2006 m. gruodžio 12 d. Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje vyko susitikimas su kelionės iš Kryžių kalno į Šventąją Žemę kapelionu kun. Kazimieru Ambrasu SJ ir žygio dalyviu Mindaugu.

 

Daugiau nei penkis mėnesius tęsėsi maldininkų kelionė pėsčiomis iš Lietuvos, Kryžių kalno Meškuičiuose, į Golgotos kalną Šventojoje Žemėje. Maldininkai Vilniaus arkikatedroje prašė šv. Kazimiero pagalbos ir globos toje kelionėje su šešiasdešimt kilogramų sveriančiu kryžiumi ir Lietuvos vėliava. Kryžių nešė keturi vyrai, o vėliavą ir dvi pusmetrio aukščio statulėles moterys nešė pakaitomis. Eidami giedojo ir kalbėjo rožinį.

 

Lietuvos piligrimai maldingai žengė per Europą tūkstančius kilometrų paskui mūsų Išganytojo simbolį – Kryžių.

 

Kaip rašo krikščioniškos minties laikraštis „XXI amžius“ 2006 10 13 Nr. 77 straipsnyje „Kryžiaus kelias iš Kryžių kalno į Šventąją Žemę“ , kad Lietuvos piligrimai su kryžiumi Baltarusijoje ir Ukrainoje buvo sutikti šiltai, pagarbiai ir vaišingai, o katalikiškoje Austrijoje – šaltai ir abejingai. O Italijoje – vos ne priešiškai. Gal to šaltumo ar priešiškumo būtų likę mažiau, jei mūsų vyskupai būtų perspėję anų kraštų vyskupijas apie katalikus piligrimus iš Lietuvos? Dar keisčiau, kai per Vatikano radiją transliuojamos lietuviškosios programos darbuotojai atsisakė pranešti apie į Romą ateinančius lietuvius maldininkus.

 

Nežiūrint sunkumų, maldininkus Apvaizda globojo iki pat Golgotos, ir kryžius kartu su piligrimais sėkmingai vėl grįžo į Lietuvą.

 

Susirinkusiems Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje kun. K. Ambrasas SJ gerą pusvalandį nuoširdžiai pasakojo, kaip vyko kelionė su kryžiumi į Šventąją Žemę. Žmonės nepaprastai įdėmiai klausėsi ir gyveno įspūdžių dvasia. Jis sakė:

 

„Pradėjome savo žygį 4300 km pėstute. Maldininkų amžius 60 – 70 % buvo kaip jūs, žilaplaukės moterys. Kai kas sakė, geriau jau joms pasilikti prie krosnies ir šildytis bei auginti anūkus. Deja jos nusprendė eiti per Europą. Labai gerą žygį jos sumanė, tai reikia, sakau, ir man prisidėti.

 

Anksčiau skaičiau gydytojos B. Žemaitytės knygą, ir ten parašyta, kaip ji 2003 m. keliavo su grupe maldininkų pėsčiomis iš Lietuvos į Vatikaną. Tuomet ėjo truputi mažiau, apie pusketvirto tūkstančio kilometrų. Mūsų grupę sudarė 35 – 38 žmones ir ėjome daugiau kilometrų.

 

Kai mes pasiekėme pietų Italijoje paskutinį tašką prie jūros – Barį, turėjome grįžti autobusu į Varšuvą. Iš ten skristi lėktuvu bilietai buvo labai brangūs, o kelionė Viduržemio jūra laivu jau nuo 2003 m. buvo nutraukta. Tik tada pirmą kartą kryžius buvo vežtas, o šiaip jis buvo ant tų aštuonių, devynių vyrų nugaros ir ant tų moterų pečių...“.

 

Po įdomių kelionės įspūdžių pasakojimų, kartu su kun K. Ambrasu SJ klausėme išpažinčių, o jo bendražygis Mindaugas, pritariant gitaros akordams, giedojo savo kūrybos giesmę, sukurtą kelionės metu.

 

Vėliau aukojome šv. Mišias. Meldėmės už Ariogalos parapiją, ypač už šeimas ir jaunimą. Šiuo metu Lietuvoje gilią krizę išgyvena mūsų krašto šeimos, kai iš šimto sudaromų santuokų 70 šeimų išyra.

 

Pamokslo metu svečias kalbėjo:

 

„Viešpaties diena jau artėja. Liturginiuose metuose Adventas yra mažoji repeticija prieš didįjį Viešpaties atėjimą. Jis realesnis negu mūsų ši diena, negu ši stovinti bažnyčia, realesnis, negu mes kvėpuojame oru ir vaikščiojame dviem kojomis.

 

Šiame laikotarpyje kai kuriose bažnyčiose pirmąją savaitę yra uždegama viena žvakė, paskui uždegama antra, trečia, ketvirta ir penkta. Tai labai prasminga.

 

Pirmoji savaitė yra skirta minčiai, kad Kristaus užgimimą pasitiktume nuvalę savo mintis. Ką bedarytume, gėrį ar blogį, prieš tai turi gimti mintis. Mintis gimsta – apgauti, mintis gimsta – palikti vyrą, žmoną ar vaikus likimo valiai ir eiti keliu, kuriuo nei sąžinė, nei Bažnyčia, nei Dievas nepritaria.

 

Antroji savaitė tebūna skirta žvilgsniui. Mūsų žvilgsnis dažnai būna suteptas įvairių televizijos laidų, netinkamų knygų, visokių žurnalų ir laikraščių. Kur dabar stovi televizorius, anksčiau ten stovėdavo daugelyje padorių šeimų altorius, prie kurio buvo garbinamas Kryžius ir Švč. Jėzaus Širdis.

 

Trečioji savaitė tegul būna skirta žodžiui. Žodžiu galima žmogų paguosti, patarti, džiaugsmą suteikti. Yra žodžių, kurie žmogaus sielą sunkiai sužeidžia. Ir šios žaizdos kur kas sunkiau gyja nei fizinės žaizdos. Šios žaizdos kartais lieka neužmirštos iki mirties.

 

Ketvirtoji savaitė tegu būna skirta darbams. Vienas rusų rašytojas yra pasakęs: “Jeigu žmogus, gyvendamas žemėje, padarytų tai, ką jis gali, žemė pavirstų rojumi“.

 

Eikite į šeimą, į mokyklą, į darbovietę ir tegul ten būna gražiau, negu buvo anksčiau. Jeigu vietoje praleisto laiko prie televizoriaus ekrano sukalbėtumėte dešimt „Sveika Marija“, jūsų parapija būtų šiltesnė ir nereikėtų vargti klebonui.

 

Kai arkivyskupas S. Tamkevičius buvo Amerikoje, viename susirinkime su lietuviais jis pasakė: „Moterys, vyrai ir mergaitės, padėkite kunigui būti geru savo parapijos klebonu“.

 

Dabar Lietuvai reikia labai gerų kunigų. Jeigu tautą Dievas nori bausti, jis pirmiausia duoda blogą prezidentą ir blogus kunigus. Popiežius Pijus XI pasakė: „Duokite man gerų moterų, aš pakeisiu pasaulį“. Galime šią mintį pratęsti: „Duokite man gerų moterų, mergaičių, aš pakeisiu Lietuvą“.

 

Jeigu gerų, dvasingų, mylinčių Dievą moterų neturėsime, žus Lietuva. Jeigu per šešiolika metų nebūtų Lietuvoje abortų, mūsų tautoje gyventų apie šešis, septynis milijonus žmonių. O dabar tik tirpstantys trys milijonai. O kas dar toliau dėsis? Motinos rankos, tyra širdis ir mergaičių skaistumas turi pakelti Lietuvą.

 

Ketvirta savaitė kaip tik skirta pagalvoti ar mano elgesys, gyvenimas ir darbai yra tokie, kokių nori Bažnyčia ir Dievas.

 

Penktoji žvakė yra šv. Kalėdos. Mes turime joms pasirengti mintimis, žodžiais, darbais ir visu savo gyvenimu“.

 

Šv. Mišių metu, dalinant šv. Komuniją, svečias Mindaugas fleita grojo savo kūrybos giesmę.

 

Po šv. Mišių aukos kun. K. Ambrasas SJ padalino susirinkusiems žmonėms bukletus. Juose keturiomis kalbomis yra parašyti du tekstai: „ Lietuva – Marijos žemė“ ir „Mūsų maldingos kelionės tikslas“.

 

Lietuva – Marijos žemė

 

Prieš šešis šimtus metų Lietuva priėmė Kristaus Evangeliją. Pamažu lietuviai pamilo Kristų ir tapo nuoširdžiais jo sekėjais. Tačiau per ilgus

šimtmečius Lietuvai teko patirti daug skaudžių išbandymų. Ypač sunkus ir ilgas buvo carinės okupacijos laikotarpis, grasinęs sunaikinti tautinę dvasią ir katalikybę.

 

1918 m. Lietuva tapo laisva ir nepriklausoma. Žmonės su dideliu entuziazmu kūrė naują gyvenimą, tačiau po dviejų dešimtmečių vėl buvo pavergti. Sovietinė okupacija buvo dar tironiškesnė: nekalti žmonės šaudomi, įkalinami ir tremiami į Sibirą, o Bažnyčia – visokeriopai persekiojama. Šis laikotarpis pažymėtas herojiška lietuvių ištikimybe Bažnyčiai ir krikščioniškajam tikėjimui. Daugelio Lietuvos katalikų vardai yra įrašyti Bažnyčios kankinių sąraše.

 

Prieš keturis šimtus metų (1608 m.) Šiluvoje apsireiškusi Švč. M. Marija sustiprino lietuvių tikėjimą ir padėjo jiems atsispirti prieš visas istorijos negandas. Gal dėl šios priežasties Dievo Motina Marija Lietuvos katalikų širdyse užima labai svarbią vietą.

 

1990 m. atkūrusi savo Nepriklausomybę Lietuva buvo paaukota Šiluvos Švč. Mergelei Marijai. Lietuviai yra ypač dėkingi popiežiui Jonui Pauliui II, kuris 1993 m. aplankė Lietuvą ir palaimino laisvės bei nepriklausomybės kelią. (Šio teksto autorius S. Tamkevičius Kauno Arkivyskupas metropolitas).

 

Mūsų maldingos kelionės tikslas:

 

padėkoti Dievui už visas gautas Jo malones;

paminėti Didžiojo Piligrimo Jono Pauliaus II pirmąsias mirties metines;

melsti Dievo Gailestingumo pasauliui, tautai ir sau;

 

melstis už:

 

taiką ir ramybę visame pasaulyje;

pasaulio ir tautos dvasinį atgimimą;

krikščionių vienybę;

kunigus, vienuolius, pasauliečius;

už Lietuvos ir pasaulio šeimas;

vaikus ir jaunimą;

 

atleisti:

 

už Švč. Sakramento išniekinimus;

už nepagarbą Švč. Mergelei Marijai, Švč. Trejybei, Popiežiui, Bažnyčiai;

už santuokinę neištikimybę;

už negimusias gyvybes;

už kietaširdiškumą, šaltumą ir abejingumą artimui;

už žalingų įpročių pasekmes.

Melsti mums patiems šventumo malonės ir pasirengimo vykdyti Tėvo Valią per visą gyvenimą, išmokti dėkoti, kentėti ir džiaugtis bei mylėti vienas kitą tokį, koks jis yra.

 

Keliaudami su Kryžiumi per aštuonias šalis, maldininkai dalino ne tik bukletus, bet ir kitą religinę literatūrą sutiktiems žmonėms.

 

Vėliau kun. K. Ambrasas SJ su bendražygiu Mindaugu aplankė Ariogalos vidurinę mokyklą. Susitikime dalyvavo vyresniųjų klasių mokiniai, tikybos mokytoja L. Neverdauskienė, lietuvių kalbos mokytoja D. Vaičaitienė, etikos mokytoja D. Ūselienė ir kiti.

 

Svečias pasidalino pamąstymais apie Adventą, papasakojo piligriminės kelionės įspūdžius su Kryžiumi į Šventąją Žemę ir mielai atsakė į pateiktus klausimus. Bendražygis Mindaugas, skambant gitarai, pagiedojo savo kūrybos giesmę.

 

Pasakodamas kelionės įspūdžius, svečias naudojosi ir vaizdinėmis priemonėmis, įsigytomis kelionės metu. Mokiniai buvo sužavėti ne tik dvasingo kunigo pasakojimu. Jiems patiko nuoširdus, įtaigus ir atviras bendravimo būdas. Tėvas Ambrasas sakė:

 

„Kartu su manimi yra bendražygis, su kuriuo mes ėjome. Jis ne tik tai nešė kryžių, bet eidamas nuo Kryžių kalno iki Jeruzalės valgė vien tik duoną ir gėrė vandenį. Dabar jisai sulyso. Barzda jo juoda ir užaugo didesne nei mano. Man nepasisekė užauginti juodos, dažyti nenorėjau... Aš vyriausias buvau grupėje. O jauniausias buvo šešiolikos metų, dešimtos klasės gimnazistas“.

 

Dar labiau pajusite piligriminės kelionės įspūdžius, perskaitę kun. K. Ambraso SJ, paruoštą straipsnelį tema “Per aštuonias šalis pėsčiomis – ar įmanoma mūsų dienomis?“

 

„...Regis, ir nebuvo to pusmečio, kai 2006 05 05 prie  Kryžių kalno Šiaulių mero ir kai kurių Seimo narių, susirinkusios minios akistatoje po kalbų ir sveikinimų vysk. Eugenijus Bartulis palaimino Kryžiaus žygio „Meškuičiai-Golgota“ dalyvius, pasiryžusius su 60 kg Kryžiumi ant pečių pėsčiomis 4.300 km per Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą, Vengriją, Austriją, Italiją ir Šventąją Žemę nugabenti į Golgotą. Regis, dar tik vakar Šiluvoje Arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, paaukojęs šv. Mišias Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje, palinkėjo Dievo palaimos, o netrukus prie Lietuvos – Baltarusijos sienos vyskupas Juozas Tunaitis, pats ant savo pečių panėšėjęs maldininkų atneštą brangiąją naštą ir po iškilmingų pamaldų peržegnojęs visus kryžiaus ženklu, išleido į daugiadienę pusės metų kelionę per septynias šalis.

 

Pasienyje liko gerokas būrys palydovų. Vienus baugino kaimyninių šalių vizos, kitiems sutrukdė į tokį kelią leistis sveikata, darbai, namai ir kasdieniai rūpesčiai. Kryžnešiai ir vėliavnešiai, statulėlių nešėjai ir maldininkai pradėjo žygį. Dažnai skambėjo ne tik bažnyčių varpai, bet ir žmonės, išėję į bažnytkaimių gatves, atsitraukę nuo traktoriaus ir sunkvežimio vairo, išlipę iš autobusų ir lengvųjų automobilių, pasirodę iš tarpuvarčių, perlipę namų slenksčius, kėlė nuo galvos kepures, klaupėsi ant kelių ir laistė ašarodami, bučiavo mūsų nešamą Kryžių ir mojavo rankomis, žegnojosi, kai mūsų būrys dingdavo jiems iš akių. Bučiavo jį vaikai, seneliai, ligoniai, prašė pasimelsti už vaikus, jų šeimas motinos, tėvai, pasakojo apie savo kasdienius vargus, kunigai, sakė pamokslus ir laimino vyskupai, sutikdavo ir išleisdavo šios Kryžiaus procesijos maldininkus ne tik katedrų, bazilikų, bažnyčių varpai, bet kai kur šventoriuje takai žiedas prie žiedo abipus buvo nudėlioti gėlėmis, o parapijiečiai, vienuolės ir vienuoliai, kunigai ir ne vienas monsinjoras, kanauninkas, vyskupas išeidavo per lietų ir vėją pasitikti mūsų su vėliavomis, su savo krašto giesmėmis, procesijomis, su duona ir druska, su vaišėmis apkrautais stalais ir gėrimais.

 

Kiekvieną dieną, kartais net ir dusyk, nes dažniausiai atsidurdavome trijose skirtingose bažnyčiose. Kryžnešiai dalyvaudavo šv. Mišiose, atlikę išpažintį, eidavo šv. Komunijos, su Kryžiaus ir Švč. Sakramento garbinimo giesmėmis, su malda  įžengdavo ir išeidavo bemaž iš kiekvienos bažnyčios ir katedros. Keliauninkai daugiausia apsistodavo vaikų ar senelių namuose, parapijų ir mokyklų salėse, kur visai grupei kartais tebūdavo vos po vieną tualetą ir kriauklę.

 

Retsykiais vienuolynuose, klebonijose, o kartais (pvz., Baltarusijoje ir Ukrainoje), būdavo kviečiami į tikinčiųjų namus. Kai nebuvo kur apsistoti, pernakvojome paplūdimyje po aukštu tiltu. Ten buvo pati įdomiausia ir romantiškiausia nakvynė. Pačiu kraštutiniu atveju, jei nebūdavo kur pasidėti, tekdavo apsistoti viešbučiuose (sakysime, paskutinėmis dienomis Tiberiadoje). Kai parapijos būdavo toli viena nuo kitos arba negaudavome valgyti, pasimaitindavome iš savųjų maisto atsargų, kurias kartu su miegmaišiais ir kita manta mums vežiodavo autobusas, ne kartą gedęs, ne sykį dėl neapdairumo ir nepatyrimo apgadintas, bet sėkmingai pataisytas ir ištikimai tarnavęs iki pačios kelionės pabaigos. Daug kam turime dėkoti už paramą šiai kelionei, ypač už transporto priemonę, ir daugeliui kitų rėmėjų, Marijos radijo klausytojų ir visiems tiems daugybei užsienio geradarių, kunigų, mūsų bičiulių.

 

Mums dar ir šiandien menas įspūdingos šv. Mišios Romoje šv. Petro Bazilikos požemiuose, lietuvių koplyčioje kartu su mūsų trimis ambasadoriais ir kitais svečiais. Šventoje Žemėje tikėjomės daugiau pakeliauti su Kryžiumi, bet mums neleido, todėl daug kur jį nešėme per miškus ir žvyrduobes, saulės kepinamus vynuogynus, kalnus ir slidžius takus. Nešėme siauromis Jeruzalės gatvėmis, kai Kryžiaus keliams įdomiai vadovavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas su visa grupe, atkeliavusia iš Egipto. Jie ėjo kartu su mumis Šv. Miesto gatvėmis. Aplankę Jeruzalę, Taboro kalną, Kaną, Tabghą, Betliejų, Tiberijadą, Karmelį, Nazaretą, Ein Karim, Kafarnaumą, Jordaną, laimingai lėktuvu spalio 27 d. pasiekėme Varšuvą, iš kur autobusu grįžome Lietuvon.

 

Reikia stebėtis, kaip maldininkai galėjo pusę metų nuo ryto iki vakaro giedoti giesmes, kalnus, kalbėti rožinį, mąstyti. Visą pusmetį šiems lietuviams maldininkams aukojau šv. Mišias, sakiau pamokslus, klausiau išpažinčių. Dėkoju jums ir jiems už maldas, už gerumą, džiaugiuosi ištverme, jų vadovų – Danutės ir Gintaro – nuoširdumu, kantrybe, sugebėjimu, didžiuliu jų darbu”.

 

„Šis piligrimų žygis iš Kryžių kalno į Šventąją Žemę turi gilią prasmę“, – pažymėjo kun. Kazimieras Ambrasas SJ.

 

Apibendrinant šią temą drąsiai galima sakyti, kad lietuvių tauta, nežiūrint 50 – ties okupacijos metų, nenutautėjo, išlaikė gilias krikščioniško tikėjimo tradicijas, iš to ir semiasi jėgų, iš to tikėjimo bei dvasingumo ir tampa galimi tokie žygiai. Šis žygis parodo, kad yra Europoje tokia maža valstybė LIETUVA. Ji gyva. Yra dar žmonių, sugebančių aukotis tikėjimo vardan. Tai gražus ir įkvepiantis pavyzdys dabartinei ir ateinančioms kartoms.