Svajonė – nepasiduoti senatvės negaliai ir prailginti žmogaus gyvenimą – sena ir amžina kaip ir pasaulis.

 

Dar seniausiame babiloniečių epe pasakojama, kaip didvyris Gilgamešas, patyręs didžiausius vargus, atranda stebuklingąją žolelę, kuri vadinasi „Senas tampa jaunu“. Gilgamešas svajojo padalinti šią žolę visiems žmonėms ir prailginti jiems gyvenimą. Ir, žinoma, jam tai būtų pasisekę, jei ne gudruolis žaltys... Nutykojęs, kai didvyris, pasinėręs į tvenkinį, prausės, žaltys prišliaužė arčiau ir nusinešė stebuklingą žolelę.

 

Kaip teigia Senas Testamentas: „Adomas buvo šimto trisdešimties metų, kai jam gimė sūnus, panašus į jį, pagal jo paveikslą, ir pavadino jį Setu. Adomas po to, kai jis tapo Seto tėvu, gyveno aštuonis šimtus metų ir jam gimė sūnų bei dukterų. Taigi iš viso Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų. Tada jis mirė“ (Pr 5, 3 – 5).

 

Skaitant Senojo Testamento ištrauką apie Nojaus gyvenimą yra parašyta: „Po tvano Nojus gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų. Iš viso Nojus gyveno devynis šimtus penkiasdešimt metų. Tada jis mirė“ (Pr 9, 28 – 29).

 

Dabartiniai mokslo pasiekimai teigia, kad energija, gaubianti mūsų kūną, sukuria biologinį apvalkalą – „aurą“, kuri apibudina mūsų kūno fizinę ir psichinę būklę. Pilnas energijos pasikeitimas organizme trunka septynerius metus ir per mūsų gyvenimą ji pasikeičia dvidešimt du kartus, o tai reiškia, kad pagal žmoguje sukauptą energiją turėtume gyventi apie šimtą penkiasdešimt metų.

 

Sausio 12 d. Ariogalos seniūnijoje gyvenanti Kazė Budrienė sutiko garbingą sukaktį – šimtąjį savo gimtadienį. Tą dieną pasveikinti jubiliatės vyko rajono Savivaldybės meras Edmundas Jonyla, Socialinės paramos skyriaus vedėja Angelė Palekienė, Ariogalos seniūnijos seniūnė Raimonda Pankienė, Ariogalos šv. arkang. Mykolo parapijos klebonas kun. Gintatutas Jankauskas. Visi jie sugužėjo į  jubiliatės namelį, kuris tai dienai kaimynių buvo išpuoštas lininiais rankšluoščiais. Visų dėmesį patraukė skaičius 100, nupintas iš žaliųjų rūtų, kuris puošė svetainės sieną.

 

Jubiliatė Kazytė svečius labai mielai sutiko, o pamačiusi parapijos kleboną net susigraudino ir tik po kiek laiko juokavo, sakydama, kad pamaniusi, jog kunigas atėjo suteikti paskutinį patepiną. Kartu su Kazyte svečius sutiko ir du jos sūnūs Česlovas ir Antanas. Abu jie kiek galėdami padeda mamai, tačiau ir pačių jų gyvenimas nelepina.

 

Antanas jau beveik penketą metų turi II grupę invalidumo, pats savo namuose prižiūri neįgalų sūnų. Todėl labai daug dėmesio skirti mamai negalįs. Kartu su jubiliate Kaze gyvena jos sūnus Česlovas, kuris taip pat turi invalidumo grupę. Prieš dešimtį metų jį buvo ištikęs insultas ir po to jis tapo neįgalus.

 

Prieš penkiasdešimt metų Kazė palaidojo savo vyrą. Ir nuo to laiko viena rūpinosi gausia savo šeima. Užaugino ji šešetą vaikų. Dvi dukros ir du sūnūs jau paliko gimtuosius namus ir iškeliavo amžinybėn.

 

Nieko nėra skaudžiau, kaip mamai laidoti savo vaikus. Kazė sakė pati nežinanti, kas jai gyvenime duoda tiek jėgų ir stiprybės. Gal tai, kad ji nuo pat mažens pati turėjo rūpintis viskuo. Būdama dešimties metų tapo našlaite ir duoną užsidirbdavo tarnaudama ūkininkams. O gal tai, kad vėliau, jau sukūrusi šeima, rūpinosi bažnyčia, eidavo skambinti varpais, tvarkydavo šventorių ir prižiūrėdavo Ariogalos bažnytėlę. Ir tąkart, savo jubiliejaus dieną, svečiams ponia Kazė daug pasakojo apie savo tarnavimo bažnyčiai metus. Visus ji stebino šviesiu protu, gera atmintimi. Ji neužsikirsdama vardijo parapijos klebonų pavardes su  kuriais jai teko darbuotis.

 

Visi svečiai stebėjosi jubiliatės žvalumu, guvumu. O dar labiau nustebo, kai kaimynė papasakojo, kad senoji ir išgąsčio yra jiems įvariusi. Mat sugalvojusi antrąją Šv.Kalėdų dieną aplankyti bažnyčią ir išklausyti šv. Mišias. Niekam nieko nesakiusi, anksti rytą pakilusi, ji pėstute iškeliavo į Ariogalos bažnyčią, esančią už keleto kilometrų  nuo jos namų. Jubiliejaus dieną ji pasakojo, kad tąkart nebeapskaičiavusi jėgų. Pasirodo, tas kelias į bažnyčią ją gerokai išvargino, buvo net apsirgusi. Bet sakė sirgti nebuvo kada, reikėjo kambarius tvarkytis, užuolaidas pasikeisti, nes žinojo jubiliejaus dieną sulauksianti svečių, todėl lovoje pagulėjo tik vieną dieną. Ir seniūnė pasakojo, kad Kazytė stebina savo darbštumu, judrumu, mat atvykusi aplankyti savo seniūnijos vyriausios gyventojos, rado ją užuolaidas bekabinančią. O kaimynės porino, kad vasarą  senolė pati ir daržą nusiravinti, ir kiemą prisižiūrinti. Tik nueiti į parduotuvę, esančią tolokai nuo namų, ir nupirkti maisto produktų paprašo kaimynę. Kaimynės sakė, jog bendrauti su K. Budriene yra tikras malonumas. Ji visada išklauso, niekada nepyksta, moka patarti, pajuokauti. Gal tai ir yra jos ilgaamžiškumo priežastis. Kaip pati Kazytė sakė, „per visą savo gyvenimą niekam nieko blogo nedariau, todėl matyt ir dabar mane supa tik labai geri žmonės“. Ji dėkojo visuomeninei seniūnei, paštininkei, kuri visad užsuka, pasirūpina ja, dėkojo geroms kaimynėms, visad aplankančioms, padedančioms, bendraujančioms.

 

Tikimės, kad šiuo metu garbingo amžiaus ariogališkė neliko be artimųjų, kaimynų dėmesio. Jeigu anksčiau žmonės nepamiršdavo malonios, linksmos, darbščios Kazytės, tai šiuo metu to dėmesio, meilės ir šilumos jai reikia dar daugiau. Gyvenimas sunkus ir nenuspėjamas... Net ir tokio garbingo amžiaus sulaukusiems jis pateikia naujus smūgius, kuriuos reikia pakelti, atsitiesti ir eiti toliau.