Į Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčią gruodžio 15 dieną prie visomis vaivorykštės spalvomis žėrinčios eglutės susirinko gausus pulkas įvairaus amžiaus vaikučių, jaunimo, jų tėvelių, artimųjų, parapijiečių. Nors prieššventinėmis dienomis ir labai užimti, tačiau surado laiko ir į ariogališkių šventę bei šv. Mišias atvyko Raseinių rajono savivaldybės meras Edmundas Jonyla ir Ariogalos miesto seniūnas Albertas Valiušis. Tik Kalėdų senelis iš Laplandijos vėlavo. Klebonas kun. G. Jankauskas nuramino vaikučius, sakydamas, kad senelis tikrai bus, vėluoja, nes lauke telkšo balutės, niūri dargana, todėl seneliui sunku atvykti. O kol Kalėdų senelio nebuvo – meldėmės. Buvo aukojamos Šv. Mišios už parapijos vaikučius ir jaunimą.

 

Klebonas pasveikino vaikučius, jaunimą, svečius ir parapijiečius, pasidžiaugė, kad susirinko tiek daug vaikučių, paaiškino, kad jie turi būti geri, drausmingi ir dvasingi. Turi ne tik gerai mokytis, klausyti tėvelių ir mokytojų, mylėti juos, bet ir sekmadieniais dalyvauti šv. Mišių aukoje, neapleisti kasdieninės nuoširdžios maldos. Dievulis myli vaikučius ir jaunimą, kurie rūpinasi dvasine branda.

 

Žodžio liturgijoje klebonas paskaitė Vytauto Tamulaičio apysaką jaunimui „Sugrįžimas“. Visi vaikai nuščiuvę klausėsi apie paukštelių gyvenimą. Tai buvo itin pamokantis kūrinys, kaip reikia rūpintis ir mylėti savo artimą, kaip nereikia pūstis ir didžiuotis savo galia ar turimomis vertybėmis. Visi lengviau atsikvėpė, kai kūrinėlio pabaigoje paaiškėjo, kad atsirado pilkas, mažas paukštelis, kuris savo širdelėje jautė didelę meilę tėviškei, rūpestį savo draugais ir artimaisiais ir padėjo į namus grįžti kitam, sužeistam draugui. Vaikai, klausydami šio kūrinėlio, tikrai galėjo įsitikinti, kad tik meilė ir gerumas padeda nugalėti visas kliūtis. Galite perskaityti šį apsakymą ir pajusite turtingą lietuviškos kalbos grožį.

 

 

Ant putojančių marių kranto tupėjo kregždutė pašautais sparnais. Pilnomis sielvarto akimis ji žiūrėjo į dangaus mėlynę, kur kilo ir kilo vis nauji būriai paukščių ir plasnojo virš debesų. Ilgomis virtinėmis, nusitęsiančiomis padangių keliais, jie leidosi didžion, džiaugsmingon kelionėn į tėviškės namus, kur budo pavasaris.

 

Kregždutė lydėjo juos akimis, nykstančius tolyje, ir didelis sielvartas spaudė jos širdį.

 

– Namo, namo! – girdėjo ji šniokščiantį ištiestų sparnų balsą, kuris plaukė erdvėje, budindamas gimtų namų ilgesį.

 

– Namo, namo! – verkė, šaukė ir maža kregždutės širdis, veltui tiesdama savo kruvinus sparnelius.

 

Ji skrido tenai tiktai mintimis, kur pavasario saule ir žiedais apipiltas buvo dabar jos gimtasis kampelis, kur varpinės bokšte liko sukrautas lizdelis, kurį nuo audrų ir šaltų vėjų saugojo senas, šimtus jau pavasarių matęs ąžuolas.

 

Toks didelis ilgesys veržėsi iš kregždutės krūtinės, kad širdis, rodėsi, pliš jai iš skausmo.

 

– Bent numirti tenai kad galėčiau! – tyliai maldavo, o putojančios marios tik ūžė ir šniokštė...

 

Per dangaus aukštybes skrido sakalas. Jo margi sparnai blizgėjo saulėje, kaip plienas tvirti.

 

– Sakale, sakale! – šaukė kregždutė. Nusileisk! Nenoromis leidosi sakalas žemėn.

 

– Sakale, – prabilo nedrąsiai, – štai mano lakieji sparnai kruvini, regėk tik... O taip trokštu sugrįžti tenai, kur ilgesio vedamas keliauji ir pats. Pasigailėk ir pernešk per jūras! Aš tokia lengvutė, o tu toks galingas... – ir nutilo, išsigandusi savo drąsumo.

 

Tik liūdnai nusišypsojo sakalas ir pakratė galvą.

– Lyg tu nežinai, – ištarė jis išdidžiai, žiūrėdamas į tolį, – kad man rūpį tik erdvės ir žvaigždynų keliai. Tu gi nori, kad būčiau dabar sanitaru. Juk ne sakalui tai...

 

Ne sakalui tai... – pakartojo kregždutė ir giliai atsiduso. – Tai pasveikink nuo manęs atgimstančią žemę, pasakyk, kad negrįšiu... Tegu nebelaukia manęs jau nei žydintis slėnis, dainose paskendęs, nei ošiantis šilas, nei lygūs, platieji laukai...

 

– Gana įkyri tu esi, – pertraukė sakalas ją jau piktai. – Matau, tu nori, kad aš pasiuntiniu būčiau kregždutės. Tai per daug jau, mažas paukšteli. Man gaila tavęs, bet... Sudiev! – ir ištiesė savo galingus sparnus. Paskui greitai išnyko padangių erdvėj. 

 

Pro šalį skrido gegutė.

 

– Gegute, gegute! – verkė nelaimingas paukštelis.

 

Išgirdo jos balsą raiboji ir suglaudė savo sparnus.

 

– Nedrįstu prakalbėti, – ištarė tyliai kregždutė. – Bet taip trokštu sugrįžti į tą brangų kampelį, kur liko lizdelis... Kur sodai paskendę baltuose gegužio žieduose, kur pievų takeliuos žiogeliai smuikuoja. Bet žiūrėk – pašauti mano sparneliai...

 

– Gražiai, bet per ilgai kalbi, – gegutė atsakė. – Man rodos, ar tik nenorėsi, kad neščiau tave ant savo sparnų? Juk taip!

 

Neištarė žodžio kregždutė. Bet jo nei nelaukė raiboji.

 

– Juk tai beprotybė! – greitai sušuko. – Ar maža mes turime savo vargų! Ir savoji našta įspaudžia pečius, o ką bekalbėt apie svetimą jau...

 

– Tai bent su pirmuoju savo „kukū“ pasveikink nuo manęs beržynėlį palaukėj. Ten prie ežero žydinčią pievą... Pasakyk vyturėliui, kad čirenant padangėje jo negirdėsiu. Tegul ir tas ąžuolas senas manęs nebelaukia, lizdelio sename varpinės bokšte nuo vėjų nesaugo. Nereiks jau mažytei kregždutei... Tik kai rytmetį rasos blizgės lankose ir už šilo ragelis aidės, pasakyk ten visiems, džiaugsmingai sutinkantiems naują tėviškės dieną, kad ir mano širdis jos pasiilgusi laukė, tik ją vieną gęstančios akys išvyst tenorėjo...

 

– Na, jau klajoti pradėjai, kregždute, – ėmė pykti raiboji. – Tu galvoji, kad tavęs tik vienos visi pasiilgo, tik tavęs vienos sugrįžtant ten laukia. Seniai gal jie tave užmiršo. O jei kas ir lauktų, užteks tik vieno mano  „kukū“, kad viską pamirštų, kad džiaugsmingai suoštų pušynai ir gojai... Dėl to aš skubu. O tau pasakysiu: ramiai apsipraski su savo nelaime. Nenorėk, pagaliau, ką pasiekti širdis per silpna. Lik sveika! – ir suplojo džiaugsmingai sparnais, kildama paskui sakalą į mėlyną erdvę.

 

Liko kregždutė viena.

 

Dienos kaip bangos pakrante vis bėgo. Ūžiančių marių krantai ištuštėjo, nutilo, visi paukščiai išskrido, kur bundanti tėviškės žemė po gruodų kėlės žydėti ir naują pavasario rytą sutikti.

 

Liūdna vakarais gesdavo saulė už marių, o rytmetį kopė į dangų graži ir skaisti, nusipraususi veidą giliuos vandenuos. Bet skausmo pilnos kregždutės širdies nepaguodė ji. Jos mintys su marių banga vis bėgo tenai, į tėviškės šviesią padangę, kur širdį pririšęs laikė gimtų namų ilgesys. Kruvinais savo sparneliais ji plakės į žemę, girdėdama vėjo atneštą dainą, kuri plaukė, skambėjo už marių, žalume paskendusiam klony. „Visi jau sugrįžę į ten“, – galvojo kregždutė, ir sakalas raižo padangę, ir gegutė kukuoja mieluose laukuos...

 

Ne, nevisi ten sugrįžo. Štai atnešė bangos sakalo kūną ir metė į krantą po kojų. Sudrebėjo išsigandus mažoji kregždutė. Šviesios sakalo akys buvo užgesę, o drąsi, išdidi širdis jau nutilus... Plieniniai sparnai, sulaužyti vėtrų, buvo purvini ir žemėti.

 

Kas pastojo į tėviške sakalui kelią? Kas padangių ir erdvių galiūną paklupdė ant žemės, aukštybių keliuos?

 

Ar vėtra užkliudė tvirtuosius sparnus, ar žaibai pasitiko erdvėj? Ne, neišgąsdino sakalo vėtra, nė baisūs žaibai. Užgrūdintas kovų, tiek matęs audrų, jis drąsiai mosavo sparnais ir plėšės per siautulį vėjų, kurie pastojo jam kelią namo. Bet staiga iš juodų debesų pasirodė ugninė perkūno kakta, rūsčiai grūmodama sakalo širdžiai.

 

– Sustoki, padangių galiūne! – pats perkūnas prabilo į jį. – Kur tu keliauji, nebodamas mano žaibų?

 

Į sakalą niekas nebuvo prabilęs taip drąsiai ir rūsčiai. Jis sustojo mosavęs sparnais ir nustebęs žiūrėjo į juodąjį debesį.

 

– Aš į gimtąją žemę skrendu, – atsakė sakalas drąsiai.

 

– Bet kas tave veda tenai? – sugriaudė perkūnas. – Ir ką tu neši jai ant savo sparnų, iškentusiai šaltį ir rudenio gruodą?

 

– Meilę... – išarė jis ir staiga susvyravo ant savo galingų sparnų, atsiminęs mažą kregždutę. Pirmą kart išdidi jo širdis bailiai suvirpėjo.

– Meilę?... – sviedė žaibą perkūnas, ugnimi nušviesdamas apsiniaukusį dangų. – Atstūmei tu meilę! Galingais tavo sparnais neskrenda ji, – griovė pikčiau ir rūsčiau. – O be jos į gimtinę kelių nebėra!... – ir taręs taip trenkė, kad išsigandę drebėjo žvaigždynai ir krūpčiojo marių verpetai, o sakalas krito negyvas į putojančias marių gelmes...

 

Ūžiančios bangos išmetė kūną į krantą. Suglausti margieji sparnai nepakėlė nuo žemės daugiau išdidžios jo širdies. Sakalo akys tyliai užgeso, kaip ir raibosios gegutės pirmasis „kukū“, be atgarsio likęs tėviškės kloniuos, kurtus ir bejausmis. Veltui ji šaukė, kukavo sugrįžus beržyne. Nepradžiugino savo pirmuoju „kukū“, be atgarsio likęs tėviškės kloniuos, kurtus ir bejausmis. Veltui ji šaukė, kukavo sugrįžus beržyne. Nepradžiugino savo pirmuoju „kukū“ nei pušynų, nei gojų. Buvo rūstūs ir kurtūs jos verkiančiam balsui visi. Kur raiboji gegutė tik skrido, kur lėkė, medžiai nuleido šakas. Nešlamėjo jie savo lapeliais, siūbuojami pavasario vėjo, tik tylūs ir rūstūs stovėjo be žodžio ir balso.

 

– Ko tokie rūstūs? Ko pykstant ant savo raibosios gegutės? – ji visų klausinėjo. – Juk parnešiau jums pavasario pirmą „kukū“..., – kalbėjo, bet niekas jai netarė žodžio.

 

Nutūpė ji kartą taip pat į senelio ąžuolo viršūnę, kuris dar vis tebesaugojo mažos kregždutės lizdelį varpinės bokšte.

 

– Pasakyki, – maldavo gegutė. – Pasakyk, seneli ąžuole, bent tu, kodėl mano balsas be atgarsio gęsta pušynuos ir gojuos? Ar mane ne ilgesio kelias vedė namo per marių platybę? Ar ne džiaugsmas budina širdį, kai aušta pavasario rytas žydinčiam slėny ...

 

Tylus, nekalbus ąžuolas šniokštė. Palingavo savo viršūne ir tarė:

Jau šimtmečius stoviu pražilęs čionai. Rudens ir pavasario vėjų linguojamas daug ką girdėjau, žinau. Bet tau pasakysiu tiktai, kad iškentusi darganas, vėjus ir pavasarį atbundanti tėviškės žemė nelaukia sugrįžtant bejausmės, su rudenio gruodu širdies. Ar tu neatstūmei mažą kregždutę? Ar parnešei motinai žemei jos skausmą ir mirštančių lūpų ilgesio žodį? Ar tu nežinojai, raiboji gegute, kad tėviškės žemė, kaip motina, myli vienodai visus... Kurtus pasiliks tavo „kukū“ jos kloniuos ir gojuos, nes tik meilė augina iš po gruodo ten kylantį daigą.

 

– Aš grįšiu, grįšiu tuojau ir parnešiu kregždutę... – karštai tarė gegutė.

 

– Per vėlu, – sušniokštė ąžuolas rūsčiai. – Per vėlu jau, raiboji. Mylinčiai širdžiai nereikia priminti ir kartoti. O kregždutė, jei nori žinoti, jau pakeliui į gimtinę. Jos skausmo išskrido parnešti pilkasis laukų vyturėlis. Nemaldavo jo niekas, neprašė... – ištarė ąžuolas tyliai ir, savo viršūnę iškėlęs į mėlyną dangų, vėl šniokštė ir ošė.

 

Gegutė neištarė žodžio, tik kartodama liūdną savo „kukū“, nuskrido į tamsų ir didelį mišką.

 

O ten per ūžiančią marių platybę skrido pailsęs, sušilęs pilkasis laukų vyturėlis. Jis sunkiai alsavo ir tempė už žydinčios karklo šakelės nelaimingą, mažą kregždutę. Jo jėgos vis seko, sparneliai pavargo. Jis leidos ir leidos žemyn. Jau lūžtančios bangos putotom viršūnėm piktai jam grasino. O staiga iš padangių nykios glūdumos, kaip sakalui, kelią pastojo audra. Juodam debesy sudundėjo perkūnas ir svaidė aplinkui žaibus.

 

– Paleiski mane, – kalbėjo kregždutė. – Gelbėkis tu, vyturėli! Greit žūsim nuo viesulų vėjų sykiu.

 

– Juk abudu tenai laukiami, – ištarė jai vyturėlis. – Nesiskirkim pavojui. Kartu mirti drąsiau, o ir laimė kartu daug saldesnė...

 

Staiga pasirodė ugninė perkūno kakta, ir aptemęs dangus sudrebėjo nuo balso:

– Sustokit! Kas čia keliauja, nebodamas mano žaibų?

 

– Čia meilė gimtinėn keliauja juoduoju dangum, – atsakė jam vyturėlis, sunkiai plasnodamas sparneliai.

 

Perkūnas žiūrėjo, rūstus veidas pabalo. Galinga ranka, laikiusi sviesti žaibus, suvirpėjo. Staiga iš jo rankų iškrito žaibai, ir jų baisios ugnys užgeso vandenų gelmėje.

 

– Nutilkite vėtros! – sugriovė galingai. – Prasiskirkite marios! Nieks neišdrįskit paliesti jų šalta likimo ranka! Čia meilė gimtinėn keliauja juoduoju dangum!...

 

Nutilo audra, prasiskyrė debesys, sunkūs, švininiai, marių verpetai nulenkė galvas skrendančiai meilei ant mažų vyturėlio sparnų... Viesulų vėjai paklusniai juos kėlė, lydėjo ir nešė, kur tėviškės kalvos ir kloniai, pabudę po gruodo, apsipylė gražiausiais žiedais grįžtančią meilę sutikti. 

 

Šv. Mišių metu per „Tėve mūsų“ maldą atskubėjo į bažnyčią ir Kalėdų senelis, visas sušilęs, suplukęs, nešinas dideliu maišu dovanėlių. Priėjęs arčiau altoriaus, atsiklaupęs pasimeldė, ir pirmas iš klebono rankų priėmė šv. Komuniją.

 

Po šv. Mišių aukos Kalėdų senelis pasidžiaugė, kad tiek daug ariogališkių jo laukė, kad visų susirinkusiųjų puiki šventiška nuotaika, kad vaikų akytės spindi džiaugsmu ir laukimu. Kalėdų senelis vaikams pasekė puikią pasaką apie gerumą, kaip jis pasiliko gyventi žmonių tarpe nematomas, tačiau visur jaučiamas. Vaikučiai pasveikino Kalėdų senelį gražiomis kalėdinėmis giesmėmis (vadovė Laimutė Neverdauskienė), eilėraščiais. Jie visi buvo apdovanoti gražiomis dovanėlėmis, saldainiais.

 

Šv. Mišiose ir ariogališkių šventėje dalyvavęs rajono Savivaldybės meras Edmundas Jonyla taip pat pasveikino visus susirinkusius vaikučius, suaugusiems palinkėjo darnos, supratimo, atjautos ir geranoriškumo ateinančiais 2007 – aisiais metais. Meras ypatingai pasidžiaugė gražiais su meile ir atsidavimu atliekamais Ariogalos parapijos Carito darbais ir apdovanojo aktyviausias caritietes Padėkos raštais.

 

Jis sakė: „ Mieli ariogališkiai, džiaugiuosi galėdamas šią  gerumo valandėlę pabūti kartu su jumis ir perduoti Raseinių rajono savivaldybės vardu kuo nuoširdžiausius sveikinimus artėjančių švenčių proga, palinkėti jums sveikatos, laimės ir sėkmės asmeniniame bei visuomeniniame gyvenime. Šiandiena už lango tamsoka,vėjas, bet šioje bažnyčioje jauku ir šilta. Čia yra daug žmonių, kurie yra nuoširdūs ir moka ištiesti pagalbos ranką nuskriaustiems, gali ir sugeba padėti vieni kitiems. Motina Teresė yra pasakiusi: „Darykite gerus darbus, rytoj jie bus užmiršti, bet vis tiek darykite gerus darbus“.

 

Šiandiena, naudodamasis proga noriu įteikti Padėkos raštus Ariogalos parapijos Carito moterims, kurios, netausodamos savo laiko, sveikatos, daug dėmesio skiria tiems, kuriems reikalinga parama bei pagalba“.

 

Meras E. Jonyla Padėkos raštus įteikė Elenai Vaičiulienei, Antaninai Danauskienei, Zofijai Saltonienei, Pranciškai Lukminienei ir Antaninai Dapkienei.

 

Padėkos raštuose buvo parašyta: „Dėkoju, kad negailėdama laiko, geranoriškai ir rūpestingai atliekate svarbų darbą, nuoširdžiai ir kantriai rūpinatės Ariogalos miesto nepasiturinčiomis šeimomis, padedate joms. Saugokit gerumą, saugokit širdį, kad ir toliau galėtumėt pakelti, paguosti, sušildyti“.

 

Prie mero linkėjimų prisidėjo ir Ariogalos miesto seniūnas Albertas Valiušis. Jis seniūnijos Padėkos raštais apdovanojo caritietes Zosę Stučinskienę, Aldoną Džemedžionienę, Leokadiją Paulauskienę, Janiną Petrauskienę, Eugeniją Poškienę ir palinkėjo, sakydamas: „ Mielieji, noriu prisidėti prie mero žodžių ir linkėti to paties jums: būkite sveiki, būkite laimingi! Sutikime šv. Kalėdų šventę su džiaugsmu ir ramybe“.

 

Klebonas kun. Gintautas Jankauskas taip pat pasidžiaugė gražiais Ariogalos parapijos Carito darbuotojų atliekamais darbais ir palinkėjo joms kuo geriausios sėkmės, sveikatos, nepavargti atliekant kilnų, gražų ir labai reikalingą darbą. Visi susirinkusieji linkėjo vieni kitiems džiaugsmingų šv. Kalėdų ir puikių, darbingų Naujųjų metų.

 

Tai buvo graži meilės ir gerumo šventė Ariogaloje.