Kas yra „vyskupijos sinodas“?

„Vyskupijos sinodas – tai dalinės Bažnyčios kunigų ir kitų tikinčiųjų, išrinktų pagelbėti diecezijos vyskupui darbuotis visos vyskupijos bendruomenės gerovei, susirinkimas“.
(Katalikų Bažnyčios kanonų teisės kodekso 460 kanonas)

Vyskupijos sinodą šaukia vyskupas ordinaras, kai mato reikalą su kunigais bei visais tikinčiaisiais nuodugniai aptarti svarbiausius vyskupijos gyvenimo klausimus.

Bendravimas ir pasiuntinybė, kaip neatskiriami vieningo sielovadinės Bažnyčios veiklos tikslo aspektai, sudaro „visos vyskupijos bendruomenės turtą“, kurį minėtasis kanonas ir nurodo kaip galutinį sinodo tikslą.

Vyskupijų sinodai šaukiami nuo IV a., jų sudėtis ir galutiniai tikslai vystėsi iki šių dienų. Dabartinis Katalikų Bažnyčios kanonų teisės kodeksas, kuris galioja nuo 1983 m., išplėtė sinodo konsultavimo procesą ir galinčių dalyvauti sinode asmenų grupę (KBK 463) (anksčiau į sinodą buvo kviečiami tik dvasininkai ir abatai).

Pirmasis Kauno arkivyskupijos sinodas ir laikotarpis po jo

Pirmąjį Kauno arkivyskupijos sinodą sušaukė arkivyskupas Juozapas Skvireckas 1934 metais. Apsvarstęs ir nubrėžęs bažnytinio gyvenimo bei sielovadinio darbo gaires, pirmasis sinodas teikė didelių vilčių. Tačiau po kelerių metų prasidėjęs pasaulinis karas ir po to sekusi Lietuvos okupacija arkivyskupijai atnešė sunkių išbandymų. Sovietų valdžia darė viską, kad bažnytinis gyvenimas vos vegetuotų, nevyktų atsinaujinimas, kurio gaires nubrėžė Vatikano II Susirinkimas. Komunizmo subyrėjimas Europoje ir Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje suteikė viltį, kad arkivyskupija užsigydys padarytas žaizdas ir sėkmingai atsilieps į nūdienos iššūkius.