2006 m. rugsėjo 24 d. Ariogalos parapija šventė titulinius šv. arkang. Mykolo atlaidus. Juose dalyvavo ilgametis Katalikų teologijos fakulteto VDU ir kunigų seminarijos studijų dekanas prel. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS ir Betygalos šv. Mikalojaus parapijos klebonas kun. Viktoras Aukštakalnis.

 

Parapijos titulinių atlaidų šventėje taip pat buvo Raseinių rajono savivaldybės meras Edmundas Jonyla, Ariogalos miesto seniūnas Albertas Valiušis. Vėliau į kleboniją kartu pabendrauti atvyko Raseinių dekanas kun. Juozas Kaknevičius.

 

Prel. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS per Votyvos šv. Mišias pasakė pamokslą. Sumos metu aukojo šv. Mišias, taip pat pasakė pamokslą ir vadovavo procesijai.

 

Votyvos pamoksle prel. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas kalbėjo:

„Dievas leidžia mums ne tik gyventi žemėje, bet ir savo dieviška meile dalintis su kitais. Jis atneša į mūsų gyvenimą tam tikras progas, kad mes susipažintume vis su naujais žmonėmis, vienas kitą praturtintume savo dvasiniu gyvenimu.

 

Šiandien džiaugiuosi mielo klebono kvietimu, kad galiu jūsų gražioje parapijoje dalyvauti šv. arkang. Mykolo atlaiduose. Pasidalinsiu viena kita mintimi, o svarbiausia – savo dvasia ir malda kartu su jumis suartėsiu su geruoju Dievu.

 

Kada mes gerbiame ir garbiname šventuosius, prieš akis iškyla šventieji, visuomet susiję su mūsų kasdienybe. Šiandien šv.arkang. Mykolo atlaidai. Šv. Mykolas – tai iš tikrųjų šventųjų šventasis. Kai kalbame apie kitus šventuosius, jie natūraliai yra buvę žmonės: tai popiežiai, vyskupai, vienuoliai, pasauliečiai... Jie yra palikę ypatingus pėdsakus žemėje ir Dievo paskirti būti žmonijos globėjais.

 

Dabar mąstome jau apie nežemiškas būtybes. Visada jas norisi įsivaizduoti mūsų žmogiškos sąmonės pavidalais. Kaip moko Bažnyčia, angelų pasaulis tai yra tikėjimo dogma. Tai Dievo tvariniai, daug tobulesni už žmones, neturėdami žemiško kūno ir galėdami ypatingu dvasingesniu būdu bendrauti su pačia dievybe. Pagal dangiškąją angelų hierarchiją Mykolas yra galingiausias iš arkangelų (arkangelai - aukštesnio rango angelai, susiję su žmonių reikalais), tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, turintis svarbią misiją Dievo garbei ir žmonių labui. Bažnytinė tradicija Mykolui paveda ypatingą visų krikščionių ir bažnyčios globą. Jis yra gailestingasis angelas, Dievui ištikimų žmonių užtarėjas, sergstintis ir vaduojantis tikinčiųjų sielas nuo visokio blogio, piktųjų jėgų, ypač mirties valandą, lydintis vėles į Dangų. Jo vardu pasaulyje yra pavadinta tūkstančiai bažnyčių, nutapyta paveikslų, sukurta meno kūrinių. Šv. Mykolo vardu paskelbta 17 šventųjų.

 

Kur yra mūsų gyvenimo atrama? Kur yra krikščionybės gelmė ir viso žmogiško gyvenimo tikroji prasmė?

 

Atverskime Šv. Raštą, pažvelkime į Eucharistinį Jėzų Tabernakulyje. Išganytojas atėjo į žemę padaryti didžiosios gyvenimo išvados. Jis prabilo, koks iš tikrųjų žemėje turi būti žmogus. Jis atėjo į žemę kaip Atpirkėjas. Kristus nuolat kvietė vieniems kitus mylėti, visiems daryti gera. Aišku, žmogui sunku pasiekti Dievo tobulumą, tačiau privalome siekti to tikslo, ir kiek pasieksime, tiek ir būsime savo dvasia artimesni Dievo meilei.

 

Mūsų tauta ir ne vienas iš čia esančių išgyvenote baisųjį ateistinį terorą, kuris laužė žmonių sąmones, luošino jaunimą, pasmerkė ne vieną mirčiai lageriuose, kalėjimuose. Prieš tikėjimą buvo kovojama pačiomis baisiausiomis priemonėmis, visokiais būdais buvo bandoma išmesti iš žmonių širdžių tikėjimą. Pagaliau atėjo Lietuvos Nepriklausomybė, atėjo mūsų tautos ir asmeninio gyvenimo džiaugsmo metai. Mokyklose dėstoma tikyba, kiekvienas laisvai gali praktikuoti savo religinį krikščionišką gyvenimą.

  

Šiandien mūsų žmogiškoji didybė ir vidinis pasaulis turi augti kartu su altoriumi. Jeigu matome aplinkui girtaujančius, būkime blaivesni. Jeigu matome kitokiose blogybėse skęstančius žmones, daugiau aukokimės ir melskimės už juos. Reikia melstis ne tik už juos, bet ir už Tėvynę, už visą žmoniją. Smerkti, niekinti gali kiekvienas, tokia turbūt yra žmogiška prigimtis ir blogio prigimtis.

 

Kaip buvo duota Dievo sąmoningam tvariniui apsispręsti, dalis angelų neištvėrė. Lygiai taip pat, ne tik pirmajai žmonių bendruomenei, bet ir mums kiekvienam kasdienybė atneša beribę įvairiausių išbandymų, kad mes galėtume sąmoningai apsispręsti už gėrį arba blogį.

 

Mačiau jūsų šventoriuje yra labai gražiai pavaizduotas šv. arkang. Mykolas su svarstyklėmis rankose, kuris tarsi sveria pasaulio ir mūsų gėrį bei blogį. Todėl atlaiduose teišlieka tas svarstyklių įvaizdis, kaip Šv. Raštas sako, kad mes būsime pasverti. Kad ta lėkštutė, kurioje yra mūsų gerieji darbai, dvasinė didybė, kad ji būtų visada pilna ir kad mes nusvertume asmeninio gyvenimo blogybes. Štai tikroji išmintis ir realybė. Tuo mes prisidėsime prie savo tautos ir visos žmonijos augimo“.

 

Prieš Sumos šv. Mišių auką svečias kalbėjo:

„Broliai ir seserys, kaip viena Dievo tauta, susirinkome dalyvauti šv. Mišių aukoje ir švęsti šv. arkang. Mykolo atlaidų. Džiaugiuosi, galėdamas kartu su jumis melstis ir švęsti Eucharistiją. Kiekvienas dvasinis suartėjimas visapusiškai praturtina mus vieni su kitais artimo meile, krikščioniška meile. Ir jeigu iš šių atlaidų išeisime turėdami bent vieną gražų pasiryžimą savo dvasinei ateičiai, mes būsime ne tik turtingesni sau, bet ir kitiems“.

 

Vėliau pamoksle prel. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS sakė:

„Brangūs broliai ir seserys, visi esame pakviesti dalyvauti labai sudėtingoje Visatos tikrovėje. Šiandieninis mokslas yra padaręs didžiulę pažangą didžiajame makrokosmoso pasaulyje. Tačiau dar galutinėms išvadoms labai toli. Kuo daugiau mokslas atskleidžia paslapčių, tuo prieš jų akis atsidaro kiekvienoje srityje dar po dešimt naujų durų vėl naujiems tyrinėjimams. Vyresnioji karta prisimena, kada mokykloje mokėmės apie mažiausią medžiagos dalelę molekulę, atomus, o šiandien mokslas jau kalba apie antimateriją. Protingi mokslininkai puikiai supranta kaip didį Visatos sprogimą. Šv. Rašte yra parašyta: „ Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę...“. Dievo visagalybės dėka visas kosmosas nėra paliktas bedvasis. Tai nėra biologinė atsitiktinybė, bet jame dalyvauja tos didžiosios Dievo kūrybos viršūnės, tai dvasinis pasaulis ir nepakartojama būtybė žmogus. Kiekvienas mes esame skirtinga asmenybė, gyvasis Dievo paveikslas.

 

Parapijos tikintieji ir svečiai atvykome dalyvauti šioje šventovėje atlaiduose, kuri mus ypatingu būdu sujungia su antgamtine tikrove. Ši tikėjimo tiesa yra iš antgamties. Nors ir šiandien yra besijuokiančių ir žeminančių mūsų tikėjimą, bet mes pripažįstame antgamtinį pasaulį. Tai yra tikėjimo tiesą.

 

Kaip yra realu, ką mes suprantame materialiuoju pasauliu, taip yra realus ir dvasinis pasaulis. Teologija labai moksliškai apibrėžia dvasinį pasaulį, angelų pasaulį, sakydama, kad tai yra personalinė, asmeninė Dievo valios išraiška. Jeigu kalbama apie asmenį, reiškia anas pasaulis yra ypatingai protingosios būtybės, galinčios Dievą pažinti ir naudotis jau tomis galiomis, ką mes turėsime tiktai po mirties. Turėdama nors ir labai ribotą protą, žmonija vis dėlto daro mokslo pažinimo pažangą. Mūsų kasdienybė ir visas egzistencinis pasaulis leidžia kasdien vis artimiau bendradarbiauti su dvasiniu pasauliu. Naudojamės ne tik tai savo protu ir Dievo duotu vidiniu pasauliu. Jeigu žmogus nesidomi tobulinti savo intelektą, jis ir pasilieka per visą gyvenimą šioje srityje tarsi kūdikis. Jeigu šlubuoja žmogaus vidinis pasaulis, vėliau ateina ir dvasinė žūtis, degradacija. Todėl šv. arkang. Mykolas, angelų bandymo laikotarpyje pasipriešinęs kitiems nepaklusniems angelams ir išreiškė: „Kas kaip Dievas“. Mykolo vardas reiškia lietuviškai „Kas kaip Dievas“. Iš tos minties išsirutuliuoja visas vidinis pasaulis. Kas kaip Dievas gali man atstoti žemėje tą tikrovę, dėl kurios aš gyvenu. Kam aukoju savo gyvenimą? Dėl ko kenčiu? Dėl ko reiškiuosi kaip žmogiška esybė įvairiose profesijose, įvairiose gyvenimo srityse, reprezentuodamas, kad esu nelygiavertis su kita biologine būtybe, bet savo dvasia esu daug aukštesnis ir kilnesnis, turėdamas pažinti antgamtinę tikrovę ir savo vidiniu pasauliu galėdamas prisiartinti prie pačios dievybės.

 

Teologija dvasinę būseną vadina pašvenčiamąja Dievo malone, kada mes gyvename be sunkios nuodėmės. Asketinė dvasinė teologija tai vadina Dievo vaikyste. Žmogus savo vidiniame gyvenime yra tarsi mažas vaikas. Vaikas niekada neįsivaizduoja, kad suaugę galėtų jam meluoti, jis viskuo tiki. Kada įvyksta vaiko apgavystė, jis supranta, kad suaugusių gyvenimas yra taip pat neteisus. Tada vaikas pradeda pažinti, kas yra gyvenime gėris ir kas yra blogis. Bręstant sąmonei ir vidiniam pasauliui, jau jaunuolis ir suaugęs žmogus supranta nuodėmės esmę ir blogio gilybę, lygiai taip pat atsiskleidžia ir vidinio gyvenimo taurumas.

 

Kartais mes labai susirūpiname savo išoriniu grožiu, pamiršdami kitą labai svarbią gyvenimo tiesą. Arkang. Mykolas pavaizduotas šventoriuje su svarstyklėmis rankose, kurios balansuoja mūsų gyvenimo gėrį ir blogį. Jeigu mes ta lėkštute, į kurią dedame geruosius savo darbus, maldas, vidinio gyvenimo kilnumą tiek pasirūpintume, kiek savo išore, mes pasijustume, kad gyvename pilnavertį, dvasingą žmogišką gyvenimą.

 

Didžiosios gyvenimo svarstyklės, kurios balansuoja mūsų vidinį pasaulį, jos yra žinomos galutinėje sąskaitoje tik pačiam Dievui. Tik jis apsprendžia mūsų veiksmus. Kai mąstome apie savo vidinį gyvenimą, prieiname prie sąvokos, kad mūsų laukia taip pat amžinas gyvenimas ir susitikimas su tomis būtybėmis, kurių šiandien šventę švenčiame. Tik tuomet suprantame, kaip mes esame reikalingi tos dieviškos palaimos ir stiprybės. Iš tikrųjų turi visiems rūpėti klausimas: koks aš esu Dievo akyse?

 

Gyvenimas matuojamas ne už ilgumą, bet už turinį, kaip mes jį pragyvensime. Gyvenimas yra didysis uždavinys, įpareigojantis mus didžiajai atsakomybei ir už save, savo artimuosius, už savo tautą ir žmoniją. Mokėkime apginti savo gyvenimo vertybes. Mūsų dabartis turi sukurti labai prasmingą ateitį. Tik tikėdami ir pasitikėdami Dievu, tą tikslą galėsime pasiekti, o vėliau kartu su angelais garbinsime Dievą danguje“.

 

Po šv. Mišių aukos klebonas nuoširdžiai pasveikino visus Mykolus vardo dienos proga ir palinkėjo sveikatos, džiaugsmo, gražios šeimyninės laimės bei Dievo globos tolimesnio gyvenimo kelyje.

 

Kartu padėkojo svečiui, sakydamas: „Visų jūsų vardu nuoširdžiai dėkoju ilgamečiam Katalikų teologijos fakulteto VDU ir kunigų seminarijos studijų dekanui prel. doc. dr. Vytautui Steponui Vaičiūnui už šv. Mišių auką ir procesiją, pamokslų metu išsakytas prasmingas, gilias bei pamokančias mintis. Mes visi jums linkime geros sveikatos ir Dievo globos bei palaimos, nešant į jaunų žmonių širdis Gerąją Naujieną – tikėjimo šviesą”.

 

Po to parapijiečiai, dėkodami svečiui įteikė gėlių ir palinkėjo Dievo palaimos.

 

Atlaidų pabaigoje prel. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas padėkojo visiems už širdies gerumą, sakydamas: “Mes su klebonu Gintautu esame šiauliečiai. Ir kai jis aukojo pirmąsias šv. Mišias (primicijas) Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje, aš jam sakiau pamokslą. Visada su meile ir nuoširdumu didžiavausi jo kunigiška branda, jo kelione per gyvenimą tose vietose, kur jam teko dirbti pastoracinį darbą. Kunigų seminarijoje, bažnytiniame Tribunole dirbome kartu. Tose parapijose, kur jis dirbo, visur reiškėsi kaip tikras Kristaus apaštalas ir geras kunigas. Mylėkite, dabar jis yra jūsų parapijos tėvas.

 

Dėkoju jums ne tik už gėles ir sveikinimus, bet taip pat ir už jūsų širdies gerumą. Kai jūs ateinate į bažnyčią, kartu atsiveskite ir savo vaikus, jaunąją kartą. Teatlygina už viską jums gerasis Dievas”.

 

Iškilmė buvo baigta visiems dainuojant Maironio žodžiais skambančią dainą “Lietuva brangi”.