|
|
NAUJIENOS
Gegužinės pamaldos Paaluonio kaime
Gegužės mėnesio pamaldos yra labai sena religinė praktika. Jau XII amžiuje užtinkami aiškūs gegužinių pamaldų pėdsakai Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. XVIII amžiuje Italijoje atsiranda gegužinės pamaldos, panašios į dabartines mūsiškes. Pradžią joms davė šv. Pilypas Nėris. To amžiaus pabaigoje jos jau gyvavo Prancūzijoje, Ispanijoje, o kiek vėliau Belgijoje ir Šveicarijoje. Apie 1840 metus įsigalėjo Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Ypač greitai ėmė plisti, kai popiežius Pijus VII joms skyrė atlaidus ir paragino tikinčiuosius gausiai jose dalyvauti.
 Gegužės mėnuo turtingas ne tik garsiais vardadieniais, obelų žydėjimu, jis turtingas taip pat ir dvasiniu požiūriu. Gegužinės tai metas kai visą gegužės mėnesį pačios gražiausios giesmės giedamos Švč. M. Marijos garbei. Giesmėse, skirtose Dievo Motinai, atsispindi meilė, gailestingumas, gyvas tikėjimas ir gamtos grožis. Jos padeda žmogui pakilti nuo žemiškų vargų, sustiprėti dvasiškai ir fiziškai. Tapti tikrais Dievo vaikais.
Su vyturio giesme, melsva žibute!
Pražydusia ieva kiekvienam šlaite!
Tokiais žodžiais kas vakarą visą gegužės mėnesį sveikina Švč. M. Mariją Lesčių parapijos Paaluonio kaimo tikintieji. Bronės Kožukienės namuose yra gražiai pačių moterų paruoštas ir išpuoštas Švč. M. Marijos altorius. Nuostabiai gieda čia susirinkęs kaimo jaunimas, o jam pritaria moterys. Giedamos giesmės: Sveika, Marija, Graži, Marija, Tu esi, Marija, skaisčiausia Marija, Garbė, garbė Marijai! ir kitos.
Iki ašarų susijaudinę ir maloniai nustebę žmonės žiurėjo į kunigą, kuris aplankė besimeldžiančius žmones. Parapijos kelbonas kun. G. Jankauskas nuoširdžiai pasidžiaugė, kad šio kaimo tradicijos gyvos ir gilios, padėkojo susirinkusiems už gražias maldas.
Dabar, kaip ir ankščiau, yra giedamos tos pačios giesmės, kurias giedodavo mūsų tėvai ir seneliai, kiek naujoviškesnė karunka" pasakoja Bronė Kožukienė.
 1909 m. mojavinės buvo giedamos Kazimiero ir Aleksandros Kilčiauskų šeimoje, Rudakių kaime. Panašių tradicijų tuomet laikėsi ir Preikapės kaimo gyventojai. Vakarais, po darbų, kas pėsčiomis, kas dviračiais iš visų aplinkinių kaimų pasipuošę žmonės rinkdavosi maldai. Prie žibalinės lempos, suklaupę išpuoštoje sėklyčioje visi nuoširdžiai meldėsi.
Būdavo graudu, kai baigdavosi mojavos pamaldos. Paskutinį maldos vakarą visi pasipuošdavome kaip į bažnyčią ir susinešdavome visokių vaišių. Vieni saldų sūrį, kiti bulkos, įvairiais raitymais papuošto sviesto, vyno ir būtinai uždainuodavome. Kai žmogus pasimeldi, esi ramesnis ir geriau miegi, geriau pailsi pasakojo Bronė.
Kaimų tuštėjimo metu, kai vis daugiau žmonių pradėjo keltis į gyvenvietes, kartu grįžo ir senosios tradicijos. Taip Paaluonio kaime jau nuo seno išliko gegužinių giesmių giedojimas.
Pirmais metais, susikūrus gyvenvietei, gegužinės pamaldos buvo giedamos pas Aleksą ir Genovaitę Sarapinus, kitais metais pas Mikasę Maziliauskienę, vėliau pas Bronę Kožukienę, dar vėliau pas Valę Šimkienę. Dabar jau daug metų tradiciškai giedama pas Bronę Kožukienę.
 Ne viena giedorėlių karta jau suaugo, vieni dar mokosi, kiti studijuoja, kai kurie ir dabar nepamiršta užbėgti pasimelsti. Labai aktyvios ir gražiai giedojo Vilūnė Katinaitė, Lukas Katinas, Armina Kasiulytė, Silvija Šimkutė, Silvija Brazinskaitė, Eglė, Neringa ir Agnė Švedaitės, Kunigunda Jankūnaitė, Greta Gumbrytė, Kondrotaitė. Jaunimui puikiai pritaria pagyvenusios moterys. Bėgant metams, besimeldžiančių gretos retėja. Iš vyrų pats aktyviausias liko buvęs ilgametis vargonininkas Jonas Nekriošius. Tai nepaprastą balsą turintis žmogus.
Gražiausią pavasario mėnesį per patį žydėjimą suskamba giesmės Marijai. Nors ir pamažu, bet atgimstanti gegužinių pamaldų, vadinamųjų mojavų, tradicija plinta ne tik kaimuose giedoti būreliais renkasi ir miesto gyventojai, su nostalgija menantys savo jaunystės laikų ypač puošnias ir skambias mojavas.
|
