelį, kiti pynė vainikus ir puošė koplytėlę, dar kiti rūpinosi, kad ir žolė būtų nupjauta, ir darželis sutvarkytas. Labai daug visuose darbuose prisidėjo Teresė Medekšienė. Ji ir buvo tas žiburėlis, kuris kvietė visus į būrį, kuris neleido atsipūsti, kol nebuvo pasiektas  bendras tikslas - kultūros vertybę išsaugoti ir palikti savo vaikams ir vaikaičiams.

Po koplytėlės pašventinimo visi Grajauskų kaimo gyventojai ir svečiai susibūrė Jono Babinsko sodybos kiemelyje. Čia, ramiai gurkšnodami karštą, seniūnės atvežtą kavą, dalijosi prisiminimais, klausėsi kaimo muzikantų virkdomų armonikų garsų.

Malonu žinoti, kad tą dieną pašventinta koplytėlė yra ne išnykusiam kaimui ir jo žmonėms atminti,  bet gyvuojančio kaimo žmonių noras pagerbti savo protėvius ir turėti tą šventą vietelę kaip vilties simbolį.