Daugiau kaip ketveri metai aptarnauju Lesčių Dievo Apvaizdos bažnyčią.

 

Pradžioje trumpai apie Lesčių bažnyčios istoriją ir atliktus darbus.

 

Lesčių bažnyčia pastatyta 1789 m. Fundatoriai ponai Ignacas ir Kotryna Romeriai. Lesčiai buvo filinė Pernaravos parapija. Nuo 1923 m. gruodžio 18 d. Generalvikaras vyskupas J. Skriveckas suteikė visas parapijines teises. 1923 m. parapijoje gyveno 1066 žmones. Bažnytinės žemės sudarė 29 margus ir dvi dešimtines. 1948 m. liko tik 600 žmonių. Dauguma kalbėjo lietuviškai, dalis – lenkiškai. Ypatingų palikimų (fundacijų) parapija neturėjo. Per I pasaulinį karą rusai išsivežė varpus, o vokiečiai – šventoriaus vartelius ir 9 balsų vargonus. Pati bažnyčia pastatyta iš eglinių rastų. Centrinis altorius darytas 1910 m. Jėzaus ir Marijos šoniniai altoriai – 1908 m.

 

Metrikų knygos pradėtos rašyti nuo 1873 m. Šiandien metrikų knygos yra tik nuo 1927 m. 1924 08 18 parapiją vizitavo ir teikė Sutvirtinimo sakramentą J.E. vyskupas Pr. Karevičius.

 

1924 m. įsigytas varpas ir stogas uždengtas cinkuota skarda. 1948 m. pagaminti suolai. Bažnyčios išorė paskutinį kartą buvo dažyta 1970 m.

 

Lesčių parapijoje yra švenčiami du atlaidai: šv. Ignacas Lojola – liepos 31 d. ir Dievo Apvaizdos (bažnyčios tituliniai – pagrindiniai) – spalio mėn. antrą sekmadienį.

 

Tikintieji gausiai dalyvauja du per metus šv. Ignaco atlaiduose ir Visų Šventųjų dieną. Pamaldos vyksta kas antrą sekmadienį. Kartais šeštadieniais būna metinės.

 

Pagal seną bažnyčios tradiciją kiekvienais metais aplankau Lesčių parapijos tikinčiuosius, vidutiniškai apie 90 šeimų. Šventinu jų namus, religinius paveikslus, dalinu religinę literatūrą, raginu gyventi pagal Dievo ir Bažnyčios įsakymus, kviečiu dalyvauti šv. Mišių aukoje.  Šiuo metu parapijoje gyvena daugiau negu 200 žmonių. Dėl susisiekimo priemonių stokos ir kitų sunkumų vidutiniškai šv. Mišiose dalyvauja apie 20 žmonių.

 

Per šiuos ketverius metus buvo pakrikštyti 7 vaikai, aplankyta 16 ligonių, prie pirmos šv. Komunijos priėjo 14 vaikų ir buvo palaidoti 53 žmones.

 

Kaimuose dauguma parapijos gyventojų yra vyresnio amžiaus. Žmones yra paprasti, nuoširdūs, geranoriški, gyvena iš pensijų. Kaimo jaunimui Lietuvos vyriausybė per mažai skiria dėmesio ir lėšų, todėl kultūrinio gyvenimo aruodai menki.

 

Lesčių Dievo Apvaizdos parapijoje yra Paaluonio pradinė mokykla. Dirba 2 mokytojos. 2005 – 2006 mokslo metais mokyklą lankė 14 vaikų.

 

Yra išlaikoma graži tradicija. Gegužinės pamaldos dabar giedamos Paaluonio gyvenvietėje Bronės Kožukienės name. Jose dalyvauja jaunimas: Vilūnė Kasinaitė, Silva Šimkutė, Silva Brazinskaitė, dabar – Agnė ir Neringa Švedaitės, Kunigunda Jankūnaitė.

 

Nuolat lanko bažnyčią Staniulienė Aleksandra (ją tvarko ir puošia), Švedų šeima, Danina Grajauskienė, Aldona Ambrazevičienė, Ona ir Zenonas Klevinskai, Kęstutis Bersėnas, Elena Kasiulienė, Felė Vaičekauskienė, Janina Teresienė, Bronė Grigienė, Bronė Kožukienė, Genė Verbavičienė, Grasilda Pilipauskienė, Genutė Gaižauskienė ir kiti.

 

Prieš atlaidus padeda papuošti ir sutvarkyti bažnyčią Elena Kasiulienė, Valerija Šimkienė, Grasilda Pilipauskienė.

 

Elenos Kasiulienės rūpesčiu buvo naujai persiūta viena procesijinė bažnyčios vėliava, pasiūtos dvi laidotuvių metu naudojamos procesijinės vėliavos, pasiūtas gedulingas užtiesalas.

 

Švedų šeimos rūpesčiu yra padarytas naujas „Betliejus“.

Atnaujinti baldakimo kryželiai už parapijiečių aukotus pinigus.

 

Naudodamasis šia galimybe, noriu padėkoti Raseinių rajono savivaldybės Merui Edmundui Jonylai ir Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriui Liudui Kavaliauskui, kurie maloniai sutiko spręsti Lesčių Dievo Apvaizdos bažnyčios laiptų remonto finansavimą, dėmesingai priimdavo pasiūlymus ir geranoriškai sprendė kitus klausimus.

 

Ariogalos seniūnijos seniūnės Raimondos Pankienės dėka pasviręs Lesčių Dievo Apvaizdos bažnyčios bokšto kryžius buvo sutvirtintas naujomis atramomis. Apie bažnyčią kapinėse buvo nupjauti seni medžiai, pastatyti lauko suolai.

 

2003 m. buvo naujai sutvirtintas ant bažnyčios stogo esantis kryžius. Naujai nudažyti bažnyčios ir varpinės stogai. Naujai padaryti prie bažnyčios centrinių durų laiptai, kurie dabar puošia bažnyčią.

 

Agnė ir Neringa Švedaitės perdažė Marijos statulą ir koplytstulpį.

 

2004 m. buvo nudažyta iš išorės bažnyčia ir varpinė. Prie šių ir kitų darbų labai daug prisidedėjo kraštietis, dabar gyvenantis Kaune Virgilijus Čepas. Jis yra ne tik finansinis rėmėjas, bet ir visų darbų koordinatorius.

 

Teko daug atlikti darbų paruošiant bažnyčią dažymui. Bažnyčios sienas šveitė Katinas Augis, Eugenijus ir Raidas Buinorai, Kasiulis Eugenijus, Navickas Kazys.

 

Varpinę šveitė Juozas Vainauskas, Jonas Docka, Kolia Ponkrašovas.

Bažnyčią ir varpinę nudažė Juozas Puzerėnas ir Gediminas Bagdonas.

 

2005 m. vasarą atnaujinome bažnyčios zakristiją ir perdažėme varpinės stogą.

 

Zakristijos renovacijos darbuose talkino buvęs parapijietis Virgilijus Čepas, Neringa ir Agnė Švedaitės, Raimonda Grigaitė ir kiti.

 

2006 m. vasarą nudažėme bažnyčios lubas. Bažnyčios lubų dažymo darbus atliko Raidas Beitnorius, Sigitas Vainauskas, Eugenijus Beitnorius ir Kastytis Baranauskas. Bažnyčią  tvarkė ir valė Švedaitės Eglė, Neringa ir Agnietė. Jos šv. Mišiose  su mama Viktorija gieda šios bažnyčios chore.

 

2006 m. liepos 30 dieną Lesčių Dievo Apvaizdos bažnyčioje buvo švenčiami tradiciniai didieji šv. Ignaco atlaidai. Iškilmingas šv. Mišias aukojo, pasakė pamokslą ir vadovavo procesijai Lietuvos Carito generalinis direktorius kun. Robertas Grigas.

 

Šv. Mišių pradžioje kun. R. Grigas pasveikino susirinkusius ir pakvietė kartu švęsti išganymo paslaptis, melstis vieni už kitus. Jis kalbėjo: „Mylimi broliai ir seserys. Jūsų parapijos metiniuose atlaiduose, gerbdami šv. Ignacą, Dievo karį, jūsų globėją,  pradedame šv. Mišias vandens pašlakstymu. Prisimenant mūsų krikštą ir per jį gautą nuodėmių atleidimą, kartu apgailėdami ir savo kaltes, nuodėmes, kad Viešpats nuvalęs mūsų širdis, paruoštų vertai dalyvauti šiuose atlaiduose šv. Mišiose“.

 

Po įžanginių maldų vyko žodžio liturgija. Svarbiausią žodžio liturgijos dalį sudaro Švento Rašto skaitymas su tarpiniais giedojimais. Pagal tradiciją skaityti yra ne kunigo, o patarnaujančio pareiga. Šv. Rašto skaitinius perskaitė patarnautojas Linas Velička ir skaitovė Skaistė Kaminskaitė. Patarnautojas L. Velička ministrantų šventėje Kauno kunigų seminarijoje birželio 28 d. gavo iš  arkivyskupo S. Tamkevičiaus Padėkos raštą. Jame buvo parašyta: “Dievas trokšta, kad visi žmones pasisemtų Jo dieviškųjų malonių, ypač dalyvaudami Šventose Mišiose. Patarnaudami jų metu, ministrantai atstovauja visą Dievo Tautą, o patys savo širdimi dar labiau priartėja prie gerojo Viešpaties. Minint Kauno arkivyskupijos ministrantų dieną, dėkoju už nuoširdų patarnavimą Šventų Mišių bei kitų apeigų metu ir linkiu, kad Dievo meilė vestų į dar didesnį susivienijimą su Viešpaties paslaptimis”.

 

Pamokslo metu Kun. R. Grigas sakė:

 

„Mylimi broliai ir seserys. Gera dalytis jūsų parapijos ir jūsų bažnytėlės jaukumu. Turbūt nedaug kur Lietuvoje atrastume tokių bažnytėlių, parapijų, kur pro atidarytas duris gali pamatyti kaimo laukus, žalsvą miško liniją.

 

Mažieji kaimai, bažnytkaimiai turi savo ypatingą grožį ir reikšmę mūsų tautos kultūroje, istorijoje. Be abejo, yra svarbi ir miesto kultūra ir didingos katedros su jų istoriniais paminklais. Tačiau kažkas nepakartojamo ir savo, kaip lopšys, kuriame gimei, troba, kurioje augai, kaip tavo šeima, yra mūsų kaimai ir bažnytkaimiai.

 

Geras mano bičiulis kaunietis Algirdas Patackas tvirtina, kad visa tai ką mes šiandien turime, ką vadiname Lietuva, lietuviškąja katalikybe, mūsų kultūra išsilaikė kaip ant karkaso, ne ant didžiųjų miestų, bet ant kaimų ir bažnytkaimių. Visi mūsų dorieji, kilnieji žmones, kurie sukūrė savo auka, kartais kančia, savo protu ir širdimi šiuolaikinę, dar bent kiek padorią atgimstančią Lietuvą. Nuo Kudirkos ir Basanavičiaus laikų iš tokių kaimų, dažniausiai paprastų ūkininkų tėvų ir mamų auginti, kartais be ypatingo mokslo, bet su giliu prigimtiniu dorybių Dievo ir žmogaus vertės orumo pajautimu. Branginkite tai, ką turite, nors išoriškai tai kartais atrodo paprasta, kaip kokia lininė skara ar staltiesė. Visa tai yra didelė vertybė Dievo ir žmonių akyse. Branginkite savo tėviškę, savo kaimus, jų tradicijas, jų šventes.

 

Šiandien minime didįjį Bažnyčios vyrą, šventąjį Ignacą, kurio likimas krikščionims yra vertinga pamoka. Jeigu kas žinote šio šventojo istoriją, jisai nebuvo žmogus, išaugęs iš tikėjimo tradicijos. Buvo kareivis, šiek tiek nutrūktgalvis ir nuotykių ieškotojas. Kareivių gyvenimas ir anais senais laikais ir dabar turbūt yra panašus. Kol paslaptingu būdu jį palietė kažkoks Dievo krėtimas. Jisai staiga nusprendė, kad visa tai, kas iki šiol atrodė labai svarbu – garbės siekimas, visi tie karai valdovų už karalių reikalus, yra mažos vertės palyginant su Dievo brangumu. Arba su ta garbe, su tuo gyvenimu, laime, kurią teikia žmogui draugystė su Dievu. Supratęs, išmąstęs tai Ignacas Lojola ryžtingai paliko visą savo ligtolinį gyvenimą.

 

Ilgą laiką, gal mėnesius, gyveno vienas atsiskyręs oloje Ispanijoje, ir dabar jinai lankoma maldininkų, kur atgailavo, meldėsi, ruošė save naujam gyvenimui. Ir paskui su tokiu pat ryžtu, kokiu dalyvavo anksčiau karuose, mūšiuose, atsidavė Dievo tarnybai, subūrė jėzuitų vienuolinį ordiną, kuris ligi šiol lieka Bažnyčioj labai svarbus.

 

Ir anais laikais, ir dabar šitas Ignaco įkurtas ordinas pasaulyje ypatingai rūpinasi galimybe gilintis į mokslą, siekti gilaus pažinimo, kad galėtų tuo mokslu tarnauti Dievo reikalams, šviesti žmones. Matome, kaip pasaulyje ir mūsų Visuotinėje Bažnyčioje viskas yra susiję.

 

Didele dalimi krikščionybė, katalikybė Lietuvoje išliko būtent Ignaco įkurto ordino dėka. Kuomet mūsų kraštui grėsė protestantizmo įsigalėjimas, tuomet jėzuitai, atsikėlę į Vilnių, įkūrė vieną iš seniausių Rytų Europoje Vilniaus universitetą.  Mokslo ir tikėjimo šviesą išsaugojo mūsų protėvių širdyse.

 

Šv. Ignacas savo pamaldume, šventumo siekime ypatingai pabrėžė ir rėmėsi, kaip rodo ir jo vienuolijos vardas, Jėzaus draugija, jėzuitai, rėmėsi Jėzaus asmens garbinimu. Pabrėžė Eucharistijos, šv. Komunijos reikšmę tikinčiųjų gyvenime.

 

Kad nesutelktume per daug dėmesio vien tik tai į žmogaus asmenį, kad ir labai Dievo paliestą, labai šventą, koks buvo Ignacas, jisai mus kreipia pirmiausia į Jėzaus asmenį. Pamąstykime šiuose atlaiduose apie Jėzų, esantį su mumis šv. Komunijoje. Iš Komunijoje esančio Kristaus kyla visas mūsų žmonių šventumas. Neįmanoma krikščioniui, katalikui pasiekti gilesnės, pastovesnės doros, jeigu nesiremiame šv. Komunija (graikų žodžiu sakome Eucharistija).

 

Dažnai būdami šv. Mišiose, jeigu pasklaidote šv.Raštą, Didžiąją savaitę, per Gavėnią šv. Rašto skaitiniai vis pamini Jėzaus kančią. Tikriausiai prisimenate tą ypač dramatišką vietą, kur aprašomos paskutinės Jėzaus valandos prieš jo kančią. Paskutinės Vakarienės valandos. Tenai yra tokie sukrečiantys žodžiai: “Tą naktį, kurią turėjo būti išduotas, jis paėmė duoną, paėmė vyno taurę, dėkojo Tėvui ir davė mokiniams tardamas: „ Imkite ir valgykite..., imkite ir gerkite..., tai yra mano kūnas, tai yra taurė mano kraujo..., darykite mano atminimui“. Turbūt yra pats gražiausias žmonijos istorijoje tekstas, skaitinys.

 

Eucharistija, Švč. Sakramentas, yra gyvas tikras Dievas, Jėzus Kristus, Dievas ir Žmogus, esantis drauge su mumis, ateinantis būti tarp mūsų. Šv. Mišiose kunigui tariant tuos pačius žodžius Kristus atsiranda tarp mūsų. Atsiranda tam, kad maitintų mūsų gyvenimą šv. Komunijoje, dvasinį žmogaus gyvenimą, bet kartu ir fizinį, ir kūnišką. Komunija taigi yra visiškas savęs atidavimas. Kristus mums visiškai atiduoda save, savo gyvenimą, kad mes širdimi, elgesiu, sąmone artėtume prie Dievo. Kažkiek panašų dalyką mes galime stebėti žmogiškose aplinkybėse, tėvų atsidavime savo vaikams. Tai yra tos pačios rūšies dalykas, tik tai čia, Kristaus save atiduodanti meilė yra aukščiausiu laipsniu. Komunija, kurioje priimame Kristų, kaip jinai buvo ir per Paskutinę Vakarienę Jėzaus ir jo mokinių, yra bičiulių, draugų puota, žmogiškos draugystės, bendrystės pakylėjimas į Dievo ir žmogaus artumo šventę. Per Paskutinę Vakarienę Jėzus surinko apie save artimiausius žmones, kurie vėliau tęsė jo darbą iki kankinystės, ir su jais pasidalino savo slėpiningiausiu dalyku. Tačiau šita Komunija, Jėzaus atsidavimas mums Komunijoje, yra drauge ir Kryžiaus auka. Mes sakome, kad jinai sutinka būti sudabartinama šv. Mišiose, tarsi atkeliama Dievo visagalybė į dabartį iš tų tolimų Paskutinės Vakarienės dienų. Čia vėl Jėzaus Kūnas atiduodamas, Jėzaus Kraujas išliejamas. Per Paskutinę Vakarienę jau kančios išvakarėse Jėzus savo auką už žmoniją stebuklingu būdu aukojo ir mums įsakė joje dalyvauti, kad mes irgi būtume viena su Dievu ir viena tarpusavyje priimdami tą patį Jėzaus Kūną, tą patį Jėzaus Kraują. Jėzus sakė: „Darykite tai... būkite vieningi tarpusavyje meilėje, kad pasaulis įtikėtų“.

 

Taigi, ypač svarbu ir patartina šitame Kristaus dėkojime, Komunijoje, kad mes dėkotume širdimis kartu su Kristumi Dievui Tėvui, šv. Dvasios nuotaikoje ir kilnume. Žinodami, kad tai yra ir auka, ne vien tik tai bičiulių puota, todėl atnešame ir sudedame čia savo ir visų žmonių kančią, stengiamės aukoti, jungtis su Jėzaus auka, su jo Kryžiumi.

 

Iš gero ir nuoširdaus Komunijos priėmimo mes galime mokytis savo kasdienybėje, būties kovose kelių svarbių mūsų vaikams dalykų. Iš patirties žinome, kaip mūsų gana sujauktas laikas yra paniekinęs žmogaus, šeimos, moters, vyro, santuokos skaistumą. Kiek yra mūsų pasaulyje nedorumo, nepadorumo, kuris drasko ir kankina pačius žmones, bet jie nepajėgia jam pasipriešinti dažnai savo jėgomis. Eucharistija, Komunija, Kristus Komunijoje yra žmogiškojo tyrumo, skaistumo mokykla. Kažkas iš tikėjimo mokytojų pavadino Komuniją „skaisčiųjų duona“. Priimdami Komuniją mes galime sutaurinti mūsų kūną jo funkcijas, suvokti save kaip Dievo šventovę. Galime net ir labai nepalankiomis aplinkybėmis padoriai gyventi dažnai naudodamiesi šv. Komunija. Nuoširdžiai priimama Komunija gali padėti išlaikyti ištikimą, pagarbią santuokinę meilę, tvarkingą santuokos gyvenimą. Kas reguliariai apmąstydamas, trokšdamas tapti geresniu priima šv. Komuniją, dalyvauja Mišiose, negali būti, kad Kristus jo nepaveiks, nesutaurins, negali būti, kad Kristus jo žmoniškumo nepraturtins ir nepadidins.

 

Ir dar viena pamoka ar mokykla, kokią mums teikia bendravimas su Kristumi Komunijoje, t. y. nuolankumas. Irgi savybė ar dorybė, gana svetima tokiam iš dalies nukrikščionėjusiam mūsų dienų pasauliui, tačiau labai reikalingas žmonių darniam tarpusavio sugyvenimui. Mes matome ir savo aplinkoje, ir šeimose, ir kartais politikos gyvenime, kaip žmonės tiesiog neįgalūs yra tarpusavyje susitarti, normaliai bendrauti, kai yra pilni išdidumo, paniekos kitam žmogui, vien tiktai savęs pripažinimo. Nuolankumas vieni kitiems yra būtinas žmonių žmogiškam tarpusavio sugyvenimui. Ir šito labai stipriai, turbūt nepralenkiamai moko mus bendravimas su Viešpačiu šv. Komunijoje. Jeigu tikime, o juk tikime, išpažįstame, kad čia, šitoje Mišių duonoje telpa visa Dievo didybė ir gėris, visuotinis mylintis protas, mus gelbstinti meilė. Jeigu tikime šituo, priimdami Komuniją, tai kokie palankūs, gera linkintys, turėtume būti vieni kitiems. Kaip neturėtume vieni prieš kitus didžiuotis, jeigu begalinis Dievas mums taip nuolankiai atsiduoda, leidžiasi mūsų burnos, mūsų lūpų priimamas. Kokį pagrindą tuomet beturėtume mes kažkuo keltis prieš kitus, kaip jaunimas sako, būtį pasikėlę kažkuo prieš kitus.

 

Jėzus, esantis Komunijoje, yra mūsų tarpusavio meilės skatintojas ir pavyzdys. Apaštalas Paulius viename iš savo laiškų pirmųjų amžių tikintiesiems sako: „Mes esame ta pačia duona ir ta pačia taure apdalinti, tai kaipgi galėtume savo tarpe būti nedraugiški, nesutarti. Esame Dievo šeima, maitinama tų pačių gyvenimo šaltinių“.

 

Mūsų tikrovė labai aiškiai rodo, kokia galia plaukia iš šv. Komunijos. Pasaulis stebėjosi ir stebisi, ir jūs gal esate girdėję, netgi netikintys pripažino ir gerbė tą katalikų vienuolę Motiną Teresę. Ji badaujančioje Indijoje tūkstančiams žmonių savo ir seserų neapmokamu darbu nuo ryto iki vakaro suteikė pastogę, maistą, gydymą. Bet šitos seserys, atrodo nepakeliamomis sąlygomis dirbdamos, turėjo savo jėgų, darbų ir išminties šaltinį Kristų. Ir Lietuvoje, kur jos yra dabar, kiekvieną rytą jos susirenka ir ilgai meldžiasi Švč. Sakramentui, jį priima. Paskui eina be paliovos tarnauti vargstantiems.

 

Tą patį galėtume patarti visiems, nesvarbu kokiomis aplinkybėmis begyventume, kokios būtų mūsų pareigos ar pašaukimai. Jauniems žmonėms meilėje, draugystėje, problemose, šeimoms konfliktinėse situacijose, ligoniams jų kančioje ar žmonėms, kurie išgyvena kokią nors krizę, dvasios tamsą ir panašiai. Jėzus Eucharistijoje, Komunijoje, tikrai yra vaistas nuo mūsų vargų ir ligų. Jei ateinam pas jį, priimam jį, pasitikėdami, atsiduodami, įsiklausydami, ką jisai sako mūsų širdžiai.

Geros sąlygos priimti šv. Komuniją, geras pasirengimas turėtų būti, kad mes trokštume atsikratyti mūsų ydų, nuodėmių. Ten, kur sąžinė aiškiai pasako mums, kad viena ar kita yra Dievui nepriimtina, neteisinga, pikta. Nebūtina, kad mes jau dabar būtume šventi, visiškai neydingi. Trokštume atpažintas, suprastas savo ydas įveikti. Ir taip pat niekam nelaikyti neapykantos, nelinkėti pikto, linkėti gero. Yra turbūt būtina sąlyga, kad mes atsivertume Dievui, o Dievas priimtų mus. Negali susivienyti su Dievu širdis, jei kažkam nešioja pyktį ar neatlygina. Mūsų šv. Komunijos pasiryžimus turėtų paremti atitinkamas elgesys, konkretūs darbai, veiksmai. Tai yra ir geros išpažinties sąlyga, kad mes ne tiktai atvirai išpažintume kaltes, gailėtumės, bet planuotume, mąstytume, ką darysime kitaip, mėginsim taisyti tai, kas buvo negera artimiausioje mūsų ateityje. Turime prašyti, jausdami savo ribotumą ir silpnumą, nepajėgumą galbūt pasikeisti, kai jaučiame artindamiesi prie Komunijos, turime prašyti, kad Jėzus savo visagalybe, savo galia mus parengtų pats geram Komunijos priėmimui, kad papildytų mūsų trūkumus, kur mes jaučiamės nepakankamai suprantą, nepakankamai ištvermingi ar pajėgūs Dievo valią suvokti ir ja gyventi. Jėzus tikrai nori pas mus ateidamas keisti mus į gera, jeigu tik užsispyrusiai sąmoningai jam nekliudome. Pasitikėkime šituo, melskime galbūt ir tokio ramaus pasitikėjimo, kai atnešame save Viešpačiui, artėdami prie Komunijos stalo. Šiuo keliu nuėjo ir daugybė gyvenusių ir dabar gyvenančių kilnių asmenybių krikščionių, tarp jų ir šiandien mūsų minimas šv. Ignacas Lojola. Nuėjo, nenusivylė, tikime, kad jau mato Dievo šlovę, Dievo džiaugsmą. Eidami šituo keliu, būkite tikri, jau ir šitoje žemėje pajusite tą Dievo džiaugsmą, Dievo ramybės saldumą, kuris pilnatvėje mūsų laukia Dievo dvasiniame pasaulyje“.

 

Po šv. Mišių aukos pirmiausia pasveikinau visus Ignacus vardo dienos proga ir palinkėjau vasariško džiaugsmo, gražios šeimyninės laimės bei Dievo globos tolimesnio gyvenimo kelyje. Visiems padėkojau už šventinę nuotaiką ir gausų dalyvavimą šv. Ignaco atlaiduose.

 

Dalyvavusių šv. Mišių aukoje vardu nuoširdžiai padėkojau Lietuvos Carito generaliniam direktoriui kun. Robertui Grigui už šv. Mišių auką ir procesiją, pamokslo metu  išsakytas prasmingas, gilias bei pamokančias mintis ir palinkėjau geros sveikatos, Dievo globos bei palaimos, nešant į žmonių širdis Gerąją Naujieną – tikėjimo šviesą.

 

Iškilmių pabaigoje kun. R. Grigas pasakė:“ Dėkoju Lesčių parapijiečiams už nuoširdumą, už galimybę dalintis Dievo žodžiu, krikščioniška meile su jumis. Klebonas sakė čia važiuodamas, kad nežino, ar prašyti Dievo, kad būtų giedra, kad galėtume melstis ir procesiją atlikti, ar kad lytų. Atrodo, kad Dievas suderino tuos visus dalykus, nes iš tikrųjų, dėl bendro gėrio reikia prašyti lietaus, bet ir mūsų atlaidai ir procesija nebuvo sutrukdyta. Taigi, ačiū jums, neškitės tą kilnią meilės ir tikėjimo nuotaiką į savo sekmadienį, į savo kasdienybę. Dieve, padėk“.

 

Iškilmę baigėme visi dainuodami Maironio žodžiais skambančią dainą „Lietuva brangi“.