2007 m. vasario 11 d. buvo minima Pasaulinė ligonių diena.

Ariogalos šv. arkang. Mykolo bažnyčioje Sumos šv. Mišiose meldėmės už ligonius ir visus kenčiančius. Buvo atvežti žmones ir su negalia vežimėliuose. Jų skausmai ir ligos visuomet yra didžiausi gyvenimo išbandymai.

 

Šv. Mišiose dalyvavo Kauno Medicinos Universiteto Endokrinologijos Instituto direktorius Habil. dr., Prof. Antanas Norkus, Lietuvos Respublikos Seimo narys Gintautas Mykolaitis, Raseinių savivaldybės meras Edmundas Jonyla, Raseinių raj. savivaldybės administracijos direktorius Liudas Kavaliauskas, Ariogalos miesto seniūnas Albertas Valiušis ir Ariogalos seniūnijos seniūnė Raimonda Pankienė. Vėliau į kleboniją kartu pabendrauti atvyko Raseinių dekanas kun. Juozas Kaknevičius.

 

Pagal Dievo Apvaizdos planą žmogus prieš bet kokią ligą tvirtai kovoja ir sąžiningai bei kruopščiai rūpinasi didžiu sveikatos gėriu. Jis turi suprasti, jog atlikdamas savo uždavinį visuomenėje ir Bažnyčioje, dažnai papildo, ko Kristaus kančioje pasaulio išganymui dar trūksta.

 

Pamokslo metu klebonas kun. G. Jankauskas sakė:

 

„Pasaulinė ligonių diena kasmet minima vasario 11-ąją, tai yra tą pačią dieną, kai Bažnyčios liturginis kalendorius mini ligonių globėjos Lurdo Mergelės Marijos šventę. Prieš keturiolika metų popiežiaus Jono Pauliaus II įvesta Pasaulinė ligonių diena pirmą kartą buvo iškilmingai švenčiama būtent Lurdo šventovėje, kur devynioliktojo amžiaus vidury apsireiškė Mergelė Marija. Kitų metų pasaulinės ligonių dienos buvo švenčiamos kitose Dievo Motinos šventovėse arba vietinėse Bažnyčiose. Šiemetinės, penkioliktosios, Pasaulinės ligonių dienos pagrindiniai renginiai vasario 9 - 11 dienomis vyko Pietų Korėjos sostinėje Seule.

 

Popiežius Benediktas XVI, kuris Pasaulinės ligonių dienos proga jau antrą kartą kreipiasi į tikinčiuosius ir visus geros valios žmones, savo laiške rašo, jog Bažnyčia dar kartą nukreipia savo žvilgsnį į visus kenčiančiuosius, ypač sergančius neišgydomomis ligomis, dažnai mirštančius nuo galutinių komplikacijų. Tokių ligonių yra visuose kontinentuose, ypatingai ten, kur klesti skurdas ir vargas.

Liga neišvengiamai veda į krizę ir į blaivų savo pasikeitusios būklės apmąstymą. Įvairūs medicinos mokslai padeda ligą priimti, palengvina bent fiziškai jos išgyvenimą, tačiau vis tik įsisąmoninama, kad žmogaus gyvenimas turi ribas ir anksčiau ar vėliau baigsis mirtimi. Mirtis yra ta patirtis, kuri laukia kiekvieno žmogaus. Kiekviena moteris, kiekvienas vyras turėtų jai pasiruošti.

Dabar, šiuo metu, rašo Šventasis Tėvas, daugybė nepagydomai sergančių mūsų brolių ir seserų, kai kurie jau įžengę į paskutinįjį etapą, kenčia ligoninėse ar namuose. Prie jų prisideda milijonai žmonių, kurie neturi pakenčiamų sanitarinių sąlygų, negauna pakankamai medikamentų, netgi labiausiai paplitusių. Tokia padėtis lemia, kad nepagydomų ligonių skaičius didėja.

Bažnyčia nori tokius ligonius paremti ir tuo pat metu pakviesti realizuoti teisingas socialines politikas, kurios galėtų panaikinti daugelį ligų priežasčių ir deramai pasirūpinti mirštančiaisiais bei tais, kuriems mediciniškai jau nebegalima padėti. Jei neįmanoma suteikt pagalbos, tai įmanoma sukurti sąlygas, kurios leistų žmogui ligą ar mirtį sutikti oriai. Reikia paliatyvinių slaugos centrų, kuriuose padedama ne tik mediciniškai, bet taip pat žmogiškai ir dvasiškai. Tai yra kiekvienam žmogui priklausanti teisė, ir kiekvienas ją turime ginti.

 

Liga ir kentėjimai – visada sunkiausi išmėginimai žmogaus gyvenime. Sirgdamas žmogus pajunta savo bejėgiškumą, gyvenimo ribas ir baigtį. Kiekviena liga labiau mus artina prie mirties slenksčio. Dažnai ji sukelia nerimą mumyse, kartais užsidarome, nutolstame nuo šio pasaulio, o kartais, netekdami vilties, net maištaujame prieš Dievą. Be visų vaistų, kuriuos naudojame stiprindami organizmą, yra Kristaus įsteigtas vaistas – tai Ligonių sakramentas. Jis tikinčiajam žmogui tikrai yra didelė parama kūnui ir sielai. Ligonių sakramentas lengvina ligą ir suteikia dvasinės paspirties kančiose. Sielai suteiktas ramumas lengvina ir kūno skausmus. Tikėjimas, viltis, Dievo gerumas ir gailestingumas padeda kentėti, o kartais ligonį paskatina dar labiau ieškoti Dievo ar prie jo sugrįžti. Kartais tenka girdėti iš ligonio lūpų: „Kaip gera, kaip ramu, ačiū tau, kunige, tokios valandos savo ligoje neturėjau“. Tikra tiesa, kur siela rami, ten ir vaistai sėkmingiau veikia, nes veikia kartu ir antgamtinė Dievo malonė. Pirmaisiais amžiais, kuomet žmonių tikėjimas buvo tvirtas, išgijimų būdavo daugiau.

 

Pati baisiausia liga yra ne fizinė, kuri naikina kūną, bet dvasinė, kuri pražudo ir dvasią, ir kūną. Tos ligos vardas – nuodėmė. Kaip teigia šv. Raštas, ir teisieji septynis kartus per dieną nusideda. Todėl kiekvieno mūsų pareiga – nuolat gydytis ir nuo šios ligos.

 

Jėzaus išskirtinė meilė sergantiems visais amžiais be paliavos vertė tikinčiuosius kreipti ypatingą dėmesį į žmones, kurių kūnas ir siela kenčia. Ir mūsų parapija turi žmonių su negalia, ligonių ir senelių. Labai dažnai jie jaučiasi niekam nereikalingi. Kartais net namiškiai nepajėgia jiems parodyti reikiamo dėmesio. Ligoniams tenka pajusti, kad jie nustumti į gyvenimo kelkraštį. Ir vis tik yra Dievo dovana, kai iš kunigo lūpų išgirsta, kad jie labai reikalingi, nes pasaulio klystančius jie paremia savo nuoširdžia malda ir kančia, žinoma, jeigu ta kančia yra Dievui paaukota.

 

Šia proga noriu padėkoti visiems geriems žmonėms: gydytojams, medicinos seserims, slaugėms ligoninėse, mūsų parapijos Caritas darbuotojoms ir visiems, kurie su meile patarnauja sergantiems, kenčiantiems...

 

„Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“, – skelbia Kristus. Bažnyčia nuolat ragina kiekviename žmoguje su negalia matyti patį Jėzų Kristų, kuris tyliai prašo tavo mylinčios širdies patarnavimo.

 

Tegul dar ryškiau atsiskleidžia iš mūsų pusės dėmesingumas ir šiltu žodžiu, ir ištiestos rankos pagalba, kad sergantys ir kenčiantys įvairias negalias žmones nebūtų išstumti iš visuomenės dėmesio lauko, o visuomet jaustų mūsų paramą. Kenčiantis žmogus, nesurasdamas atramos žemėje, kartais ieško kuo lengvesnio kelio palikti triukšmingą gyvųjų pasaulį. Padėkime jiems būti kartu ir kartu padėkime ieškoti Aukščiausiojo pagalbos. Kiek yra atvejų, kai liga žmogui atidaro akis antgamtinei tikrovei ir jis tarsi naujai praregi.

 

Tegul Amžinoji šviesa, atsispindėjusi nuo mūsų, neša paguodos ir ramybės spindulius likimo nuskriaustiems žmonėms. Tegul Dievo palaima juos lydi šio žemiško gyvenimo kelyje“.

 

Pasibaigus šv. Mišių aukai, palaiminau bažnyčioje buvusius ligonius, uždėdamas savo rankas ant galvos.

 

Vėliau į susirinkusius bažnyčioje kreipėsi Savivaldybės meras Edmundas Jonyla. Jis dėkojo visiems tiems žmonėms, kurie turi namuose ligonius ir juos su meile ir atsidavimu slaugo, rūpinasi jais, taip pat dėkojo ir medicinos srities darbuotojams, gydytojams, slaugytojams, žmonėms, kuriems tenka didžiulė atsakomybė už žmogaus sveikatą.

 

Profesorius Raseinių rajono garbės pilietis Antanas Norkus, taip pat kalbėjo apie sunkų ir pasiaukojamą artimųjų rūpestį kenčiančiais, sergančiais savo brangiais žmonėmis. Jis kvietė visą visuomenę prisijungti prie gerumo akcijų, padėti vieni kitiems, visada rodyti dėmesį ir meilę šalia esantiems. Jis sakė:

 

„Džiaugiuosi šiandien kartu su jumis, matydamas taip gausiai susirinkusius į šią šventę, skirtą Pasaulinei ligonių dienai. Ši diena jau minima penkioliktąjį kartą, pasaulinės iškilmės vyksta Pietų Korėjoje.

 

Šiandien mes išgirdome prasmingą pamokslą, verčiantį susimąstyti, kad žmogaus gyvenimas neretai yra lydimas kančios. Dvasinę pagalbą teikia Bažnyčia. Fizinę pagalbą paprastai teikia medikai, gydytojai. Tačiau nepakanka vien gydytojo pagalbos. Reikalinga bendra visų žmonių parama.

 

Šiandien kaip kraštietis džiaugiuosi matydamas čia Seimo narį ir Raseinių rajono merą, kurie tikrai neabejingi žmonių sveikatai.

 

Aš džiaugiuosi, kad galiu padėti žmogui. Aš kiekvieną dieną susiduriu su savo kraštiečiais, juos gydau. Tačiau ne visi gali atvykti į Kauno Klinikas.

 

Prieš keletą metų kartu su jūsų rajono meru Edmundu Jonyla nutarėm, kad reikalinga pagalba ir vietoje. Per pastaruosius keletą metų su savo komanda mes apvažiavome visas Raseinių rajono seniūnijas.

 

Mieli mano kraštiečiai, noriu palinkėti, kad būtumėte sveiki ir laimingi. Kai sunegaluosite, jums pas mane durys visuomet atviros“.

 

Susirinkusiuosius į Ariogalos bažnyčią pasveikino ir LR Seimo narys Gintautas Mikolaitis.

 

Bažnyčioje po šv. Mišių  žmonės, turintys negalią, surengė nedidelį, bet labai gražų koncertą. Jie grojo, dainavo ir dėkojo tiems, kas jų nepamiršta, rūpinasi jais.

 

Tą sekmadienį iš Ariogalos bažnyčios visi skirstėsi, nešdamiesi meilę, švelnumą, gėrį. Dvasios niekas taip nepraturtina kaip tiesa, kuri rodo gyvenimo prasmę, arba kaip malda, kuri suteikia dvasinės ramybės ir jėgos net ir ligų prispaustiems. Kiekvieno širdyje rusena viltis, kad sunki dalia slaugyti sergantį žmogų, matyti jį kenčiantį, mus aplenks. Tačiau nė vienas nuo to neapsaugotas. Kol galime, kol esame sveiki, rūpinkimės tais, kuriems reikalinga mūsų meilė, šiluma ir moralinis palaikymas.